Mirties paraštės
Keturi filosofijos studentai sykį nuėjo į itin išreklamuoto filmo premjerą. Vietoj kukurūzų spragėsių atsinešė puodą pusmetį keptų aspiracijų ir lūkesčių, pagardintų šlakeliu jaudinančio nekantrumo. Jaudulys visą filmą vis didesniais dygsniais augo, tačiau pasiekęs kulminaciją…
Pradėkime nuo pradžių: jeigu norite profesionalo įvertinimo, toliau galite nebeskaityti. Jeigu jums įdomus būtent žiūrovo kritinis požiūris, kuriame atsiribojama nuo kategorijų „man patinka“ ir „man nepatinka“, – gal jums ir bus įdomu.
Kadras iš filmo „Lošėjas“
Ne tik veikėjai, bet ir Igno Jonyno filmas „Lošėjas“ nuo pat pradžių įsivėlė į rizikingą žaidimą. Mirtis ir meilė – dažniausios visų laikų meno temos, kurias šiandien į komos būklę įvarė komercinė produkcija. Gaivinti jas galėtų tik labai azartiškas kūrėjas, nes tikimybė pralošti ir komą pagilinti – gerokai didesnė.
Keliolikai minučių įsijungęs televizorių gali išvysti mažiausiai dešimt mirčių, todėl kine mirtis savaime jau nieko nebereiškia. „Lošėjas“ į tai pažiūri kitu kampu, matyt, sąmoningai stengdamasis mirčiai grąžinti filosofinę funkciją: išmušti ją matantįjį iš pragmatinio lauko. Todėl niekas nežudo. Už visa tai galime ir pagirti.
Mirtis tampa azarto ir įtampos susaistytu emociniu dirgikliu, padedančiu susitelkti į kur kas svarbesnes mirties paraštes. Tačiau problema ta, kad būtent į emocijas tiesiu taikymu „Lošėjas“ ir nukreiptas. Šokiruoti bandoma žmogiškumo ribų peržengimu, iš karto smūgiuojant dviem frontais, kurie turėtų kelti groteskišką dviprasmiškumą – pasibaisėjimą ir gailestį.
Jausmai ir moralė apskritai turėtų būti atskirti. Ir būtent iš moralės reikėtų kildinti jausmus, o ne atvirkščiai. Tačiau tą padaryti labai sunku, todėl riebų minusą „Lošėjas“ gauna už atvirkštinį moralės ir jausmų sampynos taikymą, kuris, be jokios abejonės, yra kur kas veiksmingesnis ir greičiausiai patraukiantis jautresnį žiūrovą.
Skalsiai rodomos filmo afišos rėksmingai skelbia: ČIA ŽAIDŽIAMA IŠ MIRTIES. Tarytum koks nevykęs kovos klubo šūkis „Čia tampama vyru“. Savotiški socialinio ar moralinio išganymo provaizdžiai, seniai tapę klišėmis. Galinga rinkodara filmui padarė meškos paslaugą, nes, sukėlusi lūkesčių audrą, atnešė tik subtilų štilį. Jeigu tikslas buvo žiūrovų kiekybė (toks visada yra, bet turiu galvoje kaip prioritetą), tai „Lošėjas“ tampa komerciniu kinu.
Originali filmo idėja etiniu požiūriu nuvylė. Vincentas (akt. Vytautas Kaniušonis) aukojasi, trokšdamas atpirkti savo kaltę, tačiau ne laiku ir ne vietoje, nes jo auka, leisdama išlošti, tiesiogiai įtraukia Ievą (akt. Oona Mekas) į tą žaidimą, dėl kurio jų gyvenimas persimainė. Tad savo degradaciją atperkančiu judesiu Vincentas tuos, kuriuos nori ištraukti, įstumia į degradaciją dar giliau. Tokia auka slepia vidinį egoizmą, užkoduotą ir Ievos asmenyje, – ji, užuot siekusi išgelbėti savo sūnų, pasirenka kerštą, tačiau keršyti net nėra kam – juk visą situaciją nulėmė jos pačios apsisprendimas laikytis savo moralinių prietarų, iki galo neapsvarsčius situacijos. Vincento auka irgi tampa beprasmiška, nes jis galėjo paslėptais pinigais apmokėti Ievos sūnaus gydymą, o pasiaukodamas degradacijos keliu pastūmėja visus savo priešus ir draugus.
