Užminuota Aušros Kaziliūnaitės poezija
Aušra Kaziliūnaitė. Mėnulis yra tabletė. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. 116 p.
Ši strofa – iš pirmosios Aušros Kaziliūnaitės poezijos knygos „Pirmoji lietuviška knyga“, kuri 2007-ųjų rudenį sprogo lyg granata. Ši knyga ne tik išsprogdino jaunatviškai nedrąsios pirmosios knygos kanonus, bet ir sutrupino užtvaras, bandančias apsaugoti mūsiškę lyriką nuo istorinių ir šiuolaikinių meninio avangardo tendencijų veržimosi. Rezultatas – neklystamai autentiškas, bet pasaulinio avangardo įtakomis maitinamas poetinis srautas. Jei tokia knyga būtų parašyta anglų kalba ar į ją išversta, galbūt ji patektų ne tik į knygynus, bet ir į muzikos įrašų parduotuves, kuriose šalia J. Morrisono ar B. Dylano poezijos puikuojasi niekad nepasenstantys kontrkultūrą įkvėpusių autorių W. S. Burroughso, H. S. Thompsono ar I. Bankso romanai. Taigi, galima sakyti, jau pirmoji Aušros knyga tapo literatūriniu „hitu“.
Ir visgi – kodėl tai buvo „Pirmoji lietuviška knyga“? Ar tai – tuščias, pretenzingas bandymas iškelti save aukščiau už „Katekizmo“ autorių? O galbūt tai – pastanga kurti naują pradžią, sąlygas nuolatiniam atsinaujinimui. Kaip, aptardamas šiuolaikinio dailininko Francio Bacono kūrybą, teigia filosofas Gilles’is Deleuze’as, tikėti, kad kiekvienas individualus menininkas į pasaulį atneša originalų, tik jam pačiam priklausantį kalbėjimą – absoliučiai naivu ir klaidinga. Pasak Deleuze’o, problema ta, kad kiekviena nauja drobė jau yra pripildyta kanoninių klišių, todėl pradėdamas tapyti dailininkas turi sudraskyti savo drobę, kad suardytų visą formų ir reprezentacijų hierarchiją. Tokiu keliu eidamas Baconas (ir Deleuze’as) sukuria galimybę ne tik filosofiškai kalbėti apie dailės kūrinį, bet ir atsirasti naujo tipo santykiui, kai menas nebepajungiamas interpretuoti filosofinių ar ideologinių kontekstų, bet tampa nuolatiniu ir angažuotu dialogo su filosofija bei įvairiomis socialinėmis tendencijomis partneriu. Galima teigti, kad toks santykis verčia nuolatos kelti klausimus, problemas, nes jau taiklus klausimo uždavimas, problemos iškėlimas išreiškia naujas galimybes, jėgas ir vibracijas, kurias ne visada atskleidžia išmintingi atsakymai ar reikšmingi sprendimai.
Šiuo keliu eina ir Aušra. Tai bandymas kurti naują meninę kalbą. Atsisakius sunkiasvorės metafizikos, klasikinių subjekto ir objekto, erdvės ir laiko kategorijų pereinama į tai, kas šiuolaikinėje filosofijoje vadinama imanentine plotme. Atmetus simbolinę kalbą, ženklai ima nurodyti tik jutimų intensyvumą, vibracijas ir jėgų srautus. Poezija tampa materialia, apčiuopiama kūrybinės destrukcijos galia, ardančia senąjį ego subjektą ir vietoj jo kuriančia naująjį subjektyvumą. Moderniųjų naratyvų kuriamas diskursines socialinės lyties, tautos, kultūros tapatybes ir jų organinę vienybę išsprogdina intensyvūs kolektyviniai radikalių paskirybių ryšiai, kuriantys sudėtingas harmonijas ir negrįžtamus nukrypimus nuo racionalios, normatyvios tvarkos ir jai paklūstančių prietarų.
