Triguba „Dingusios“ apgaulė
Gillian Flynn. Dingusi. Romanas. Iš anglų k. vertė Dalia Zaikauskienė. V.: Alma littera, 2014. 454 p.
Pirmą kartą Gillian Flynn „Dingusi“ mane apgavo knygyne. Knyga (viršeliu į priekį) buvo padėta „Detektyvų“ ir „Trilerių“ lentynoje, šalia kitų puikių naujienų – Michaelo Robothamo „Amnezijos“, Jo Nesbø „Šarvuotos širdies“ ir Rodney Wingfieldo „Frosto Kalėdų“.
Kodėl detektyvų apžvalgai nepaėmiau šių gryno žanro, kokybiškai nuspėjamų knygų? Dėl dviejų priežasčių – aš jas jau skaičiau, bet senokai, todėl tektų romanus bent perversti dar kartą, o tai – nuobodu. Antra – spalio viduryje pradėjo rodyti filmą „Dingusi“, ir aš kažkodėl nusprendžiau, kad dviguba vieno šaltinio apžvalga bus labai šaunus veiksmas.
Taigi, paėmęs iš lentynos „Dingusios“ tomą, maniau, kad nusiperku trilerį. Beletristikoje trilerinė zona yra tokia pat aiški ir tvarkinga kaip ir bet kurioje žanrinės literatūros šakoje: siužetas, priešingai nei detektyvuose, eina ne atgal, o priekin, link katastrofos. Kelias į ją turi būti nervingas, jautrus, gąsdinantis. Geri herojai kenčia tris ketvirtadalius teksto, bet laimi (lieka gyvi). Žinoma, pats leidausi apgaunamas. Būdamas patyrusiu pramoginės literatūros skaitytoju, turėjau sunerimti, perskaitęs frazę viršelio anotacijoje: „Vadinti „Dingusią“ psichologiniu trileriu būtų per menka [...].“ Šis sakinys turėjo sukelti įtarimą dėl demonstratyviai hierarchinio pranešimo – na, „Dingusi“ yra geresnė, nes nėra trileris. Tai, be abejo, yra klaida – beletristikoje kokybės kriterijai galioja tik žanrų viduje. Pavyzdžiui, teiginys „Daugelis Henningo Mankellio detektyvų yra geresni už Anderso Roslundo ir Börgės Hellströmo detektyvus“ gali tapti korektiškos diskusijos pradžia, o štai mestelėjimas „Medicininiai trileriai visuomet įdomesni už kiberpanką“ yra beprasmiškas. Tas pats, lyg ginčytis, ar kapitonas Amerika yra stipresnis už milžinę Neringą, kovojančią poroje su Žilvinu, bet be komandinės žalčių pagalbos.
Visa tai sugalvojau vėliau, nes „Dingusią“ pradėjau skaityti, kaip nurodyta anotacijoje. Kai herojus pačioje romano pradžioje prisipažino: „…šitaip sumelavau penktą kartą“, net grįžau atgal ir pabandžiau tuos melus surasti, tikėdamasis, kad tokios žinios man padės aplenkti siužetą ir atspėti finalinį pranešimą. Dar po keliasdešimties puslapių herojui pasakius „sumelavau vienuoliktą kartą“, už jauko nebeužkibau, nes pradėjau svarstyti apie nagrinėjamos knygos pakeitimą.
