Eilėraščiai

–

kai jie kalbasi apie futbolą,

aš galvoju apie levitaciją,

ore pakibusius svarmenis,

kiek visa tai turi bendro su leviatano varikliais,

ieškodama bendrų krūvių cituočiau,

sakyčiau, kad ir ten jau užimta,

apie kolapsą ir kolosą,

užgniaužtą kamuolio judesį,

visa reginčią akį,

nubėgančią į mergaitiškų pėdkelnių tinklą,

apie drugį ir drugio efektą,

tai būtų lengviausia,

gliti efemerija,

plazdantys marškiniai

man išduotų

jų stipriai nutolusius įvarčius

 

 

Liubov

 

nepaslankios liūdesio paros

pusę nakties negaliu užmigti

kojos rodos palaidotos –

jų įkapės baltosios burės

primena šokančių gulbių puantus

taip aptvarstomi vaismedžiai žiemai

tvirtai įtemptais kaspinais

nieko nereiškiantys dūmai

dvelkia plunksnų svilėsiais

klausausi opijaus pulso

tarsi vienoje pjesėje apie vyšnias

kai plyšta drabužiai ir raumenys

tenka keltis iš lovos

distiliuoti kvapus ir kambarius

maro nusiaubtus miestus

išsiplėšti save iš savęs tarsi balsą iš žydinčio griūties sodo

 

 

–

balsas

panašus į tavo

man kalba

vonioj per vamzdžius

užviręs vanduo plaka putą

žodžiai lyg sauja dantų

išspjautų į pakrantę nuskendus

kalasi žodžiai balti tavo žodžiai

chloruoto emalio moliuskai

puode garuojančių austrių be perlų

vos praviros kriauklės

kriauklės mano ausų

su viduj paklaidintom žuvėdrom

išteka laikas įskėlus

vienatvės akvariumo stiklą

ošia pasaulis

ausim prie ausies

prisiglaudus

 

 

–

miegas stipresnis už bučinius ir nuostabias istorijas,

aprašomas knygose, net ir nuodais suvilgytais puslapiais,

stipresnis nei žodis „būstas“ ar spynos ant rojaus grotų,

kambarių katafalkų tamsa, kurioj veisiasi irstantys žmonės,

miegas raudonos plytos atokiausioje stoties kirkšnyje,

nubėgę krikštynų klijai ir dar šiltos sulūžusios adatos,

kadras po kadro užmerkiamos keturios išmuštos akys,

tylioj skandinaviškoj prieblandoj miegas žiemos ekranuose,

miegas juoda dėžė, nugrimzdus į Letos vandenis,

degtinės stiprumo sapne sutrupėjusios kūnų pertvaros,

miegas sunkus kaip švinas ir įkapėm virtę laikraščiai,

žiurkių sudraskomi taip, kaip miego sudraskomas gedulas,

miegas stipresnis nei virvės, rišančios kaulą prie kaulo,

ir plėšrus kaip šviesos spindulys, rėžiantis sapno placentą

 

 

–

Asfaltas atrodo minkštesnis kai lyja

beveik kaip asbesto trynys

ar guašas kiaušinio dėžutėj

sudžiūvęs sparnuočio gemalas

perskėlęs savo lukštą

po mūsų balkonais

Asfaltas juodas batutas vaikystės manieže

pilnas iškamšų, spalvotų gyvūnų

graužiančių cirko lynus

jie gali vėl ir vėl pakilti į viršų

amžinai paukščių dresūrai

kaip mano katė iššokus

pro 11 aukšto langą

 

 

–

Jis sako, kad greitai prasidės šlapdribos,

todėl turėčiau prisiminti šį karštį,

 

išskaptuoja man nuosavą vietą po saule,

išmoko nardyti į abi horizonto puses,

o vėliau išdžiūti savęs neišgarinus,

atpratina nuo nematomų prasidėjimų,

pasklidusių kaip apgamai mano pomirtinių gyvenimų,

tada dar spėju pagalvoti, ar tai nėra kūdikėlių žudymas,

rudenio valymas ankstyvoj stadijoj,

 

nes kartais dar jaučiu spazmus gerklėj,

ypač pažvelgus pro langą

prieš lietų.

 

 

–

jau kitas metų laikas

pats sau prieštaraujantis

sezoninis pragaras

daugybė trumpų sujungimų

raudonų žibintų prospektuose

druskų sausra ant palangės

tiek daug prakaituotų daiktų

su įskilusiais karščio stulpeliais

išbėgusiu sielos fosforu

daiktų kurie perdega

vos tik išlupus iš popieriaus

ir aš esu daiktas

visų daiktų daiktas

 

tai dar labiau jaudina