Tokias estetines ir filosofines problemas kelia daugiaplanė Aušros Kaziliūnaitės poezija. Nuo 15 metų į literatūrinę spaudą rašanti Aušra (beje, kitados tapusi jauniausia Rašytojų sąjungos nare) „Pirmojoje lietuviškoje knygoje“ susprogdina avangardinę granatą, tačiau tas pirmasis sprogimas tik sutrupina formą, kalbėjimo ribas. Antrojoje Aušros knygoje „20 % koncentracijos stovykla“ (2009) laužyti pradedamos ne tik formos, bet ir pati logika, de(kon)strukcija įgyja vis smarkesnį pagreitį. Šio rinkinio eilėraštį „Pranešimas spaudai“ Aušra laiko programiniu tekstu, kuriame galime atrasti tiek trečiojo rinkinio įvaizdžių (rūkas, medis), tiek naujosios Aušros estetikos užuomazgų. Galiausiai trečiojoje knygoje „žodis tampa kūnu“, forma įgyja mėsingą, kraujuojantį turinį, sukuriama naujo tipo estetika, apie kurią pakalbėsime kiek vėliau.
O dabar pradėkime kelionę po šią knygą, kurioje galime atrasti gausybę minų. Granatas keičia minos, lėtai sproginėjančios skaitant šią knygą, bet ne mažiau pavojingos. Minų laukai ir užutėkiai – tai autorės poezijoje iškeliamas socialinis ir kontrkultūrinis kontekstas, o pačios minos – pasitelkiant poeziją kuriamos problemos, kurių sprendimas prilygsta sprogimui. Klausinėti Aušrą „pasmerkia“ ne tik baigtos istorijos, religijos mokslų ar tęsiamos filosofijos studijos, bet ir aktyvus socialinis angažuotumas, kuris skaitant šią knygą atsiskleidžia labiau ir pasirodo esąs tikresnis, nuoširdesnis nei daugybė dažnai nuskambančių politinių manifestų. Aušra nesirenka dramblio kaulo bokšto, o šviesos signalai teikia jai ne estetinį pasigėrėjimą, bet įspėja apie pavojų, kad „kažkas / vagia / kad kažkas pavogė dangų“ (p. 21). Jausmas, kad esi apvogtas, yra daugiau nei patirto neteisingumo jausmas, tai afekto būsena, verčianti klykti iš nepasitenkinimo tuo, kaip organizuojamas ir tvarkomas šiandieninis pasaulis. Ši afekto būsena nutraukia sapną, kuriame švelniais potėpiais tapoma utopinė valios laisvės perspektyva. Kitas eilėraštis – „lietus Vilniuje“ (p. 9) – siūlosi interpretuojamas taikant Aušrai svarbaus prancūzų filosofo Michelio Foucault teorijas – individualizuojančio, privačią teritoriją pabrėžiančio „užkalimo“ momentas eilėraštyje perteikiamas kaip laidotuvių motyvas. Ir tai pagrįsta – modernybėje individas kuriamas tarsi kalėjime, izoliuojant jo kūną nuo gyvybę teikiančios galios ir pasmerkiant jį socialinių normų kontrolei.
Dar ryškesnė ir įsakmesnė ši probleminė nuostata tampa eilėraštyje „RUDENS TESTAMENTO DĖMĖ arba fabrikas vardu DZIN“ (p. 100), kuris atspindi mūsų gyvenimą čia ir dabar – gyvenimą, kuriame, tarsi nepaprastąją padėtį išgyvenančiame mieste, vyrauja nuolat galios centrų palaikomas dvasinis badas. Tai protestas prieš pasyvumo kultūrą ir ją skatinantį, kontroliuojantį sapnų ir minčių fabriką. Tokia nuotaika iš dalies atsispindi ir tituliniame rinkinio tekste „Mėnulis yra tabletė“ (p. 42), kuriame perteikiamos žiniasklaidos pranešimų ir kasdienybės patirčių detalės – „mentai“, mušantys protestuotojų šunį, vietos užleidimas autobuse, konformizmas – vertinamos kaip skausmą malšinantys vaistai, saugantys nuo aktyvios, pilnakraujės, tačiau ir kruvinos tikrovės, kai „dienos dantimis / rieda / kraujo lašai“ (p. 44). Ši tema tarsi pratęsiama eilėraštyje „kenkėjai“, kuriame metamas iššūkis galios kuriamas normas atkartojančiam represyviam sociumui ir grasinama jam susidorojimu. Pyktis nukreipiamas į etinių principų netekusią vartotojų visuomenę, aptariama rašančiajam nuolat kylanti grėsmė virsti reklamos objektu, kapitalo ir biurokratijos žaisliuku.