Viskas vyko nuobodžiai. Du niujorkiečiai, Nikas ir Eimė, abu iš kūrybinių industrijų sektoriaus, aplinkybių nublokšti iš didmiesčio į kaimą, ruošiasi švęsti savo vestuvių penkmetį. Jubiliejaus dieną Eimė dingsta. Nikas mano, kad žmona pagrobta (kraujas, išvartyti baldai), policija abejoja (kraujas išlietas keistai, baldai išvartyti nenatūraliai). Prisimelavęs (mažiausiai šešiolika kartų) Nikas galiausiai tampa įtariamuoju nužudęs žmoną, o paralelinius, tik skaitytojui kylančius įtarimus dėl Niko kaltės vis stiprina vienodais intervalais pateikiami Eimės dienoraščio fragmentai. Aš, aišku, skaičiau gudriau. Supratęs, kad mano rankose ne trileris, o charakterių nuotykių romanas (geriausias tokio žanro pavyzdys – Patricijos Highsmith „Talentingasis misteris Riplis“, klaidingai vadinamas detektyvu), nutariau įdėmiau sekti vieną siužetinę liniją. Eimė per kiekvienas vestuvių metines suorganizuodavo savo vyrui paslapčių ieškojimo žaidimą. Mįslėse-nurodymuose ji surašydavo lyg ir eilėraščius iš įvairių bendrų nuotykių ir atsiminimų. Nikas turėdavo užuominas dešifruoti, suprasti, kad antras raktas yra tam tikroje vietoje, pavyzdžiui, bare ar parke, kur pirmą kartą pasibučiuota ir panašiai, ten, atplėšęs voką, rasdavo antrą krypties nurodymą ir šitaip, spėliodamas, keliaudavo per miestą, kol surasdavo tikrą, realią, dovaną. Taip turėjo būti. Bet apyžioplis Nikas užuominų nesuprasdavo ir dovaną gaudavo tik po Eimės stumtelėjimų, o šventė baigdavosi skandalu. Jei būčiau skaitęs atidžiau, tikrai būčiau atkreipęs dėmesį į tai, kad normalioje šeimoje tokie katastrofiniai žaidimai būtų sužaisti tik vieną – pirmą kartą. Romane jie vyko per kiekvienas metines. Bet vangus siužeto sekimas disonanso neužfiksavo, ir aš prognozavau, kad knyga baigsis maždaug taip: Nikas, įtempęs atmintį ir nekreipdamas dėmesio į artėjančią mirtiną injekciją, persekiojamas policijos, žurnalistų ir kaimo gyventojų, paskutinę sekundę išspręs lemiamą mįslę ir atras paskutinę slaptavietę, kurioje bus dovana – Eimė. Arba nusižudžiusi ir šitaip nubaudusi Niką už prarastus gyvenimo metus, arba jam atleidusi, su ką tik gimusiu kūdikiu ant rankų.
Lygiai romano pusiaukelėje (filmo, beje, taip pat) supratau, kad mane apgavo antrą kartą. Šioje vietoje, nedrįsdamas gadinti malonumo knygos skaitytojams (ir filmo žiūrovams), siužeto atpasakojimą privalau nutraukti. Tik pasiguosiu, kad mano spėlionės buvo klaidingos. Charakterių nuotykiai virto klasikiniu noir romanu, kuriame, be privalomų abiejų pagrindinių neigiamų herojų, panaudotas dar ir nepatikimo pasakotojo triukas, kurį pirmoji atrado Agatha Christie „Rodžerio Ekroido nužudyme“. Antroje pusėje siužetas įsivažiavo kaip reikiant, ir vis dar gausūs herojų psichologinių ir memorialinių bruožų šlifavimai nebeerzino, net atvirkščiai – leido pasidžiaugti įvairiomis antropologinėmis detalėmis, būtinomis geroje pramoginėje literatūroje. Viena ypač pradžiugino – pasirodo, ir žaliai pažangūs niujorkiečiai, kaip ir mūsų skeptikai, labai abejoja, ar jų kruopščiai surūšiuotos atliekos perdirbamos taip pat atsakingai. „Prisipažink, Niujorke, ar perdirbamos?“ – klausia G. Flynn Eimės lūpomis ir aš tegaliu smalsiai pakartoti klausimą Vilniui.
Trečioji apgavystė – hipotetinė. „Dingusi“ yra romanas-industrija. Išleistas prieš dvejus metus, jis visą laiką buvo ypač gerai perkamas, o dabar, pasirodžius filmui, užima tvirtą pirmą poziciją ir popieriniame, ir elektroniniame reitinge. Ne tik žanrinių knygų reitinge – „Dingusi“ yra tiesiog geriausiai perkama knyga. Tai trečias G. Flynn romanas (antrasis, „Tamsumos“, ką tik išverstas į lietuvių kalbą, o lapkritį bus ir filmas), ir jam buvo smarkiai ruoštasi. Autorės padėkos redaktoriams, teisininkams, testuotojams, policininkams, medikams, Niujorko ir Misūrio žinovams užima kelis puslapius. Pabaigoje tradiciškai padėkojama šeimai, tėvams, vaikams. Daugiausiai padėkų gauna autorės vyras. Šį bloką taip pat galima vadinti romano dalimi, todėl paskutiniai „Dingusios“ teksto žodžiai yra tokie: „Ačiū, kad paėmei mane į žmonas. Tik vanduo mus išskirs.“ Skamba grėsmingai. Ir autobiografiškai. Bet norint pakliūti į šios subtilios apgavystės pinkles teks perskaityti knygą. Svarbiausia – įveikti pirmą pusę.
