Panta rhei
Karoliai ant merginos kaklo buvo didumo sulig kiaušiniais, triufeliais, snarglių rutuliukais, altoriaus angeliukų žandais, bet jos kaklas nuo to nė kiek nelinko į priekį, o nugara buvo tiesi, be kuprelės. Ji deklamavo, darydama ilgas pauzes, rankose turėjo pluoštelį popierių ir po kiekvieno posmo ką nors išlankstydavo.
Iš pradžių išlankstė lėktuvėlį ir paleido į publiką. Karoliai krestelėjo ir sudundėjo, lėktuvėlis padarė ore kilpą, grįžo ir sudužo į poetės koją. Bus mėlynė. Paspyrė jį į šoną.
Pasilenkiau ir išlanksčiau lėktuvą. Štai kas buvo jame parašyta:
Viena – – – – – – – – – – – – – – arbatoje Nejučia – – – – – – – – – – – – – – Bet – – – – –Tuo metu ji jau deklamavo kitą eilėraštį:
Mano – – – – – Anuomet – – – – – – – – – – – tačiau – – – – – Vėlgi – – – – – – – – –…iš jo išlankstė laivelį ir paleido plaukti bibliotekos grindimis. Laivelis, žinoma, niekur neplaukė, bet ir neskendo –
Pasipylė katutės, rieškutės, tušti delnai, plojimai.
Po merginos skaitovų vakare turėjo deklamuoti poetas F. Su-super-per dideliu pilku languotu švarku, su kuriuo, kai lipo ant pakylos, o vėliau skaitydamas tiesė kaklą, atrodė kaip per nukirstą beržo kamieną besiropščiantis balinis vėžlys.
– Aš nemoku rašyt eilių! – rėžė jis atvirai. – Todėl paskaitysiu du eilėraščius, kuriuos sukūrė Adomo Mickevičiaus bibliotekos elektroninis knygų katalogas. Kitaip tariant, tai knygų sąrašai. Pirmasis vadinasi „Čia“.
Smiliumi parodė į grindis sau po kojomis.
Čia aš stoviu Čia rojus Čia bus nauja šventovė Čia dainelės mums ir jums Čia formuojasi nauji traukiniai Čia liete liejasi malonėsPakėlęs akinius, jis pasimasažavo nosies pagrindą.
Čia nerūpestingai bėga laikas Čia gyveno Antanas Smetona Čia gyvensi tu Čia ir dabar Čia jums ne Čikaga Čia kažkas yra Čia kelio pradžia Čia, kur Asveja Čia prasidėjo istorija Čia mūsų šaknys Čia mūsų uostas Čia ošia pušys Čia Lietuva Čia mano namai Čia modernizuojami šilumvežiaiDu klausytojai susižvalgė, dalindamiesi malonia nuostaba, vienas prunkštelėjo.
– Kitas katalogo eilėraštis, – rūsčiai tęsė poetas, – vadinasi „Ten“.
Šįkart dūrė į lubas.
Ten ir atgal Ten ir atgal Ten ir Čia Ten, kur baigiasi žemė Ten, kur balti Viršuliškių mūrai Ten, kur dygsta akmenys Ten, kur Merkys Ten, kur krenta angelai Ten, kur smilko griuvėsiai Ten, kur Nemunas banguoja Ten, kur nusileidžia saulė Ten, kur pušys liemeniu mušės Ten, kur susikerta koordinatės Ten, kur stūkso Storių kalnai Ten, kur Šavaša – gimtinės slenkstis Ten, kur tėviškė kuprota Ten, kur Venta Ten, kur viltis nuolat atgimsta Ten Merkys juosia Jašiūnus Ten, kur viskas daug labiau Ten, sidabro vingy Ten, už kalnų, Ispanija Ten, už kalvų, Skiemonys Ten nėra nei rudens, nei pavasario Ten… Ten gera, kur mūsų nėra, arba Neapleiskime Tėvynės!– Kilnu, tautiška, patriotiška, – pašnibždėjo man į ausį poetas K., – be to, konceptualus priėjimas.
– Taip, labai. Be abejo. Žinoma.
Kai stojausi aš, K. mane kumštelėjo, žnybtelėjo, pastūmė už parankės. Eidamas užmyniau laivelį. Netyčia. Poetė su karoliais pažiūrėjo į mane graikų skulptoriaus Skopo žvilgsniu: antakiai smarkiai suraukti, užverstos akys, praverta burna – – – – –
Pakyla paaukštino mane per sprindį. Dėl to jaučiausi didesnis. Kolegų skaitovų buvo dešimt ir vienas maldyklinis fikusas. Vienuolikė. Sėdėjo, susimetę koją ant kojos, kai kurie pasirėmę galvas arba palaidu poetišku kumščiu – kuris nieko neužgauna, tačiau kaupia savyje žodžių atsargas – pridengę burnas, nuleidę žvilgsnius į grindis, suklusę.
