Apie Lietuvos muzikos industrijos gelbėjimą

Vakar nusipirkau kompaktą ir dešros.

Dešros tam, kad jau ilgą laiką nebuvau suleidęs dantų į nieką sultingesnio, išskyrus juodą duoną (pinigų dar kol kas iš tėvų negavau). O kompaktą, aišku, todėl, kad nusprendžiau gelbėti Lietuvos muzikos industriją.

Žinau, žinau, nereikėtų manęs iš karto teisti ir badyti kreivais pirštais, kad tai jau seniai atgyvenęs dalykas. Pats tą gerai žinau. Anokia čia naujiena. Bet aš puikiai žinau ir tai, kad mados visuomet sukasi spirale. Kaip sumautoj karuselėje. Argi ne taip? Todėl, jei jau vinilai tapo vėl mėgstami ir vertinami, nors net nenutuokiu, kuo žmonės jų klausosi, negi kompaktinis diskas netaps? Visi pavargs nuo kiauro kaip kibiras MP3 garso ir vėl prisimins senus įrašus.

Ir, Dievulėliau, kaip ta atsakomybė ir kartu pasididžiavimas savimi nuo pat pirmos smegenis apšaudžiusios minties trenkė į galvą – pasijutau, lyg jau ilgai būčiau turiningai leidęs paskaitų laiką su draugais alinėj. Maža to – pasijutau toks lengvas, veik besvoris, kad tuo metu mane būtų galėjęs nunešti ir menkiausias vėjelis. Ir jei ne tie visi nykūs žemiški daiktai – dešra su kompaktu po pažastimi, manau, būčiau tikrai bent jau trumpam pakilęs nuo žemės.

Kūrėjų kaip ir Dievo keliai – nežinomi, pamaniau patenkintas.

Kartu galiu prisipažinti ir tai, kad net turėjau tikrai pamišėliškų planų viską įrašinėti į garso kasetę. Taip, taip! Į tą patį daiktą su besisukančia juostele. Bet paaiškėjo, kad tokio magnetofono pats neturiu, o kasečių kioskuose taip pat niekas nebepardavinėja, tai nusprendžiau, kad neverta taip ilgai gaišti laiko. Nors dėl to šiek tiek ir gaila – snobai būtų nagus nusigraužę iki alkūnių ieškodami vienetinių mano įrašų. Žinau, ką sakau.

Pirmiausia suvalgiau dešrą. Buvo skani, daktariška, su kumpio trupiniais raudonoje šaltienos masėje. Dar šaldytuve radau pusę marinuoto agurko. Buvo apvytęs, bet vis dar valgomas. Daugiau pinigų maistui nebeturėjau – vien alui. Tada kurį laiką virškinau ir raminau save, kad kas, jei ne alkana studentija, sukurs naujas kryptis ir naujus meno šedevrus. Kas, jei ne jie, mostels ranka į tą pusę, kur naujoji karta sugebės save atrasti? Pilvas suerzintas urzgė ir kandžiojosi toliau, tačiau man tuo metu rūpėjo visai kas kita.

Sukau galvą, kaip sukurti ką nors unikalaus, kas visus išverstų iš koto.

Prisipažinsiu – tądien buvau prastokos nuotaikos, po paskaitų ir pigaus alaus su draugais jaučiausi kiek apsunkęs, tad nutariau, kad pradžioje užteks ir to, kad jau sumaniau imtis tokios nelengvos idėjos. Turiu omeny, išgelbėti skęstantį savo banalybėje Lietuvos pramogų verslą – ne toks jau paprastas daiktas. Kas su tuo susidūrė – žino, apie ką kalbu. Geros idėjos ant dviračių tako nesimėto, o jei sumąstai ką nors gero ir ekskliuzyviai efektingo – reikia po to savo galvai šiek tiek leisti ir pailsėti. Ji, senutė, to tikrai nusipelnė.

