Grįžti negalima pasilikti
– Tau patinka švelniai ar šiurkščiai? – klausia Viktoras, rūsčiai stebeilydamasis į mane, rodos, žvilgsniu prasigręš į kaukolę ir nuvinguriuos per patį plaukų gumutės vidurį, gręšis tol, kol barkštelės į mūrinę sieną. – Nes aš moku ir švelniai, ir šiurkščiai, kaip tik užsimanytum. – Jis klausiamai kilsteli antakį.
Nugirdęs mūsų pokalbius, prašalaitis pamanytų, kad Viktoras domisi mano seksualiniu gyvenimu arba flirtuoja, bet, ak, visa tai – tik cirkas nuoboduliui nuvaikyti. Mūsų darbas toks monotoniškas, kad telieka arba išeiti iš proto, arba nuolankiai bukti, kasdien po truputį, kad niekas nesuprastų. Mums priimtinesnis pirmas variantas, nors niekada negali žinoti. Taigi, kas rytą mano bendradarbis sugalvoja naują temą nešvankiam pokalbiui – kiek kartų jis šiąnakt masturbavosi, kokia poza mano mėgstamiausia, kurią spaustuvės merginą jis norėtų išdulkinti, o gal aš norėčiau ką nors išdulkinti, o gal jam reiktų apsiskusti ten, o kokia mano šukuosena ten, o jei mėgstu knygas, tai gal norėčiau, kad sekso metu man pliaukštelėtų per sėdimąją knyga, jei taip – kokia? Tik ne „Ulisu“, atsakau jam, prisidėdama prie žaidimo, tik ne „Ulisu“, intelektualiam pasidulkinimui pakaktų ir kokio žurnalėlio, kad ir „Kultūros barų“.
Viktoras darbovietėje garsėja tuo, kad iš visų skolinasi cigaretes. Skolinasi – ne visai tinkamas žodis, nes skolų jis beveik negrąžina, o jei grąžina, tai sutrikęs dėl savo neįprasto poelgio grįžta ir pasiskolina darsyk. Populiarumo jam tai neprideda, tikriausiai ne vienas bendradarbis slapčia pasvajoja įžūliam lietuviui išmalti dantis, bet stebuklingu būdu Viktoras vis dar gyvas, velnioniškai gyvas, prisidega iškaulytą kontrabandinę lenkišką cigaretę, prisėda ant plytų stirtos rūkalių kiemelyje ir nutaiso perdėtai gašlų žvilgsnį, tokį gašlų, kad aš pasiduodu ir imu garsiai kvatotis. Palenie zabija.
Kai rūkydami susitinka Viktoras ir Daivutė, atmosfera sušyla. Daivutė – populiariausia spaustuvės mergina, kiekvienas čia dirbantis vyras svajoja pridegti jai cigaretę. Juokas truputį pagarsėja, dvi poros akių žybsi dūmų debesyje. Vėliau jis ginasi, kad Daivutė jam per kvaila, aš juo tikiu, Daivutė truputį per kvaila ir truputį per graži, bet vis tiek su ja rūkydamas moters išsiilgęs lietuvis teatrališkai perbraukia ranka plaukus ir pažemina balsą. Ir man rodosi, kad čia viena iš tų situacijų, kurias vadina gamtos šauksmu – iš pradžių patyliukais, pašnibždom, paskui garsiau ir garsiau nuaidi gamtos šauksmas, kol virsta į patalpą užtvindantį kurtinantį gausmą, bet tada cigaretės baigia smilkti ir veiksmo dalyviai nespėję susivokti išsiskirsto prie darbų. Vėliau šaipausi iš Viktoro, ar įsimylėjai Daivutę, klausiu, bet jis tik atsainiai mosteli ranka ir pakeičia pokalbio temą.
Viktoras svajoja išleisti knygą apie meilę. Ne apie meilę, bet apie moterį vardu Meilė. Velnias jį žino, svarstau sau, vargu ar jis išmano ką nors apie meilę, bet, dievaži, turi užtektinai bjauraus būdo tapti rašytoju. Vis dažniau jis žada grįšiąs į Lietuvą tos savo knygos rašyti. „Siųsiu tau laiškus, nebijok, bet kai tapsiu įžymus, nedrįsk jų viešinti ir pardavinėti“, – rimtu tonu įspėja.
Kaži kodėl žmonės tiki, kad draugystė išbandoma tik kare. Kai pamąstau, su kuo eičiau į žvalgybą, nusprendžiu, kad Viktoras man irgi šioks toks draugas, bet bjauri nuojauta kužda, kad kare jis mane parduotų, paukšteltų per kuprą šautuvo buože ir nustumtų į dujų kamerą, o tada naktimis sapnuotų mano veidą tuščiomis akiduobėmis, nes jis žmogus šiaip neblogas.
O aš ir neičiau su niekuo į žvalgybą, apsibliaučiau didelėm kaip pupos ašarom, susiraityčiau palapinės kampe ir pasiprašyčiau bausmės, gal net apsišlapinčiau iš to siaubo, bet į žvalgybą neičiau.
–
Visi kalba apie adaptaciją, ar jau apsipratai ten, klausia mama, ar jau valgai baltą Jų duoną ir galvoji taip kaip Jie, ar geri arbatą su pienu? Jau tuoj apsiprasiu, atsakau, tuoj, niekad nežinai, kiek gali užtrukti, po teisybei, aš ir Lietuvoje niekada nespėjau apsiprasti, nors valgiau juodą duoną ir sūrelius su aguonomis, tad nieko baisaus, jei dabar šiek tiek užtruksiu. Nuraminu mamą, viskas su manimi gerai, tikrai, pakartoju, mintyse karštligiškai svarstydama, kad gal man neapsipratimo sindromas, čia tau ne juokas. Reiktų vizito pas daktarą, sako, jie čia viską gydo paracetamoliu, o gal net neklausus daktaro vartoti daug daug paracetamolio, kad visiems laikams išgydytų neapsipratimo šmėklą? Nespėčiau nė apsižiūrėti ir še tau – apsipratus.
