Aš, Vilémas ir neapibrėžiamas šviesos kvadratas
Siekiau išmokti mąstyti, įgudau nebent savintis. Ne atvaizdus, mintis. Gyveno kartą toks dėdė Vilémas Flusseris. Tikėjo, kad artėja fotografijos filosofijos link. Daug keistų, gražių ir nelabai dalykų prišnekėjo, jam fotografas mat – funkcionierius, nežinąs, kas per stebuklai vyksta juodojoje dėželėje, paklūstantis visagalei fotoaparato numatytai programai. Bet būna, žinote, ir fotografų revoliucionierių – tokių, kurie tąją programą bando apeiti, išlįsti pro mažesnį nei f22 diafragmos plyšelį, prasmukti kaip kadrą perrėžiantis šviesos spindulys ir smagiai nusivaipę tolumoje iškelti vieną ar kitą pirštą – nelygu kultūriniai papročiai, supratimas, galiausiai kaip ilgai ir sunkiai pro tąjį plyšelį spraudėsi. Patiktų Flusseriui pinholistai – anokia čia programa modifikuotoje degtukų dėžutėje. Susižavėtų soliarografija ir medžiuose atvaizdo mėnesiais tykančiomis žirnelių, kukurūzų ar šprotų skardinėmis. „Didinga! – sušuktų. – Štai kur kūrybinė laisvė!“
Dėželė, maži stikliukai, ir staiga atsiduriame aparato malonėje. O, tamsybių gelme, šviesos globėja, leisk išplėšti dalelytę pasaulio, leisk nešiotis kartu su savimi ne tik vidinėse minčių kišenėse! Sakai, Vilémai, eksperimentas leidžia apeiti programą? Lyg peržengęs kvadrato liniją, žygiuoji užribin, kur vis lakstai paimti kaži kur nuskriejusio kamuolio, pralaimėti gali tik kiti, tu jau pralaimėjai, bet tu saugus, tu vis dar žaidime.
Žmogus prieš žmogų. Žiū, keli mažyčiai lęšiai, ir jau – žmogus prieš stiklą. Pro šį pamažėle skverbiasi šviesa. Nors ne, ne pamažėle, akimirksniu, viena dutūkstantoji sekundės dalis – taukšt! viena šešišimtoji – taukšt! viena du šimtai penkiasdešimtoji – taukšt! ir mažyčiai sidabro grūdeliai pasisavina akimirką, o gal kompiuterin nugula vienetukų ir nuliukų kodas – velniop, koks skirtumas, juk žaidžiame kvadratą, Vilémai, aš pagavau kamuolį, laikau prispaudusi prie krūtinės, nemesiu tau jo atgal.
Bet jei mes žaidžiame kvadratą, jei iš tiesų jį žaidžiame, sakai, yra programa, yra ribos, aikštelė, padalinta į dvi dalis, tebūnie funkcionieriai prieš revoliucionierius, abejų užribiai, pasakyk, kur baigiasi aikštelė, kuris užribis mūsų, tebežaidžiančių, nors pralaimėjusių, ir ar šis pralaimėjimas – mūsų pergalė? Apsimeskime, kad mes vienoje – filosofų – komandoje. Nors kvadrate komandos vos dvi. Žaisime su nugalėtojais ar nugalėtaisiais? Suvaidinsiu prieš tave, nes šią akimirką esi reikalingas, nes reikia draugo, išgelbėsiančio nesugraibius kamuolio.
Apsimeskime, kad visgi egzistuoja tavoji didžiulė, pamažu realizuojamų fotografinių galimybių pilna programa, sakai, ji visuomet apima daugiau, nei jau realizuota, ir vis dėlto ji baigtinė? Papasakok, Vilémai, kaip supranti baigtinumą. Tavojoje komandoje kojas stipriai į žemę įrėmęs priešininkus „išmušinėja“ Parmenidas? Niekas nekinta, neatsiranda, nenyksta? Tavoji programa – kaip visa apimanti Būtis? Tikrovė, sakai, tai, ką sutinkame bėgdami mirties link, taigi, tai, kas mus domina? Tavo programa iš tiesų Būties programa, nes fotografija neatsiejama nuo pasaulio, nuo mūsų vienintelės buveinės, nes mes ne sumauti idealistai, bet šioji muistosi drauge su Herakleitu, kibirkščiuoja laike ir erdvėje, ir kas vieną-velniai-žino-keliamilijonąją sekundės dalį tavoji programa plečiasi – štai jaunuolio šuolis per balą – taukšt! štai akla moteris – taukšt! štai pionierius, aklas pionierius, štai žiedai virš senolių galvų – taukšt! taukšt! taukšt! „Ak, kiek švelnių, „sublimuotų“ žmogžudysčių“, – atsidūsta Susan Sontag, ji irgi teisėjauja, sėdėdama ant smėlin ligi pusės įkastų padangų, po kaitriai plieskiančiu šviesos dangumi. Per tą velniai-žino-keliamilijonąją sekundės dalį dalis programos galimybių realizavosi, bet niekas nematė, kaip ten, prie purvinos balos, berniukas atbrizgusiais kelnių pakraštėliais rišosi batą, kaip sodriai nusispjovė už kampo rūkantis šeštokas, kaip kamuolys perskriejo bažnyčios tvorą, ir programa amžiams susitraukė, nes niekas nepaspaudė mygtuko, nes niekas nieko nenušovė, nes tai jau su visam prarasta taikoje.
Jei nori, patikėsiu, kad egzistuoja programa, kad ji didžiulė, didesnė už mane, tave, tebūnie, net už pačią fotografiją. Bet ji nesibaigia, ji pulsuoja, jos gimimas – tai jos pražūtis, ir jei tavoji rimtis tokia nepastovi, tokia ambivalentiška, eik, išsiaiškink su Parmenidu, išgerk su Herakleitu, neabejoju, nesunkiai rasi ir draugų, ir priešų. Surink komandą, Vilémai, metu į tave kamuolį. Pažaiskime nenubrėžtą kvadratą.
