Rembrandtas ir Bugatti
Milijono vertas viktorinos klausimas: ką bendro turi Rembrandtas ir Bugatti? Tikriausiai ne vienas nežinantysis uždavė šį klausimą, pamatęs didelę iškabą su šiais dviem vardais ant gražiausios senojo Berlyno meno erdvės – Senosios nacionalinės galerijos – pastato. Dauguma tikriausiai mintyse sujungė XVII a. olandų dailininką Rembrandtą ir prabangius sportinius automobilius „Bugatti“ ir milijono nebūtų laimėję. Šie du žodžiai reiškia tą patį asmenį, italų skulptorių Rembrandtą Bugatti, kurio įspūdingais kūriniais buvo galima mėgautis šių metų pavasarį ir vasarą Berlyne.
„Šokinėjanti kengūra“
Lietuvoje, konceptualiojo meno, instaliacijų ir fotografijos krašte, apie skulptorius modernistus, išskyrus, be abejo, Auguste’ą Rodiną, žino nedaugelis. Todėl iš pradžių trumpas Rembrandto Bugatti pristatymas. Jis gimė 1884 metais Milane, menininkų šeimoje. Rembrandto tėvas Carlo Bugatti buvo žymus art nouveau baldų ir papuošalų dizaineris, senelis Giovanni Luigi Bugatti – architektas ir skulptorius, dėdė Giovanni Segantini, kuris ir išrinko jam įsimintiną vardą, – Italijoje žinomas dailininkas. O žmogus, išgarsinęs Bugatti vardą už meno pasaulio ribų ir sukūręs vieną žinomiausių pasaulyje automobilių, buvo Rembrandto brolis Ettore Bugatti. „Vardų predestinacijos“ teorijos šalininkai čia turėtų būti patenkinti dėl dar vieno vardo įtakos likimui įrodymo: ekscentriškasis Carlo Bugatti savo sūnums buvo numatęs visiškai priešingus kelius. Tėvas manė, kad Rembrandtas, turėjęs polinkį į techniką, taps inžinieriumi ar dizaineriu, o Ettore – menininku. Šiaip ar taip, abu broliai turėjo puikias startines pozicijas: tėvas skatino jų domėjimąsi menu ir jų namuose dažnai lankydavosi šeimos draugai menininkai, tokie kaip skulptoriai Ercole Rosa ir kunigaikštis Pavelas Trubeckojus ar kompozitoriai Ruggero Leoncavallo ir Giacomo Puccini. Būtent Trubeckojus sudomino jaunąjį Rembrandtą lipdymu, buvo jo pirmasis skulptūros mokytojas ir padarė jam didžiausią įtaką.
Išskirtinis Rembrandto Bugatti talentas buvo anksti pastebėtas ir įvertintas. 1900 metais jis mokėsi Milano meno akademijoje. Pirmos jo parodos buvo surengtos Milane, paskui Turine, Venecijoje ir galiausiai Paryžiuje, kur Bugatti šeima persikėlė gyventi 1902 (pagal kai kuriuos šaltinius – 1904) metais. Sėkmės jis sulaukė iškart, jo aukšto lygio bronzos liejiniai pateko į daugelį svarbių kolekcijų. Rembrandtas pasižymėjo ne tik genialumu, bet ir praktine nuovoka, kas yra retas derinys menininkų pasaulyje. Jis anksti pradėjo sėkmingai bendradarbiauti su Paryžiaus galerininku ir bronzos liejyklos savininku Adrienu-Aurélienu Hébrard’u, kuris taip pat liejo Edgaro Degas ir Auguste’o Rodino skulptūras. Hébrard’as garsėjo aukščiausios kokybės bronzos liejiniais, gebėjimu atsirinkti geriausius menininkus ir globėjišku požiūriu. Tai buvo ypač svarbu nuo vaikystės jautriam ir į pažintis nelinkusiam Rembrandtui.