Visa situacija pateikiama tokiu kampu, kad atrodo, jog tikroji auka yra Ieva, o Vincentas – morališkai ėmęs degraduoti, bet vėliau persilaužęs ir atpirkęs savo kaltę. Nors nieko panašaus nėra. Čia atsiranda keli moralinio vertinimo lygmenys, todėl filmas pasidaro tik įdomesnis, nors iš veikėjų galima tikėtis ir logiškesnių sprendimų.
Trumpiausias kelias į žiūrovo sąmonę – jo pasaulėjautos įskaudinimas. Šiuo atveju tą mistinę pasaulėjautą atstoja anoniminio subjekto, glūdinčio viešųjų archetipų šabakštynuose, sąmonė.
Tarsi kokiame žemyne filmas ir laikosi tokioje sąmonėje, kyburiuodamas tarp kitų dviejų žemynų krantų. Masinio žiūrovo jis nepasieks, nes jam reikia, kaip įvardijo romėnų poetas Juvenalis, „duonos ir žaidimų“. Tą liudija ir seanso viduryje kino salę paliekantys žiūrovai. Nekasdieniškai mąstančio žmogaus, kad ir kaip juokingai tai nuskambėtų, susimąstyti kitokiu kampu neprivers. Geriausiu atveju padės iliustruoti visiškai įprastą mintį, kuri paskęsta tarp daugelio kitų.
Todėl filmas nėra skirtas nei mąstantiems, nei nemąstantiems žiūrovams. Jo tikslinė auditorija – mąstęs žmogus. Tai yra toks, kuris turi tvirtą (iliuzinį?) pagrindą po kojomis ir stiprius įsitikinimus, kuris supranta, „kaip veikia pasaulis“, tačiau nebekelia klausimo, ką reiškia būti žmogumi. Nes mano, kad žino, ką tai reiškia. „Lošėjas“ provokuoja darsyk suabejoti ir šito paklausti tų žmonių, kurie liovėsi mąstyti apie savo įsitikinimų pagrįstumą.
Ar jam tai pavyko, klausti reikia būtent tų žmonių.
Nors turinio atžvilgiu nieko bendro įžvelgti negalėtume, filmo orientacija į auditoriją ir žiūrovų reakcija labai artima austrų režisieriaus Bernto Capros filmui „Mindwalk“. Vieni žiūrovai teigia, kad šis filmas nesąmoningas – esą taip sudėtingai žmonės realybėje nekalba (ir žiūrint „Lošėją“ salėje teko girdėti tylių nuogąstavimų, neva filmas „per prasmingas, kad suprasčiau“). Kiti peržiūri kaip audiovizualinį mokslo istorijos konspektą iš tretinio šaltinio, nepatirdami didesnio įspūdžio. Ir daugeliu atvejų tik tam tarpiniam žiūrovui filmas palieka gilų ir ryškų rėžį atmintyje. Kaip ir Igno Jonyno filmas.
Kad „Lošėjas“ yra vienas geriausių lietuvių kino kūrinių, kad jis galbūt vertas tarptautinės rinkos – akcentuoja daugelis, sunku su tuo ginčytis ir nėra prasmės to paties kartoti. Tačiau būtent tarptautinėje rinkoje iš Lietuvos kilęs filmas atrodo kaip kaimo mokyklėlės pirmūnas, atėjęs į licėjų. Gal prasimuš?..
Jaudulys visą filmą vis didesniais dygsniais augo, tačiau pasiekęs kulminaciją vietoj žadėtosios branduolinės bombos teišsiskleidė efektingu apsisvaidymu granatomis. Panašu į morališkai nepavykusią sueitį: lyg ir buvo gera, bet kažko maudžia paširdžiuos. Jaudinantis vėlesnių įvykių laukimas paliko geresnį įspūdį negu tai, kas iš tikro vėliau įvyko.