– Pastaruoju metu, – sušukau cypteldamas, – mane vis palieka mergina. Vis palieka ir palieka ir palieka iš naujo vis vis vis, vis-à-vis. Nes aš avinas, o ji – žuvis… Mano mergina žuvis. Galbūt todėl ėmiau domėtis idėjomis apie tėkmę, nepastovumą. Juokauju, žinoma. Eilėr khm aštis be pavadinimo…
visa yra herakleitiškas kismas, ir jei gerai sustyguotas latentinis makšties magnetizmas panta rhei tai aš – jos antipodas nešamas duobėn, vasnoja naktipuodis Šliūkšt! Dalį savęs, kartu su juo, išties ima ir pritrūksta teksto daliesPalydėtas katučių (fikusas suglaudė lapus), atsisėdau į vietą ir tuojau pat vėl atsistojau, nes vakaronės vedėjas pakvietė visus į bibliotekos užkulisius.
Plačiu ratu visi susėdo ant kėdučių, kelmų ir suoliukų. Gėrė, rūkė, keikėsi. Kalbėjo apie eiles kalboje ir prie vitrinų.
Turiu įprotį, užuot bendravęs, iš arti tyrinėti savo nagus. Kartais prie nago randu odos atplaišą, kurią tuomet, užuot bendravęs, bandau nukąsti, nes kitaip – žinojau – ji nuolat klius, ypač vartant knygas, ir sukels nedidelį, bet įkyrų skausmą. Judesys ranka–burna nė kiek neišskiria manęs iš kompanijos.
– Tavo pauzės tokios išlaikytos, tokios apskaičiuotos, išjaustos. Ką dabar pati skaitai? – paklausė F. merginos su raudona apyranke ir kunkuliniais karoliais.
– Aš neskaitau, bet domiuosi skaičiais. Prieš pusę metų domėjausi penketu.
– Penketu, o!..
– Bet šiuo metu mane sudomino devynetas.
– Padarei didelį šuolį, – pagyrė F.
Į jų pokalbį įsikišo L.
– Kalbant apie skaičius ir apie kultūrą. Kultūrinius leidinius lengva pažinti pagal jų tiražą. Štai „Šatėnų“ tiražas svyruoja apie 1410, Žalgirio mūšio metus. „Litmenis“ – 1883, knygnešių metai. Niekaip nesiseka pritempti bent iki 2000-ųjų. Užtai kaip toli į ateitį pažengęs žurnalas „Tайны звёзд“ – 95 000!
Kažkuris iš kitos ratelio pusės metė:
– Bet kas iš to, jei popierius slidus, niekam tikęs.
Palinksėjo, kai kas bulgariškai – papurtė galvomis.
– Man nesiskaito, – skundėsi įraudęs G. – Būna taip. Atsiverčiu Kierkegaard’ą ir, kai tik suvokiu kurią nors jo gilią mintį, pavyzdžiui, – jis išlankstė kasos čekį, ant kurio buvo parašyta: „Meilės kunigai yra poetai, ir kartais girdėti balsų, mokančių ją pagerbti…“ – Tvykst! Įsiplieskia stalinė lempa. Mano galvoje. Tvykst! Nušvinta uošvės portretas auksiniuose rėmuose. Jos molinis veidas, brokato pašluostė, duobutės alkūnėse, prie kojų lietuviškas lenciūginis šuo, vardu Bumsis, vietoj skeptro – mentelė maistui, aplipusi svogūnais. Kartu apninka mintis: man tai man, bet kaip naudinga būtų jai suvokti tai, ką perskaičiau! Tokia idée fixe. Ar tai – kažkoks iškrypėliškas altruizmas? Imu kurti planą, kaip jai nepastebėjus jos receptų knygą pakeisti „Baime ir drebėjimu“. Pakišti jai egzistencinio nerimo. Ir per tą galvojimą eilutės prabėga pro šalį. Po tris kartus skaitau tą patį puslapį.
– Niekam nebus geriau nuo to, kad tavo uošvienė prieš troškindama šoninę padarys begalinės rezignacijos judesį, – pasakė D., kuris pačioje pasisėdėjimo pradžioje numovė nuo cigarečių pakelio celofaninį apvalkalą ir dabar stengėsi jį užmauti atgal, pasinaudodamas dviem pieštukais. – Geriau būtų Kierkegaard’u pakeisti jos kompensuojamųjų vaistų pasą.
– Tai, ką tu patiri, yra Francine Patterson sindromas, – pasakė P., – siekis žūtbūt išmokyti gorilą gestų kalbos.
– Apie gorilas, – pridūrė L. – Klausykit. Iš bibliotekos pasiėmiau stebuklingą Ovidijaus „Metamorfozių“ egzempliorių. Genialus komentatorius išmargino paraštes pieštuku pastabomis, pavyzdžiui… pppp… palaukit, va. Inonė a. k. a. Leukotėja, Melikertas a. k. a. Palemonas. Semelė palyginti su Shemale. O šitas geriausias! Persėjas plius Andromeda lygu KML. Na, ką jūs apie tai manot?