„Vilkas ir vilkė“
Daugiausia dėmesio Rembrandtas Bugatti skyrė gyvūnų studijoms. Jis daug laiko praleisdavo stebėdamas ir eskizuodamas įvairiausius gyvūnus – dramblius, vilkus, gyvates, liūtus, tigrus, šernus, panteras, begemotus, žirafas – Paryžiaus, o vėliau ir Antverpeno zoologijos soduose. 1907 metais jis persikėlė į Antverpeną ir įsikūrė šalia zoologijos sodo. Atėjęs į zoologijos sodą anksti ryte, Rembrandtas visą dieną darydavo vieno gyvūno lipdinį. Jo tikslas buvo pabaigti maketą per vieną dieną. Jeigu tai nepavykdavo, jis sunaikindavo nebaigtą skulptūrą ir kitą dieną pradėdavo ją iš naujo.
Maždaug tuo pat metu Rembrandto brolis Ettore pradėjo projektuoti savo žymiuosius automobilius. Jis paprašė jaunesniojo brolio parinkti savo būsimam automobiliui išskirtinį ženklą. Šiuo išskirtiniu ženklu tapo ant užpakalinių kojų stovintis dramblys į viršų iškeltu straubliu. Skulptūrėlė iš pradžių puošė „Bugatti Royale“ radiatoriaus dangtį, o paskui jau kaip dvimatis puošybos elementas buvo pradėta naudoti „Bugatti“ automobilių salone.
Meilė gyvūnams prisidėjo ir prie Rembrandto mirties. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis liko Antverpene ir savanoriavo Raudonojo Kryžiaus karo ligoninėje. Ši ligoninė buvo įsikūrusi Antverpeno zoologijos sodo Marmurinėje salėje, kurioje prieš karą vykdavo Rembrandto ir jo draugų menininkų parodos. Laisvalaikio valandėlėmis jis vaikščiodavo po zoologijos sodą ir lankydavo gyvūnus. Karui įsisiūbavus, zoologijos sodas buvo priverstas skersti jo mylimus gyvūnus maistui. Rembrandtui tai buvo sunkiai pakeliama patirtis ir viena iš sunkios depresijos priežasčių. Jo būseną apsunkino kasdien karo ligoninėje matomos kančios ir mirtis, taip pat nuolatinis laiko kūrybai trūkumas. Kaip paprastai būna, karo metais smarkiai sumažėjo susidomėjimas menu, krito meno kūrinių kainos ir beveik neliko jo skulptūrų pirkėjų ar užsakovų. Viso to pakelti Rembrandtas nepajėgė ir 1916 metų sausio 8 dieną nusižudė, užsidaręs savo bute ir atsukęs dujas. Paskutinė jo skulptūra – „Tigrė ir gyvatė“ – tuo metu jau pabaigta stovėjo liejykloje.
„Briedis“
Per savo vos penkiolika metų trukusią profesionalią kūrybinę veiklą Rembrandtas Bugatti pasiekė neįtikėtinai daug. Jo skulptūros techniškai tobulos, lengvos ir malonios akiai. Kūrybos pradžioje skulptūrose tiksliau atkartojamos vaizduojamų gyvojo pasaulio objektų linijos. Vėliau, ypač po 1910 metų, jos tampa gyvūnų judesio interpretacijomis, idėjomis to, kaip gyvūnai atrodo natūralioje aplinkoje. Skulptūrų nelygios linijos atkartoja raumenų, kailio ar plunksnų judesius ir dėl to atrodo plastiškos, o ne statiškos. Susidaro įspūdis, kad jose užfiksuota ne viena, o kelios tarpusavyje susipynusios akimirkos. Dėl Rembrandto darbo metodo – modelį užbaigti per vieną dieną – jo skulptūros pasižymi ekspresyvumu ir atrodo taip, lyg būtų atliktos „vienu prisėdimu“. Taip pat jam būdinga ironija, atsiskleidžianti smagiose detalėse: nutįsusi begemoto seilė, trys viena paskui kitą linksmai žygiuojančios karvės, žiovaujanti liūtė, išsišiepęs arba draugiškai kupranugariui ant nugaros straublį uždėjęs dramblys. Čia nematyti grėsmingų vienas kitą draskančių plėšrūnų, nerimo ir medžioklės scenų. Gyvūnai atrodo taip, tarsi gyventų ramų kasdienį gyvenimą, atsipalaidavę ir lengvai idealūs. Maždaug tokie, kokius juos, uždarytus zoologijos sodo narvuose, idealiame pasaulyje būtų norėjęs matyti menininkas, pats jautęsis uždarytas kitokiame narve.