Taigi kitą rytą vos pabudus mano smegenys kaipmat įsijungė lyg žadintuvas ir aš supratau, kad pirmiausia reikia imti platinti žinią apie savo muzikinį projektą. Nežinau, iš kur šita idėja kilo mano galvoje. Net neįsivaizduoju. Tiesiog staiga visą kūną kaip žaibu perliejo ir viskas. Taip sakant, tik gerai paruošus dirvą galima… Na, ir taip aišku, ką turiu galvoje.

Pirmiausia apie tai pasakiau tokiam ilganosiam grupės draugui, kuris viską nuo manęs nusirašinėdavo. Jei aš sėdėdavau atsilošęs, – o dažniausiai taip ir būdavo, – jo nosis beveik visada man bičiuliškai kaip ranka tapšnodavo per petį. Nejuokauju. Jis tyliai nepatenkintas urgztelėjo: „Gerai. Duok nusirašyti!“ O ką – negi man gaila. Juolab kad tai buvo pirmas geras mano įvertinimas. Be to, tikrai žinojau, kad šią žinią jis perduos estafete toliau.

Tada sutikau tas dvi merginas. Stovėjo jos prie kavos aparato ir kraipė uodegas kaip kokios šarkosvarnosaršvygždos. Atrodė bemaž normaliai, turiu omenyje, buvo kuklios, o ne seksualiai agresyvios – tokioms galėčiau savo planą papasakoti nė kiek nenukaitęs ir neišraudonavęs.

– Ką jūs? – sakau be ilgų įžangų.

– Nieko, – sako tos nustebusios.

Cha, tuoj nustebsit dar labiau, pagalvojau.

– Girdėjot, kad Lietuvoj bręsta nauja muzikinė revoliucija?

– Ne, – išpūtė akis. – O kas vyksta?

– Naujas kultinis atlikėjas… Galima sakyti, vedlys ir švyturys voratinkliais ir dulkėmis apaugusioj Lietuvos muzikinėj pelkėj, – reikšmingai mirktelėjau akį.

– O kaip jis vadinasi? – nepatikliai paklausė merginos.

– Hmm… – apie tai, tiesą sakant, dar nebuvau pagalvojęs. – Viesulas, – pasakiau ir iškart pasigailėjau.

– A, – numojo ranka tos. – Jau iš pavadinimo aišku, kad nieko gero.

– Tai dar ne galutinis pavadinimas, – truputį įsižeidęs pasakiau. – Pavadinimas irgi bus pribloškiantis ir šviežias, kokio jau seniai niekas šiame krašte negirdėjo, – kalbėjau, o prakaitas kakta ėmė lašėti kaip stambūs žirniai į sriubos puodą. – Galit netikėt. Aišku, čia jūsų reikalas. Laisvoj šaly gyvenam. Kiekvienas galvoja kaip nori. Kiekvienas gali rinktis. Sava nuomonė, žinoma, svarbiausia. Bet nesakykit paskui, kad neperspėjau, – veblenau kaip užsuktas – reikia pripažinti, suerzino jos mane siaubingai.

Ir ėmiau tada skiesti net susiriesdamas, kad dabar tai jau bus, dabar tai jau sprogs muzikinė bomba. Jos tik įtariai spoksojo į mane ir nervingai kikeno vis dar nežinodamos, kaip reaguoti, kad taip įžūliai įsikišau į jų pokalbį. Tikros komikės. Bet kai baigiau viską pasakoti, – nepameluosiu, – jų akys ištvino kaip kokia Neris pavasarį. Tikrai. Pats mačiau. To nepaslėpsi. Tada triumfuodamas, išdidžiai pakėlęs galvą, nuėjau šalin. Tegul žino, kad turėjo vieną iš retų galimybių pasikalbėti su būsima Lietuvos muzikos žvaigžde.

Vos per vieną dieną visi aplink jau žinojo, ką ruošiuosi daryti. Tikrai visi iki vieno. Nepatingėjau ir prisispyręs pasakojau viską, ką pats tuo metu žinojau, negailėdamas nei savo, nei kitų laiko, kiekvienam, kuris dar turėjo šiek tiek kantrybės mane išklausyti.

