Pražuvęs Antoniškių dvaras

Antoniškių dvaro tvartas per javapjūtę. Pirmoje eilėje iš kairės – Veronika Vanžodaitė, Irena Jančiauskaitė, Jonas ir Povilas Dranseikos

Antoniškių dvaro pėdsakų reikėtų ieškoti Kauno rajone, Vandžiogalos seniūnijoje, maždaug už trijų kilometrų nuo Boniškių. Pamiškėje, ant klevų ratu apsodintos kalvelės, išlikusios senosios dvaro kapinaitės, tiesa, išniekintos ir iškasinėtos. Vietiniai žmonės sako, kad tai sovietmečiu padarė nevietinis, pavarde G.; esą jis aptikęs „auksinį“ (paauksuotą?) ginklą ir kitokio gero. Neaišku, ar G. už tai sulaukė kokios nors bausmės.

Dabar šalia klevų rato ant kalvelės auga du ąžuolai (vienas – senas, kitas – visai nedidelis, matyt, išdygęs iš sėklos). Medžių apskritimo viduryje – išsikerojusios alyvos, akacijų krūmai ir pakalnutės. Tokioje tankmėje nelengva įžvelgti, kad tai – dvarininkų kapai. Žioji dvi kapų duobės su įsmegusiais akmeniniais paminklų fragmentais, į klevo kamieną atremtas atvirkščiai į žemę įsmeigtas stačiatikių kryžius; už jo, tirštai suaugusiuose alyvų krūmuose, riogso du nuversti geležiniai antkapiai su užrašais:

Antoniškių dvaro kapinaitės. Stačiatikių kryžius prie medžio. 2014. Autorės nuotrauka

Здѣсь покоится прахъ
Коллежскаго совѣтника
Григория Исакиевича
КУНЬКЕВИЧА
Род. 26 января 1833 г.
Умерш. 28 апрѣля 1888 г.

–

Здѣсь покоится прахъ
Ильи
КУНЬКЕВИЧА
Род. 20 июля 1875 г.
Скон. 6 aвгуста 1883 г.

Tai Antoniškių dvaro savininko Grigorijaus Kunkevičiaus ir jo sūnaus Iljos antkapiai. Vandžiogalos bažnyčios 1931–1940 m. mirties metrikų knygoje rašoma, kad Antoniškių dvaro kapinaitėse kartu su vyru ir sūnumi palaidota ir Elzbieta Petkevičiūtė-Kunkevičienė, mirusi 1939 m. lapkričio 17 d., sulaukusi šimto (!) metų.

Antoniškių dvarininko G. Kunkevičiaus asmenį išsamiau nušviečia Kauno gubernijos informacinės knygos (Памятная книжка). Pavyzdžiui, 1881–1882 m. leidinyje (p. 172) rašoma: „Apskrities (ujezdo) ispravnikas, kolegijos asesorius Grigorijus Isakovičius Kunkevičius, Šv. Stanislovo 3 laipsnio ordino kavalierius, tarnyboje nuo 1864 m., pareigose nuo 1878 m.; studijavo Kijevo universitete; vedęs; stačiatikių tikėjimo.“ Šie duomenys Antoniškių dvarininką apibūdina kaip pasiekusį karjeros aukštumas. Nuo 1865 m. G. Kunkevičius buvo Ukmergės ujezdo ispravniko padėjėjas; 1871 m. jau minimas kaip gubernijos sekretorius, 1877 m. – kolegijos sekretorius, o 1878 m. informacinėje knygoje įvardijamas kaip policmeisteris ir kolegijos sekretorius. Galiausiai, 1885 m. ir 1887 m., G. Kunkevičius minimas kaip ujezdo ispravnikas ir dvaro patarėjas. Ne veltui Antoniškių dvarininko antkapyje yra įrašas „kolegijos patarėjas“. Kaip žinoma, carinės valdžios patvirtintoje tabelių lentelėje ši pareigybė atitiko 6 rangą (iš 14). Kalbėta, kad G. Kunkevičiaus žmona esą turėjusi žemesnį rangą, todėl vyro šeima nenorėjusi jos priimti.