Ne vienas eilėraštis rinkinyje skiriamas ir socialinės lyties problematikai. Žvelgiant iš absoliučios galimybės pasirinkti, įsikūnyti bet kokiame asmenyje perspektyvos kuriami vaikystės vaizdiniai, kuriuose laukdama skiepų trejų metų mergaitė dėlioja savo įsivaizduojamą pasaulį iš kaladėlių. Ji nenori leisti paukščiams mėtytis ant dulkino gydyklos kilimo. Galbūt įžvalgesnis skaitytojas šiame tekste pajus ir gilesnę – psichoanalizės – kritiką, išsakytą jau minėto Deleuze’o ir Félixo Guattari. Jie teigė, kad psichoanalizės tikslas nėra žmogaus sveikata, bet nuolatinis jo išlaikymas galios mechanizmuose. Moterį psichoanalizės spąstai siekia ne tik palenkti autoritarinei vyro įkūnijamos valdžios galiai – jai, kaip ir homoseksualiam ar transseksualiam subjektui, primetami antrarūšiškumo, kompleksų, būtinybės prisitaikyti prie dominuojančių stereotipų pančiai. Tik priešinantis tokiems mechanizmams įmanoma išsaugoti ar atsikovoti pasaulį, kurio trokšti, kuris atitinka tavo svajonę.
Užminuojama ir istorija. Istorijos studijas baigusi autorė eilėraštyje „kaip danguje, taip ir“ (p. 30) kritikuoja abstraktų riterių ir pilių istorijos naratyvą ir pateikia savitą istorijos versiją: moters kambarinės vaidmenį čia nuolankiai vaidina pati gamta, priversta sutvarkyti neklotą dangaus lovą – pridengti ir įslaptinti savyje glūdintį seksualumą. Tačiau agresyviausiai kritikuojamas buitinis požiūris į moterį kaip į mąstyti nesugebantį, tik emocijomis gyvą objektą. Rodinas nesukūrė moters mąstytojos skulptūros, todėl kiekvienas bandymas pralaužti represuoto mąstymo užtvaras įmanomas tik kartu negailestingai nukrypstant ir tolstant nuo to, kas laikoma norma, nuo galiojančių kompleksų ir stereotipų.
Ir tai Aušra Kaziliūnaitė pademonstruoja sugebanti padaryti. Jau antrajame rinkinio tekste ji pareiškia ne besilaikanti iš anksto nustatytos tapatybės, bet kurianti naujo žmogaus galimybę – žmogaus, į kurį „du kartus neįbrisi“ (p. 17). Tokį žmogiškąjį tapsmą šiuolaikiniai filosofai aptaria pasitelkdami paskirybės (singularity) sąvoką. Paskirybė kuriama ne normatyvinėje sociumo erdvėje, o bendruomenėje, kurioje tarp vienas kitą gerai pažįstančių žmonių nusistovėję artimi santykiai leidžia ne tik suvokti skirtingumo (ne tapatybės) potencialą, bet ir siekti kitokios visuomenės, kurioje įvairovė reikš ne atotrūkį nuo standarto, o gyvenimo pilnatvę.