Namo grįžau pakilios nuotaikos. Jau piešiau savo vaizduotėje, kaip lepinsiuos ir maudysiuos šlovės spinduliuos. Pasijutau, lyg dabar būtų šilta ir niekuo neįpareigojanti vasara. Pusnuogės merginos pliuškenasi smaragdiniame baseino vandenyje, užuodžiu prabangius valgius ir gėrimus, nuogakrūtė Afroditės proproanūkė mane maitina vynuogėmis, prie kojų stovi prabangi gitara, už kurios kainą kiti galėtų sau pasistatyti visai padorius namus, o aš pats rąžausi kaip storas riebus katinas ant gulto. Saldainis.

Tik prisiminus, kad šaldytuve švilpia vėjai – nuotaika kiek subjuro. Dar liūdniau pasidarė supratus, kad reikia nebegaištant laiko imtis projekto muzikinio įgyvendinimo, kas, tiesą sakant, ir buvo sudėtingiausia šios istorijos dalis.

Tada prisiminiau, kad dabar labai populiaru kurti elektroninę muziką. Nei darbo, nei pastangų tam daug nereikia, pamaniau, todėl nusprendžiau, kad šis žanras tikrai puikiai tiks išreikšti visas mano muzikines fantazijas. Susiradau internete nemokamų programų. Cha, šyptelėjau kandžiai, su tokiom gali žaisti tik vaikai. Tada nepatingėjau (!) ir per galybę nuorodų forumuose radau šį tą rimtesnio ir nedelsdamas parsisiunčiau. Ten reikėjo dėlioti visokius blokelius kaip tetryje. Tą tai jau aš tikrai moku. Mokykloje dar būdamas varnėno dydžio per pertraukas su klasės draugais rungtyniaudavau, kas surinks daugiau taškų, tad man tai buvo ne naujiena. Iš pradžių buvo visai įdomu. Sukinėjau su pele visokias rankenėles, spaudinėjau mygtukus. Jaučiausi kaip tikras DJ prie pulto. Ir tai tikrai buvo kažkas panašaus į muziką! Tačiau vėliau tą patį vakarą sužinojau, kad tokių namudinių muzikos miksuotojų pasaulyje milijonai, ir nusprendžiau tik per savo lavoną eiti jau išmintais takais. Aš ne toks. Jaučiau, kad turiu kažką nepalyginti didingesnio ir originalesnio, kad pats galiu kitiems ranka parodyti naują kelią.

Po pirmosios nesėkmės ėmiau mąstyti, kaipgi dar galėčiau muzikuoti. Gitaros ir sintezatoriai, atleiskit, jau seniai atgyvenęs dalykas, todėl galimybės jais groti nesvarsčiau nė akimirkos. Be to, dar būtų reikėję mokytis jais groti, o tam tikrai neturėjau laiko, juo labiau kad jau ėmiau jausti artėjant kažkokį gaivališką kūrybinį proveržį.

Pagalvojau, kad muzika pirmiausia prasideda nuo ritmo. Susiradau seną savo vaikystės laikų skardinį būgnelį, tiesą sakant, jis jau buvo gerokai sukirmijęs ir skambėjo dusliau nei plastikinis butelis. Nežinau, kaip jis iš viso atsidūrė pas mane. Bene mama bus įdėjusi kaip mėgstamiausią vaikystės žaislą? Aha! Vadinasi, jau nuo pat ankstyvos vaikystės mane traukė muzika, nusprendžiau ir nieko nelaukęs dar ugningiau ėmiausi eksperimentų. Tada įrašiau ir nusiunčiau vienam draugui paklausyti. Tas ilgai neatrašė. Supratau, kad buvo kaip reikiant apstulbintas ir mano įdėtos pastangos atsipirko. Nemeluosiu – kažko panašaus ir tikėjausi. Po kiek laiko parašė, kad buvo tikrai juokinga, ir paprašė manęs atsiųsti daugiau tokių įrašų, nes jis jau seniai naršo po internetą ir neberanda jokių juokingų nuorodų, kuriomis galėtų pasidalinti su draugais. Jį dėl to ėmė depresija.

