Vaivorykštė nuo Lietuvos
Vaiva Rykštaitė. Viena Indijoje. V.: „Baltų lankų“ leidyba. 2014. 359 p.
Nors lietuviai ir neturėjo galimybių šniūrais traukti į Indiją su pirmųjų ar antrųjų hipių banga, nepriklausomybės laikais jie gerokai atsigriebė. Ko gero, ryškiausius kelius į Indiją ir Tibetą pramynė rašytoja Jurga Ivanauskaitė ir jos klajonių palikimas – knygų trilogija „Tibeto mandala“. Paskesni keliautojų bandymai aprėpti savo specifinę patirtį, Indijos dvasinį gyvenimą, kulinarinį paveldą, žmonių mentalitetą ir kt. žybtelėdavo ir tuoj pat panirdavo į beletristikos liūną. Ir apskritai kuo toliau, tuo banalesnis tampa tas keliavimas nežinia ko ieškoti ir atrasti, o žmonės, grįžę iš ten ir dar, neduokdie, nušvitę, atrodo tiesiog romantiški sektantai.
Taigi iš anksto nusiteikusi pačiam blogiausiam, pasiėmiau Vaivos Rykštaitės trečiąją knygą „Viena Indijoje“. Nebuvau skaičiusi ankstesnių jos romanų „Plaštakių sindromas“ ir „Kostiumų drama“. Gal būčiau dar kurį laiką nesąmoningai ignoravusi, jeigu ne Emilijos Visockaitės recenzija („Literatūra ir menas“, VI.6), kurioje ji aptarė naujausią Rykštaitės romaną ir nutarė, kad knygos esama neblogos. Kadangi Visockaitė prisipažino iš principo neskaičiusi „Viena Indijoje“, nutariau iš principo pradėti būtent nuo šios knygos.
Jeigu pažiūrėtume į Rykštaitės knygą primityviai, ji apie tai, kaip iš pradžių skeptiškai nusiteikusi mergina iš Londono galiausiai tampa kai kuriomis dvasinėmis praktikomis įtikėjusia jogos mokytoja. Pasakojimai dažniausiai prasideda nuo to, kaip Vaiva prisėda kur nors išgerti pigios indiškos arbatos – čiajaus – ir susipažįsta su skirtingais vietiniais bei atvykėliais. Pasakojimuose vis įmetama kokia nors intriga ir niekaip negali atsitraukti – smalsu, kaip toji nutrūktgalvė išsikapanos iš situacijos šįkart. Tekstas gana intymus, sulydytas iš dienoraštinių istorijų ir laiškų; atrodo, kad esi geras draugas, kuriam ji pasakoja savo nuotykius – nesimaivydama ir neforsuodama, bet siekdama vaizdingai, su humoru aprašyti savo patirtį.
Nors Rykštaitės kalba nėra kuo ypatinga (autorė dažnai vartoja nuvalkiotas kalbos puošmenas, kaip antai „riebi žiurkė“, „prisikimšti pilvą“ „velniukai akyse žybčioja“), tačiau autorė geba kinematografiškai kurti pasakojimą, tapyti žmonių portretus ir sukurti nuotaiką: „Naktį, jau užgesus „Green Dolphin“ šviesoms ir karvėms sugulus miegoti, ugnies kerėtojai nusimetė visus drabužius ir subrido į vandenyną, šviesdami man į akis savo neįdegusiais užpakalių ovalais – šie, purslų taškomi, atrodė tokie balti lyg pats mėnulis. Ir aš apsimečiau, kad man šitaip įprasta, ir pati buvau nuoga, laisva ir rami – nes, be manęs, niekas aplink nesidairė. Tamsus vanduo apsėmė taip maloniai, kad net nepašiurpo oda, ir tik po valandėlės, irdamasi per šiltas bangas pamačiau, kad vandenyne ištirpo žvaigždės! Lyg kažkas būtų pripylęs skystos elektros, kuria sužibo vanduo“ (p. 81).
Visgi svarbiausi šioje knygoje man pasirodė ne tiek Indijos tyrinėjimai ar vienas kitą vejantis nuotykis, kiek kosmopolitiškos merginos įvaizdis. Ivanauskaitės „Tibeto mandala“ atspindėjo jos kartos bruožus ir mentalitetą, o Rykštaitės talentas padėjo įžvelgti dabartinės situacijos vaizdą. Autorė visų pirma yra labai ironiška ne tik aplinkos, bet ir savo pačios atžvilgiu. Jos pasakotoja yra universali: štai taip į Indiją keliauja naujoji hipsterių karta. Tai karta, kuri krimto mokslus Europos didmiesčiuose, kuri mėgsta keliauti, nors su nostalgija prisimena posovietinius vaikystės metus Lietuvoje. Ši karta tarsi milžiniškas tornadas sutraukia į save įvairias kultūrines patirtis. Nors ir nevengia retkarčiais pasisvaiginti lengvais narkotikais, vienaip ar kitaip propaguoja sveiką gyvenimo būdą, yra veganai ar bent vegetarai. Tačiau visada atrodo, kad, būdami čia, jie niekuomet nėra čia iki galo. Galbūt ironija yra vienas iš tokios gravitacijos būdų.
Rykštaitės „Viena Indijoje“ galėtų pelnytai tapti knyga, kurią paaugliai ir jaunimas rytų lyg lydytą sviestą ir svajotų patys leistis į malonius pagaugus keliančias keliones; autorė galėtų būti savotišku jaunųjų hipsterių Kerouacu. Ir toli gražu ne Indija, kuri jau daug kam nusibodusi, čia svarbi: „[...] dažnai pasvajoju, kas nutiktų, jei turėčiau marias laiko ir pinigų per dienas trintis Vilniaus senamiesčio kavinukėse, galerijose bei kultūros renginiuose? Vienas iš penkių užkalbintų žmonių būtų tas, kurio man tą dieną reikia, vienas iš aplankytų vegetariškų kavinių padavėjų rekomenduotų puikią meditacijos stovyklą ar nemokamą bliuzo renginį, o vakarop pagyvenusi poniutė pasiūlytų pernakvoti ant savo sofos smetoniškai įrengtame Užupio bute…“ (p. 152) Dabar pasidarė įdomu, kaip atrodo šios autorės romanai – manyčiau, lietuvių literatūroje įsižiebia nauja populiarios geros kokybės prozos žvaigždė.