Rato vidury stovėjo šiukšlinė. Šiukšlė – taip pat sociali būtybė.
Aukšta, daili šatėnė, kuri neskaitė savo kūrybos, o tik klausėsi kitų (būčiau išgirdęs ir surinkęs į kumštį), pulsuodama čiūžtelėjo link manęs ir tarė:
– Leiskit jums pasakyti komplimentą. Labai patiko jūsų eilėraštis. Ir kaip jūs jį perskaitėt. Jūs taip gerai. Jūs taip gerrrai pakapojot, kaip ten… vi-sa-tik-kis-mas-yra-mū-sų… jūs taip skarrrdžiai, skradžiai.
Dar niekas iki tol nebuvo taip gausiai manęs jūsinęs. Apskritai su žmonėmis yra taip: iš pradžių juos jūsini, tada tujini ir galiausiai šūdini. Kartais, silpnumo akimirką, dar ir pagūglini.
– Ačiū, – pasakiau, žiūrėdamas į kėdės briauną.
– Bet labiausiai mane domina eilėraščio pabaiga. Ta vieta, kur jūs deklamuojat, kad trūksta teksto dalies. Dabar įsivaizduokim tokią situaciją. Tarkim, yra dešros sandėlis. Jūs esat dešros pardavėjas. Sandėlyje apsilanko pirkėjas, ir jūs atpjaunat jam dešros. Parduodate trisdešimt centimetrų, metrą, bet tai, kas lieka nenupirkta, kas lieka neparduota, yra liekana. Liekana, tai, kas lieka nuo kūrinio, lygiai taip kaip tai, kas lieka nuo dešros. Suprantat? Dabar klausimas. O kas būtų, jeigu tą trūkstamą kūrinio dalį mes pamėgintume sandėliuoti? Ir kur būtų galima sandėliuoti šitą liekaną?
Aš nieko nesupratau.
– Sandėliuoti?
– Tai, kas lieka nuo kūrinio. – Pirštu ji suko plaukų sruogą. Sodrus jos balso tembras. – Tas „trūksta teksto dalies“. Klausimas yra ne visai apie dešrą ir net ne apie liekaną. Klausimas apie mus. Klausimas, ar mes galėtume pamėginti tą liekaną sandėliuoti. Ir kur?
Tarp dviejų pirštų laikiau odos atplaišą.
Nors jos kalba buvo pinkli, pajutau, kad ji koketuoja. Juk tai flirtas, stačias! Drėgnas! Lipnus! Norėjau ką nors jai atsakyti. Ką nors šaunaus. Šunsnukiško. Nes aš – poetas. Kriukeliu švelniai glostydamas smakrą, galėjau ištarti tai, kas liudytų aukštą įgimtosios inteligencijos koeficientą, pavyzdžiui: „Galijos mieste Lugdune po iškalbos meno varžybų graikų ir lotynų kalbomis nugalėtieji turėjo pirkti dovanų nugalėtiesiems ir sukurti jų garbei pagiriamąjį eilėraštį. Tiems, kurie publikai nė per nago juodymą nepatikdavo, būdavo liepiama kempine ar liežuviu ištrinti savo rašinius…“
Vietoj to tik apsilaižiau lūpas.
Staiga mergina juodais, iki smakro užsagstytais marškiniais, su juodomis, iki kulnų užsagstytomis kelnėmis ir vienuoliškai apskusta galva, sėdėjusi man iš kairės, iki šiol gėrusi vyną pramaišiui su vandeniu, apimta nevilties ar žodžių stygiaus išsitraukė iš kuprinės Jono Meko poezijos knygą. Po akimirkos lauke, už lango išvydome storų raginių akinių kontūrą, o durų prorėžoje atsirado viršugalvis su stilinga, šonuose išskusta, o viršuje banguojančia šukuosena. Pajutau, kaip kažkas prie manęs konceptualiai priėjo ir švelniai pakuteno mano petį, atsigręžęs pamačiau barzdotą Semelę. Taip, pamaniau, feministes keičia feniksistės. Dešinėje, ties trečia valanda, sušiureno ilgaskvernis paltas. Lubose atsilapojo liukas ir iš palėpės nusileido juodomis, iki kulnų užsagstytomis kelnėmis apmautos galūnės. Išsigandau, kad tai lenda, apibėgusi didelį ratą, ta pati mergina, kuri ką tik išsitraukė knygą, bet ji tebesėdėjo kur sėdėjusi, rankose spausdama baltą knygos viršelį, apraitytą juodos spalvos žodžiais ir raidėmis.
Kaip aborigenas, pūsdamas dūdelę, privilioja lietų, taip Jono Meko knyga priviliojo į mūsų ratelį draugiją iš Šiuolaikinio meno centro kavinės.
Taip baigėsi skaitovų pasisėdėjimas ir prasidėjo kitokių žmonių pasisėdėjimas.