Tai buvo pirmas toks akibrokštas mano muzikinėje karjeroje.

Nesiginsiu – įsižeidžiau. Bet paskui pagalvojau, kad netikras melomanas ir negali suprasti muzikos subtilybių. Pamėginau dar šį bei tą įrašyti, bet kadangi visada sunkiai sekėsi tvarkytis su savo galūnių koordinacija, nusprendžiau, kad tai per daug sudėtinga, todėl greičiausiai ir neklausoma. Pernelyg gilu ir per daug poteksčių ten, kur muzikoje nėra žodžių.

Tada pagalvojau, kad reikia sukurti keletą skambių frazių, kurios atspindėtų mano būseną ir taptų tikru lozungu muzikos mėgėjams. Pradinėse klasėse porą kartų net buvau nuėjęs į užklasinės veiklos užsiėmimus ir ten parašiau porą eilėraščių. Mokytoja, kaip dabar atsimenu, man juos paskaičius prieš klasę pasakė: „O Dieve, už ką man šitas džiaugsmas…“ Nežinau, ji buvo labai religinga ar ne, bet nenustebčiau, kad turėti mane tarp savo mokinių ji laikė Dievo dovana.

Tiesa, su poezija sekėsi sunkiai. Į galvą lindo tik kažkur girdėtos frazės, be to, buvo nuobodu laukti, kol ateis įkvėpimas. Sąsiuvinio paraštėse pripiešiau visokiausių nešvankių paveikslėlių, beje, jais buvau visai patenkintas ir nusprendžiau, kad poezija skirta ne man. Eiles galima ir pasiskolinti. Panaršiau po internetą, radau keletą visai neblogų, apie ilgesį ir žvaigždes. Pamaniau, kad žodžiai labai skambūs ir bus lengva gerbėjams juos skanduoti. Čia būtinai reikėtų atkreipti dėmesį, kad jau iš pat pradžių siekiau rasti kontaktą su klausytojais. Kitaip sakant, neužsidariau kaip kiti vien savo snobiškų draugų ratelyje ir nekišau jiems per prievartą klausytis savo muzikos. Muzika pati turi rasti kelius visiems į širdis, pamaniau.

Skrandis ėmė loti kaip pasiutęs šuo. Oho! Tikriausiai ir kaimynams gerai girdėjosi. Apžiūrėjęs visus kampus, radau tik keletą pavargusių morkų ir vieną bulvę. Visgi ne taip jau ir blogai. Būna ir liūdnesnių akimirkų.

Ir tada, kai jau norėjau imtis įgyvendinti tai, ko jokia receptų knyga neišmokys pagaminti iš keleto morkų ir vienos bulvės, staiga mane užgriuvo kūrybinės mintys. Kaip sumautas cunamis, prisiekiu. Pasijutau taip, lyg kas būtų smogęs į paširdžius. Geras ženklas, pagalvojau. Pažvelgiau į morkas rankose ir supratau, kad tai visai ne morkos, o patys puikiausi muzikos instrumentai. Ekologiška muzika ekologiją mylintiems žmonėms! Va taip va. Visi kiti – šalin savo purvinas rankas! Bulvė atsitrenkusi į žemę skleidė maloniai duslius garsus, priminė afrikietiškų būgnelių bumbsėjimą, todėl nusprendžiau, kad ji gali atlikti boso partijas. O su morkomis buvo galima daryti įvairiausius neįtikėtinus viražus. Ir viskas skambėjo skirtingai trenkiant į tuščią ir pilną stiklinę arba per surūdijusį būgnelį. O kur dar puodai, keptuvės, lempos ir lyginimo lenta, pasiskolinta iš kaimyno, kai reikėjo išsilyginti kaklaraištį kažkokiai ten šventei. Eksperimentavau su skambesiais ir kūriau naujus garsinės raiškos būdus.