Turbūt gražiausias eilėraštis šia tema – „nematomos metamorfozės“ (p. 19), iškeliantis meilės ir tapsmo dinamikos problemą, artimą LGBTQ bendruomenėms. Tai tylus meilės himnas intensyvaus džiaugsmo, išlaisvinto kūno, paskirumo ir galimybės tapti bet kuo būsenai. Ši būsena dažniau ar rečiau aplanko kiekvieną mūsų, nesvarbu, ką mes mylime. Jos neįmanoma įveikti šalto proto ar asketiškos sąmonės pastangomis, nes ji kuria mūsų gyvenimo vibracijas ir skrydžio kryptis.
Eidama tokiu poetiškai filosofiniu keliu, Aušra pasiekia neįtikėtiną rezultatą – ji sukuria naują estetiką, kurioje vietoj „aš“ pradeda kalbėti „mes“. Tas „mes“ – kolektyvinė paskirybė, kurią susikonstruoja maištininkų grupės, gyvenančios anapus kapitalistinio sapno, į sistemos užribį išstumtos gentys („vieno / penkiaaukščio bute / kažkas kerta / laukymę / įkuria stovyklą“, p. 48). Tai aiški užuomina į Deleuze’o ir Guattari nomadiškąją teoriją ir bandymas kurti nomadiškąją estetiką – estetiką, kurioje vietoj simbolių telieka greitkelių žibintus primenantys, į karolius susiliejantys ženklai, vietoj tapatybės – intensyviai išgyvenama akimirka, vietoj kultūros – kontrkultūra. Ieškantieji įtakų ir kontekstų šioje estetikoje jų ras daug. Tai minėtų filosofų teorijos, psichodelinė septintojo dešimtmečio estetika, amerikiečių bytnikų ir prancūzų modernistų poezija, Paryžiaus situacionistai ir 1968-ųjų gegužės įvykiai. Tai nebe sapno apie laisvės valią utopija, bet pilnakraujis šėlsmas, magistralė, kurią „nutiesim ant vandens ir po vandeniu / prašvilpsim dienų paviršiumi plėšiant radijui“ (p. 22). Hipių klajones Amerikos greitkeliais, bytnikų ir linksmųjų išdaigininkų linksmybes keičia noras aktyviai kurti save ir kitus („jūs galėtumėt sukurti mane / aš galėčiau sukurti jus“, p. 28). Ši savikūra – nebe apoloniškoji „lyrinio subjekto“, poetinio egoisto savikūra, bet paskirybės, apimtos dionisiško tapsmo ir norinčios išsiveržti iš kieto individualistinio kevalo, savikūra. Skaitydami eilėraštį „saulės sistema“ (p. 26), tokią savikūrą galime palyginti su vandeniu radiatoriuose, kurie „maišosi kaista / bet sušilę ir putojantys / nesiliauja / būti savim“. Kuriama geismo bendruomenė, kurioje ne tik mainomasi idėjomis ir svajonėmis, bet ir kuriamas naujas subjektyvumas, galintis pats kalbėti, naujas geismas, kuris socialinę kovą ir radikalią politiką praturtina erotiniu buvimo kartu išgyvenimu. Būtent tokią estetiką (galbūt – mes-tetiką?) laikyčiau didžiausiu šios knygos pasiekimu. Į Aušros poeziją toks bendrumo išgyvenimas ateina kaip rūkas, kaip svaigulys, kuriam išsisklaidžius pradingsta pati bendruomenė, bet kaip ir kurdama paskirybę meilėje, taip ir čia Aušra angažuojasi laikinumui, intensyvumo akimirkai. Ši akimirka labai intensyviai išgyvenama būnant Paryžiuje. Kalbama nebe apie save, bet apie geismo bendruomenę, kalbama jai pačiai ir sau jos viduje, kalbama apie tai, kas vyksta dabar, įsižiūrima į protėjiškai kintančias veiksmo formas ir iš jų kuriama nauja efemeriškos laisvės, džiaugsmo, šėlo ir klyksmo poezija. Mažai kas lietuvių literatūroje taip aiškiai angažavosi tokios estetikos kūrimui, todėl ši knyga irgi tam tikra prasme yra „pirmoji lietuviška knyga“ – knyga, kurianti estetiką naujai bendruomenei, o gal kurianti pačią bendruomenę.
