Leidėjų ir redaktorių trumparegystė: išbrokuoti šedevrai
Talentingi, o gal net genialūs rašytojai kai kada turi pasižymėti ne tik ypatinga vaizduote ir, kaip dabar įprasta kartoti, „sunkiai dirbti“, bet ir nestokoti kantrybės bei atkaklumo šturmuodami užkalkėjusius siaurakakčių leidėjų ir redaktorių pasaulio matymo ir mąstymo štampus. Štai dvi dešimtys literatūros (daugiausia anglakalbės) leidybos liapsusų pavyzdžių, kai kada iliustruotų sparnuotomis apsijuokusių leidėjų ištaromis.
Hermano Melville’io „Mobis Dikas, arba Baltasis banginis“ (1851)
Tik po mirties didžiojo pripažinimo sulaukęs amerikiečių prozos meistras, vad. amerikietiškojo renesanso atstovas, paskutines tris dešimtis gyvenimo metų grimzdo į kūrybinę rezignaciją ir netgi savo lėšomis leido nedidelius poezijos rinkinius. Melville’io kelias į amžininkų užmarštį prasidėjo būtent su jo opus magnum, kurio iš pradžių niekas nenorėjo leisti, motyvuodami tuo, kad ilgas romanas „visiškai netinka jaunimui skirtų knygų rinkai“.
Emily Dickinson poezija
Šiuo metu viena žymiausių ir paslaptingiausių amerikiečių poečių būdama gyva paskelbė mažiau nei tuziną iš beveik 1,8 tūkst. sukurtų eilėraščių. Tačiau ir dauguma išspausdintųjų buvo smarkiai sudarkyti redaktorių, kad atitiktų tuo metu vyravusias poetikos normas ir konvencijas. Dickinson, kurios eilėraščiai neturi pavadinimų, yra sudaryti iš trumpų eilučių, o didžiosios raidės ir skyrybos ženklai vartojami ne pagal gramatikos taisykles, genialumas buvo pripažintas tik po mirties, 1890 m. jos seseriai išleidus atrastų eilėraščių rinktinę.
Oscaro Wilde’o „Ledi Vindermir vėduoklė“ (1893)
Nors ši satyrinė Viktorijos laikų moralę išjuokianti komedija teatre sulaukė milžiniško populiarumo, vienas leidėjas atsisakymą ją spausdinti palydėjo tokiais žodžiais: „Dievulėliau, pone, aš skaičiau rankraštį. O, Dievulėliau, pone.“
Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knyga“ (1894)
Nemarieji Indijos laukinės gamtos motyvais sukurti pasakojimai civilizuotame Vakarų pasaulyje taip pat buvo susidūrę su stipriojo – leidėjo – teise. Vienas amerikiečių spaudos leidinys būsimajam Nobelio premijos laureatui netgi paatviravo: „Atleiskite, pone Kiplingai, bet jūs tiesiog nemokate anglų kalbos.“
Beatrix Potter „Pasaka apie triušį Petriuką“ (1901)
Septyni leidėjai, pasakę „ne“ būsimai britų vaikų literatūros klasikai, turbūt pasijuto atsidūrę pono Makgregoro, kurį nuolat mausto triušis Petriukas, vietoje, kai neapsikentusi jo autorė išleido knygelę savo lėšomis, beje, pati ją ir iliustravusi. Šiuo metu Potter pasaka yra išversta į daugiau nei 30 kalbų, parduota per 40 mln. knygelės egzempliorių, o užpatentuotas triušis Petriukas iki šiol yra sėkmingai dauginamas žaislų rinkoje.
Kennetho Grahame’o „Vėjas gluosniuose“ (1908)
Nedaug trūko, kad šio kūrinio nebūtų britų vaikų literatūros klasikos kanone, mat knyga keliskart leidėjų buvo nurašyta kaip „lengvabūdiška atostogų istorija“.
F. Scotto Fitzgeraldo „Didysis Getsbis“ (1925)
Atsisakydamas leisti vieną garsiausių amerikiečių romanų praėjusio amžiaus JAV prozos klasikui vienas leidėjas parašė: „Būtų visai padori knyga, jeigu tik atsisakytumėte to veikėjo Getsbio.“
Williamo Faulknerio „Šventovė“ (1931)
Teigiama, kad vienas redaktorius, perskaitęs šio romano rankraštį, sušuko: „Dievulėliau, aš negaliu šito spausdinti! Mudu abu atsidursim kalėjime.“ Vis dėlto išleistas šis kontroversiškos temos romanas (apie išprievartavimą) pagaliau sulaukė tiek komercinės sėkmės, tiek kritikų pripažinimo ir buvo pirmas rimtas žingsnis kelyje link Nobelio literatūros premijos.
Margaret Mitchell „Vėjo nublokšti“ (1936)
Arti 40 leidėjų turbūt panoro būti tarp žuvusiųjų Amerikos pilietiniame kare, kai jų atmestas romanas vos išleistas laimėjo Pulitzerio premiją ir per pirmus metus uždirbo vieną milijoną dolerių. Vienintelis per gyvenimą parašytas Mitchell romanas Amerikoje populiarumu nusileidžia tik Biblijai.