Viską nufilmavau ir įdėjau į „Youtube“. Tos pačios dienos vakare peržiūros peršoko Lietuvos populiacijos skaičių. Vieni juokėsi, kiti žavėjosi. Žinojau, kad bus tokių, kurie man pavydės sėkmės, todėl pernelyg į tai nekreipiau dėmesio. Menininkui nevalia nusileisti iki pavydžių žmonių aistrų lygio. Jis su savo mūzomis sklendžia gerokai aukščiau viso to.

Kitą dieną įrašiau kitą sėkmingą singlą, o savaitei baigiantis rankose jau būtų galėjęs garuoti ir ką tik iškeptas debiutinis albumas, tačiau gėda prisipažinti – tą CD kažkas taukuotais pirštais ištepliojo taip, kad nieko nebebuvo įmanoma į jį įrašyti, o pinigų kitam jau nebeturėjau. Nesvarbu, sumečiau paskui, internetas – pati geriausia vieta skleisti savo muziką. Vis tiek niekas nebevaikšto į koncertus. O kam, jei viską gali stebėti interaktyviai realiu laiku ir dar šiltoje lovoje? Alus visai netoli – šaldytuve. Ir už jį nereikia mokėti brangiau vien tam, kad tau kas nors už nugaros alkūne baksnotų į šonkaulius.

Deja, radijo stotys mano muzikos negrojo. Ignoravo niekšai. Taip ir maniau, kad jiems tik komercija terūpi. Kita vertus, ir nesinorėjo dalintis tuo pačiu eteriu su visokias banalybes giedančiomis netalentingomis papingomis mergiotėmis. Būtų buvę koktu.

Ėmė skambinti merginos, droviai kikenti į telefono ragelį. Supratau, kad pats laikas steigti gerbėjų klubą. Buvau pakviestas koncertuoti. Pasirodžiau kartu su kažkokiu jaunikliu, grojančiu dantimis. Nuvalkiotas triukas. Negaliu pakęsti tų, kurie eina lengviausiu keliu. Daryti tai, ką jau padarė kiti, – paprasta. Kur kas sudėtingiau atrasti naują kelią muzikos brūzgynuose. Gavau dar keletą pasiūlymų, bet visi kaip susitarę nenorėjo nieko man mokėti. Net alaus bokalo pastatyti gailėjo.

Pasidarė kažkaip nyku ir liūdna. Lyg netyčia gurkštelėjus acto.

Tai taip ir baigėsi mano trumpa, bet daug žadanti muzikinė karjera. Lyg kometos blyksnis. Taip, atrodo, sako poetai. Tyliai ir ramiai – be jokių moralų ir skambių frazių „Jei lauksit – aš sugrįšiu!“ Žinoma, dar pridursiu – jei būčiau ėjęs toliau, be jokios abejonės, būčiau šį tą daugiau nuveikęs. Galėčiau duoti mikrofoną nukirsti. Bet ką jau čia…

Nusprendžiau – pranašu savam krašte nebūsi. Aplinka dar neužaugo iki mano dvasinės brandos lygio, tad kaip supras mano skelbiamas tiesas? Neverta net stengtis. O paskui mama atsiuntė pinigų ir visą krepšį dešrų, rūkytų lašinių ir marinuotų agurkų, todėl namo po šio džiugaus fakto atšventimo grįžau gal tik po savaitės. Skaudėjo galvą ir rankos drebėjo kaip šaltiena lėkštėje per Kūčias. Bet tuo metu kur kas svarbiau buvo, kad skrandis pilnas iki kraštų ir socialiniai bendravimo poreikiai patenkinti, tad nusprendžiau: kad ir kaip liūdės mano gerbėjai, užteks užsiiminėti niekais. Ir savo muzikinę karjerą atidėjau vėlesniems laikams, kai alkanas skrandis pasufleruos kitų galbūt dar geresnių idėjų.