Eilės

–

 

ruduo. užuodžiau jį dar vakar

ir dieną prieš tai

tiesą sakant, jau seniai

tvyro tas skonis

neleidžia užmigt, o užmigus prabudina

o!

prabudina tavo nuostabos šūksnis

atbidzenantis lyg beuodegis šuo

iš praėjusio rudens,

kurio, galvojau, niekaip nepakelsiu

kaip ir širdies

ją, sako, reikia aukštyn

nors kartais pabyra (kažkur pakeliui)

kartais savęs nesusirenka

 

nežinau kaip taviškė

iš tikrųjų nieko apie tave nežinau

gal tik jaunystės meilės prisiminimą

ir kad ji nebuvo ruduo

 

įstrigęs tarp nervingų judesių,

narciziškų suicidinių poečių

bei tokių, kurios vis netyčia

išgyvena

įnirtingai spaudžia delete

o po to vis atšaukti, atšaukti, atšaukti

ir šaukia

kol miršta

nors dažniau – kol užkimsta

 

 

Pamatymai

 

1.

 

prasilenkėm tilto vidury

tavo mergaitė balta suknele

lengva, lyg iš šilko

ėjo nuleidus akis

saulei nudeginus asfalto paviršių

nežinau kaip prisimenu

 

2.

 

atskirai bet kartu

su Fernando

grožitės vyrų ir moterų skruostikauliais,

šukuosenom

man nepatinka jų mimika

 

3.

 

galvoj kaunasi

praėjusių amžių vaiduokliai

vienas iš jų

(manau, tai urzgiantis tavo augintinis)

kaskart pasiklysta

ir jaučiasi

vis iš naujo

 

4.

 

gal dar susitiksim

taip baigias visi vakarai

prasideda stambus planas –

jūs matote tik pusę manęs

matote tūkstantį kartų per dieną

 

 

Post-laiškas

 

noriu gauti daug laiškų

su persisunkusiu rašalu

(jokių pieštukų ir spausdintuvų),

kuriuos užrakinčiau

tarp vieno ir kito delno

ir vis tiek nespėčiau perskaityti

dėl to zvimbiančio triukšmo galvoj

net jeigu ją nusiplėščiau

kaip vyras iš Post Tenebras Lux,

tu netaptum Kafka,

neparašytum laiškų tiek daug kiek Felicijai,

nes mūsų laikas prasilenkia

ne tiesėm o vertikalėm

vadinasi – visai greta

tik vienas kitas amžius pirmyn ar atgal,

smūgis į besikasančią ranką,

kad nustotų ieškot to phi visokiuose alkūnių apskritimuose

apklijuotuose penkiakampėm žvaigždėm

 

kurios rodo liežuvį

kaip Monos Lizos gif’as,

reikėtų išjungt

ištiesus liežuvį besikasančią ranką,

nes dar nepradėjai laižyti vokų,

kuriuos gal kada nors prirašysi

 

 

–

 

r h y t h m o f t h e n i g h t

linguojantys klubai

laivai vitrinose žiba merkia po akį

prisiūtą ant burių – jos dengia tą tuštumą

kuri atsiranda pasislinkus į šalį nuo visko

nuo viskio linguojantys klubai užkliudo barmeno prijuostę

ko pageidautumėt

nei daug nei mažai, ji atsako

r h y t h m o f t h e n i g h t

jis ištraukia blizgantį cd iš kišenės, pablizgina dar labiau,

duoda sakydamas užsidėk pati

tada ji nublizgina cd dar labiau ir

užsideda

ant kairės rankos piršto

dabar šoka dviese

dar labiau blizgantys

dar labiau

plastikiniai

 

 

Sklendžiant visai grėsmingai,

o be reikalo

–

žmonės vis prikelia Artaud

patys virsdami tartum

iš teatro į teatrą

su nuolatiniu bilietu

 

–

niekas neprikelia nieko

nes tik mano kilìmas virš tavo kūno

yra antigravitacinis skrydis

 

–

batai išėjo į karą,

sužeisti raišteliai

kažkur ant Potiomkino laiptų

palijus išsitiesia sliekais

 

–

žūsta iš naujo

dar neprasidėjęs butaforinis geismas

delną besikasantys pirštai

siekia įsikibt tavo džinsų kišenės

 

–

vardas prasideda K raide

ir baigiasi

Kainą arba Klitaimnestrą

šildančiais kaulų karoliais

 

–

susivyniokim į uždangą

šalčio nebus dabar žiẽmos be sniego

upės be vandens

žinau, paskęsim vis vien

 

–

tad kam tas deguonis

atsikemšu nosį

žvilgančia uodega sveikinu

savo užmigusius dublerius