Tapusi našle, E. Kunkevičienė iki mirties gyveno Antoniškių dvare. Tarpukariu, po 1922 m. žemės reformos, į Antoniškių dvaro žemes atsikėlė naujakurių, tarp jų buvo ir Vinco bei Agnietės Rudaičių šeima. Jų anūkė Janina Rudaitytė-Ražinskienė (g. 1950), Antoniškių kaime gyvenusi 1950–1963 m., dvaro likučius prisimena taip:

Antoniškių dvaras. Užrašas kitoje nuotraukos pusėje: „Dwór Antoniszki, dom mieszkalny. Pamiątka Juozapajtisa. 1927 r. 20 lipca“

Dvaro pastatas iš raudonų plytų buvo prie kelio iš Boniškių į Barsūniškį, dešinėj pusėj, o kairėj kelio pusėj buvo didelis tvenkinys. Apie 1957–1963 m. viduj jau buvo viskas išgriauta. Į antrą aukštą dar buvo galima užlipti – nei langų, nei durų nebuvo. Ūkinių pastatų jau buvo tik vieta matyti. Dvaro tvarte buvo apsigyvenę mano seneliai Vincas ir Agnietė Rudaičiai, laikinai, kol statėsi savo namą apie 1923 ar 1924 m. Prie dvaro buvo parkas – alėja iš topolių, daug alyvų, obelų sodas (apsuptas iš šiaurės alėjos). Kitoj pusėj kelio buvo didžiulis tvenkinys, pilnas nendrių, ajerų, turbūt ir žuvų.

Toliau prie miško link Kazimieravos buvo palaidoti to dvaro ponai ir jų sūnus. Kapinės aptvertos metaline tvorele ir augo laukinės rožės. Link tų kapinių nuo dvaro ėjo keliukas. Ponų pavardė, kiek prisimenu, Kunkevičiai. Močiutė pasakojo, kad ponia buvo labai gera naujakuriams, net pieno duodavo.

Reikia pasakyti, kad maždaug iki antrosios sovietinės okupacijos (1944), tikriausiai ir kurį laiką po jos Antoniškių dvaras dar buvo gyvenamas. 1940 m. ten gimusi Elena Dranseikaitė pasakojo, kad jos motinos Felicijos Noreikaitės pirmas vyras Mykolas Vanžodas iš Kunkevičių žemę ir pusę dvaro pirko apie 1931 m. ar anksčiau. Kitoje dvaro pusėje gyvenusi pati šeimininkė E. Kunkevičiova ir lenkų Briginų šeima.

Antoniškių dvaras. Pirma iš kairės – Felicija Dranseikienė. Apie 1945. Nuotraukos iš Elenos Dranseikaitės asmeninio archyvo

E. Dranseikaitė Antoniškių dvare gyveno su šeima: tėvu Povilu (g. 1906), motina Felicija (g. 1903), seserimi Veronika Vanžodaite (g. 1931?) ir broliu Jonu Dranseika (g. 1937). Kitoje dvaro pusėje (matyt, po E. Kunkevičienės mirties 1939 m.) apsigyveno rusų sentikių popas su dukra ir giminaičiais (buvo gal kokie keturi vaikai); trumpai ten pagyvenusi, ji išvažiavo į Klaipėdą.

Dranseikų šeima Antoniškių dvare gyveno iki priešpaskutinio trėmimo į Sibirą, tada visi išsikėlė į Kauną. Dranseikų šeimai išsikrausčius maždaug nuo 1946 m. dvare dar gyveno Petkevičius, vėliau jis išsikraustė į Lapes. E. Dranseikaitė spėja, kad, ko gero, tuo metu dvaras pradėtas griauti. Sovietiniais laikais paaugliai dvaro vėdinimo langeliuose ieškodavo „aukso“.

E. Dranseikaitė taip pat iš atminties nupasakojo Antoniškių dvaro vaizdą. Prie gyvenamojo namo augę senų medžių: klevų, ąžuolas; buvo alėja ir sodas (vienais metais smarkiai apšalo) su avietinėmis ir antaninėmis obelimis, kriaušėmis, vyšniomis. Kitoje kelio pusėje priešais dvarą buvo didelis žuvingas tvenkinys su salele. E. Dranseikaitės motina prižiūrėjo gėlynus, kuriuose augo nemažai gėlių (tai matyti iš fotografijų), tarp jų – bijūnai, auskarėliai.

Antoniškių dvaro gyvenamąjį namą sudarė aukštokas skliautuotas pusrūsis, kuriame buvo virtuvė, kepimo krosnis; dar – pusantro aukšto: Dranseikų pusėje buvo trys kambariai, pokylių ir priėmimų salė (naudota kaip grūdų sandėlis). Kambarių sienos buvo dažytos baltai, salės grindys – medinės. Dvaro kieme stovėjo tvartas, kuriame buvo laikomas ir šienas; kitoje kelio pusėje šalia tvenkinio dar stovėjo apgriuvusi medinė kumečių „chalupa“ (vieno aukšto, šiaudiniu stogu).

Dabar buvusioje Antoniškių dvaro sodybvietėje – dirbami laukai. Pasak vietinių žmonių, dvarą su žeme galutinai sulygino apie 1970–1975 m. vykdyta aplinkinių kaimų melioracija. Miško ir kviečių lauko fone išsiskiria tik klevų giraitė – dvaro kapinės.