„Nuoga mergaitė su kate“
Žmonių skulptūroms Rembrandtas Bugatti skyrė gerokai mažiau dėmesio. Nors žmones jis vaizduodavo taip pat lengvai ir grakščiai. Žmonių skulptūros ne tokios ekspresyvios, statiškesnės, o kūnai aptakesni ir detalesni. Tačiau braižas taip pat lengvai atpažįstamas ir vienur kitur prasimuša stilizacijos: sijono klostėje, plaukuose ar veide. Daug dėmesio skiriama kūno grožiui ar veido išraiškai, čia ir tobulo kūno mergaitė, iškeltose rankose laikanti katiną, ir susimąsčiusi ant akmens sėdinti moteris, ir senutė obuolių pardavėja, ir raumeningas atletas. Įspūdinga yra Nukryžiuotojo skulptūra, vienas paskutinių Rembrandto užsakymų, gautas 1915 metais Paryžiuje.
Dauguma Rembrandto Bugatti skulptūrų yra nedidelės. Tai susiję su minėtu darbo metodu: pagauti akimirką, skulptūrą pabaigti kuo greičiau, „vienu prisėdimu“. Tačiau yra išimčių. Kartą suerzintas vieno kritiko komentaro, kad visos jo skulptūros yra „piešimo studijos dydžio“, Rembrandtas sukūrė monumentalią devynių pėdų aukščio vyro skulptūrą. Taip jis atsikirto visiems kritikams, abejojusiems jo kūrybiniu įvairiapusiškumu.
Visos Rembrandto Bugatti skulptūros buvo išlietos tik po keletą kartų, nė vienos jis neliedavo daugiau nei dešimt kartų, o kai kurios yra vienetiniai darbai. Tai garantuoja aukščiausią originalių skulptoriaus liejinių kokybę ir todėl jo skulptūros yra labai vertinamos meno kolekcininkų ir atitinkamai įkainotos. Kai kurių kainos dabar siekia 2–3 milijonus dolerių.
Rembrandtas Bugatti užima ypatingą vietą tarp skulptorių modernistų, greta ukrainiečio Aleksandro Archipenkos, šveicaro Alberto Giacometti, prancūzo Raymond’o Duchamp’o-Villono ir, be abejo, Auguste’o Rodino. Dėl nuoširdaus ir paprasto stiliaus, ekspresyvaus darbo metodo, taiklumo, įtaigos, dėmesio detalėms ir kokybei Bugatti (1884–1916) galima statyti arčiausiai Rodino (1840–1917). Abu juos pastebėjo ir įvertino tas pats galerininkas, minėtas Adrienas-Aurélienas Hébrard’as (1865–1937), jis liejo ir pardavinėjo jų abiejų skulptūras. Rodinas pripažinimo sulaukė ir vien kūrybai atsidėti galėjo būdamas 37–40 metų, o mirė 77-erių. Bugatti pripažinimo sulaukė ir iš savo kūrybos pragyventi galėjo būdamas 17–19 metų, bet mirė būdamas 31-ų. Dėl to abiejų skulptorių pasiekimų atitinkamame amžiuje palyginti negalima. Bet galima teigti, kad jeigu ne karas ir ankstyva mirtis, Bugatti būtų sukūręs ne mažiau ir ne žemesnio lygio šedevrų kaip Rodinas, o gal ir aplenkęs didįjį modernizmo genijų.
Berlyno „Alte Nationalgalerie“ buvo pristatyta per šimtą iš viso pasaulio muziejų ir privačių kolekcijų surinktų įvairaus meto Rembrandto Bugatti skulptūrų, piešinių ir eskizų. Parodos eksponatai buvo išdėstyti visuose trijuose galerijos aukštuose, salių viduryje, ir priderinti prie nuolatinės ekspozicijos paveikslų. Atsižvelgiant į skulptūrų kainą, jų buvimo vietą ir parodos nuoseklumą, reikia atiduoti pagarbą jos kuratoriams. Tai buvo neeilinė Europos skulptūros paroda ir tinkamas menininko 130-ųjų gimimo metinių paminėjimas.
Autoriaus nuotraukos