Ir čia Aušros nepalieka mąslus atsakomybės šiai bendruomenei jausmas. Revoliucinė savikūra – ne vien rūkas, ne vien šėlsmas. Tai ir oda, ir mėsa, ir kraujas. Kūniškasis mat-muo niekad neleidžia pasiduoti svaigioms iliuzijoms („bet kol kas mes tik braižom / gatvių planus / neliesdami kibiro / pilno kruvinų žmonių rankų / kojų pilvų“, p. 28). Kūnas, materiali kovos ir laisvės išraiška, jos poezijoje niekad nenustumiamas į antrą planą, nepajungiamas jėgų šėlsmui. Svaigintis reikia išmintingai, geismas neturi vesti į savižudybę. Gal taip kuriamas naujas poetinis materializmas – nebe tas išsivadėjęs subjekto ir objekto lyrinis idealizmas, bet estetika, kuriai reikia ir jėgų šėlsmo, ir mėsos, žaizdų, kraujo.
Galiausiai tokia intensyvi poetinė estetinė savikūra neišvengiamai veda į kolektyvinį politinį veiksmą, į ėjimą:
mes einam bažnyčioms iš nugarų mes ieškom tinkamos gatvės išgert visą likusią naktį mes ieškom tinkamos gatvės išrėkt iš savęs visą šviesą taip, mes šiukšliadėžės taip, mes sušikti duslintuvai taip, mes peleninės tramvajai ir ašaros iki tos akimirkos kada jiems priskiri priežastis.(p. 33)
Buvimas kartu, kolektyvinės patirtys ne tik skatina naujo subjekto kūrimąsi, bet ir naujas afektyvias patirtis. Aušros minų laukas sproginėja, leisdamas į padangę šviesulius, galinčius „duot saulei / laisvų dienų“. Po beveik amžiaus tylos lietuvių literatūroje atgimsta autentiškas revoliucinis romantizmas, sustiprintas išminties meilės ir kūno aistros, romantizmas, siekiantis kurti naują subjektyvumą ir taip skatinantis įtampą santykiuose su galios, prievartos institucijomis. Ši įtampa pasiekia kulminaciją jau minėtame eilėraštyje „mėnulis yra tabletė“, kuriame didelėmis raidėmis randame parašyta: PERLAUŽK. Galia – ne atmosfera, kurioje murkdomės, bet santykiai, kuriuos galime nutraukti, perlaužti kaip skausmą malšinančią tabletę. Galios santykių nutraukimas, leidžiantis kurti ir kurtis patiems, yra revoliucinės estetikos deklaruojamas siekis – ir todėl Aušrą galima pavadinti ne tik poete avangardiste, bet ir revoliucine poete. Ji kuria ne tik dėl pasaulio, kurio dar nėra, kuris materializuojasi jos strofose, – ji kuria savo bendruomenei, kuri ją myli ir kuria savo gyvenimą iš poetinio „arbūzų cukraus“, kaip kadaise rašė amerikiečių hipių rašytojas Richardas Brautiganas.
Aušros Kaziliūnaitės poezija nesiliauja stebinti tiek filosofine jėga, tiek nesumeluotu avangardizmu, kuris apima ne tik poetinę formą, bet ir turinį. Ši poezija problemiškai užminavusi toli už savęs palieka ne tik vadinamosios „moterų literatūros“ getą, bet ir visą moderniosios literatūros tradiciją. Ji kuria ir įkvepia naujus kultūrinius ir socialinius darinius, sukelia galingas vibracijas ir kviečia perlaužti tabletę, kuria iki šiol mus vaišina sociumas, rinka ir visagalis literatūros kanonas.