George’o Orwello „Gyvulių ūkis“ (1945)
Garsiąją alegorinę antisovietinę satyrą Didžiojoje Britanijoje atsisakė spausdinti 4 leidyklos, tarp jų ir garsioji „Faber & Faber“, kuriai tuo metu vadovavo būsimasis nobelistas poetas T. S. Eliotas. Šis romano idėjinį pamušalą pavadino perdėm „trockistiniu“ ir „neįtikinamu“. Kitas leidėjas laiške autoriui aiškino, kad kūrinyje per daug akivaizdžiai kritikuojama Rusija, o valdančiųjų vaizdavimas kiaulėmis gali „užgauti jautrius rusus“. Nieko neprimena?
Anne Frank „Dienoraštis“ (1947)
Išlikusius nacių koncentracijos stovykloje žuvusios paauglės žydaitės užrašus apie holokausto patirtį kaip ne itin literatūriškus iš pradžių atsisakė spausdinti net 16 leidėjų. Šiuo metu „Dienoraštis“ jau yra perkopęs 30 mln. egzempliorių ribą.
Thoro Heyerdahlo „Kon-Tikiu“ per vandenyną“ (1948)
Norvegų antropologo kelionės plaustu per Ramųjį vandenyną aprašymas nesudomino 20 leidėjų, bet galiausiai išleistas tapo tarptautiniu bestseleriu ir ilgainiui buvo išverstas beveik į septynias dešimtis pasaulio kalbų.
Williamo Goldingo „Musių valdovas“ (1954)
Distopinį romaną, dabar traukiamą į britų mokyklines programas, atsisakė leisti net 21 leidėjas, o vienas iš jų netgi turėjo proto šį būsimojo Nobelio premijos laureato kūrinį pavadinti „absurdiška ir neįdomia fantazija, nuobodžiu šlamštu“.
Vladimiro Nabokovo „Lolita“ (1955)
Vienos iš penkių leidyklų, atsisakiusių leisti vieną garsiausių praėjusio amžiaus romanų, atstovas autoriui buvo pasiūlęs „Lolitą“ „pakišti giliai po velėna amžių amžiams“. Amerikoje, kur romanas buvo išspausdintas tik 1958 m., per pirmas 3 savaites buvo parduota net 100 tūkst. šios kontroversiškos knygos egzempliorių.
Williamo S. Burroughso „Nuogas kąsnis“ (1959)
Garsioji avangardinė Paryžiaus leidykla „Olimpia Press“ iš pradžių atmetė būsimojo bytnikų klasiko rankraštį kaip per daug kontroversišką, bet kai vienas pašto viršininkas, perskaitęs paštu siųstas romano ištraukas, išvadino kūrinį nešvankia rašliava, vėl susidomėjo romanu ir galiausiai jį išspausdino.
Josepho Hellerio „22-oji išlyga“ (1961)
Apie satyrinio romano, kurio pavadinimas praturtino bendrinę anglų kalbą nauja idioma (catch-22), autorių vienas iš nenuovokių leidėjų rašė: „Aš neturiu žalio supratimo, ką šis žmogus nori pasakyti… Greičiausiai jis dedasi juokinąs, gal net kuriąs satyrą, bet tai nė kiek nejuokinga jokiu intelektualiniu lygmeniu.“
Johno Le Carré „Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio“ (1963)
Perskaitęs šį dar tik pradedančio britų autoriaus kūrinį, vienas leidėjas sarkastiškai mestelėjo: „Susipažinkite su Le Carré: šis vyrukas neturi ateities.“ Galų gale įveikęs leidėjų atšiaurumą, romanas tapo tarptautiniu bestseleriu, o jo autorius šiuo metu yra vienas garsiausių romanų apie šnipus rašytojų pasaulyje.
Franko Herberto „Kopa“ (1965)
Daugiau nei 20 leidyklų neparodė susidomėjimo šiuo mokslinės fantastikos romanu, kuris tebėra didžiausias visų laikų šio žanro bestseleris – parduota 12 mln. egzempliorių.
J. G. Ballardo „Avarija“ (1973)
Vienas iš leidėjų atmetė šį distopinį romaną su tokia pastaba: „Šios knygos autoriui joks psichiatras nebepadės. Nespausdinti!“ Kaip sureagavo autorius? Priėmė šiuo žodžius kaip „kuo tikriausią meninę sėkmę“.
Roberto Pirsigo „Dzenas ir motociklo priežiūros menas“ (1974)
Šis veikalas yra leidėjų abejingumo rekordininkas. Šiuo metu jau 5 mln. egzempliorių tiražą pasiekusi „kokybės metafizikos“ (Metaphysics of Quality) apmąstymų knyga buvo atmesta 121-ą kartą (tai užfiksuota Gineso rekordų knygoje).
J. K. Rowling „Haris Poteris ir išminties akmuo“ (1997)
Pirmojo tuo metu nežinomos britų rašytojos romano rankraštį apie berniuką burtininką atmetė net 12 leidyklų. Išleisti knygą ryžosi nedidukė Londono leidykla „Bloomsbury“, bet tik dėl to, kad kūrinys labai patiko mažajai leidyklos vadovės dukrelei. Hario Poterio epopėjos sėkmė prilygsta stebuklui – vien pirmojo romano visame pasaulyje parduota per 120 mln. egzempliorių, o J. K. Rowling šiuo metu yra viena turtingiausių Didžiosios Britanijos moterų.
Parengė Andrius Patiomkinas