Matau čia daug žmonių, kurie labai stengiasi ko nors pasiekti, nes nevalia gyventi tiesiog šiaip sau. Vadžitas, spaustuvės senbuvis, dirba dviejuose darbuose, kad išlaikytų gausią šeimą ir įpiltų degalų į prabangią mašiną. Ūla darbą derina su studijomis universitete, nes esą su diplomu ką nors pasiekti gyvenime bus lengviau. Tik aš nesiekiu nei gausios šeimos, nei pilno benzino bako, nei karjeros, siekiu tik kad šiandiena būtų pakenčiama, kad rytojus vėl išauštų ir mums visiems užtektų lenkiškų cigarečių. Man trūksta siekimo geno, bet nenoriu liūdinti mamos ir visada, kai manęs paklausia, prižadu nuo rytojaus ko nors siekti.
–
Viską palengvina nuojauta, kad Viktorui sekasi ne ką geriau. Tiesa, kurį laiką jis išmaniai tai slepia gašliais juokeliais, flirtu, žolės suktinėmis. Rodos, viskuo patenkintas ir tik žiū: pavargsta slėptis Viktoras. Nemiela jam čia. Slogi bus diena, jis nenorės su niekuo kalbėtis, demonstratyviai ignoruos kartu dirbančius, o galiausiai pareikš, kad jam skauda galvą, ir neatsisveikinęs išeis namo. Slapčia aš ant jo pykstu, kaip jis sau tai leidžia? Pažiūrėk į mane, galvoju, kaip aš kantriai nešu bendrystės vėliavą ir klausinėju žmonių, kaip jiems sekasi, koks oras, ką jie valgys pietų, ir vėliau sakau see you later, nes taip reikia, o ką tu sau leidi, Viktorai, išlepęs Vilniaus panke? Kaip tu sau leidi imti ir atsiskirti, ar ne per didelė prabanga būti tik su savimi diena iš dienos, savaites, mėnesius? Kas dėtųsi, jei mes visi būtume patys sau? A? Supykstu taip, kad pažadu sau su Viktoru nebesikalbėti, tegu nemano esąs didelis ponas. Bet užtenka jam mirktelti einant pro šalį ir neištvėrus išsiviepiu. Gal ir gerai, nedora pavydėti kitam laisvės.
Toks auklėjimas – mane kantriai treniravo nedaryti niekam gėdos, laiku atlikti namų darbus ir sveikintis su kaimynais. Šypsotis nebūtina, ne Amerika. Aš ir užaugau niekam nepadarius gėdos, visada laiku moku nuomą, o darbe sveikinuosi net su tais, kuriuos slapta norėčiau ilgai daužyti kastuvu. Būna ir atvirkščiai – norėčiau apkabinti, bet apkabinti juk nedera, kartais ir žiūrėti žmonėms į akis šioje šalyje nedera, todėl susivaldau ir būnu abejinga, abejingumas visada deramas ir priimtinas.
Viktoras nuolat vengia darbo. Dauguma čia esančių atvykėlių dėkoja dangui už viršvalandžius ir kantriai deda svarą prie svaro, o mano keistuolis bendradarbis nuolat atsikalbinėja ir sugeba pragyventi dirbdamas porą dienų per savaitę. Vos tik pradedu jam pamokslauti, kad pinigų visiems reikia, nuoma šiais laikais nepigi, jis nutaiso rūgščią miną ir meta į mane niekinantį žvilgsnį – pinigai, tik pamanykit. Dievaži, sutrinku, nenoriu, kad jis palaikytų mane materialia vargše, bet juk pinigai labai palengvina pritapimo ir siekimo reikalus, kai pagalvoji – ir baltos duonos gali nusipirkti, ir arbatos su pienu, ir net kokį stilingą apdarą, ir jau tada tikrai niekas nesupras, jei kas su tavim ir ne taip. Tačiau piktas Viktoro žvilgsnis mane nutildo ir kurį laiką dirbame nekalbėdami, spaustuvės triukšmas lyg pagarsėja, ilgainiui jauties, lyg tasai triukšmas tavyje gaudžia dar ilgai po darbo, galvoje sukasi popieriai ir skaičiai, dvidešimt tūkstančių žurnalų per valandą, dvidešimt tūkstančių Victorijos Beckham veidų per valandą, kaip gyveni, Victoria, ar pripratai būti Victoria, ak, pamiršau, man nerūpi, gyvenk sau.
–
Po naujųjų Viktoras pareiškė važiuosiąs namo. Atrodė pasiryžęs ir netgi kaži koks nušvitęs. Nustojo kaulyti cigarečių, vis šioks toks palengvėjimas visų mūsų kišenėms. Ar pasiilgsi manęs, ar labai pasiilgsi, juokais klausinėjo ir aš dramatiškai verkšlenau, kad be proto pasiilgsiu. Iš tikrųjų jis nejuokavo, jam tikrai norėjosi, kad jo kas nors šioj svetimoj žemėj pasiilgtų, nes jei tavęs ilgisi, tai jautiesi, lyg tavo laivas turėtų inkarą, nejuokavau ir aš, nes liguistai prisirišu prie žmonių ir vietų, bet negalėjau pasirodyti skysta, todėl apsimečiau, kad visgi juokavau ir joks aš ne inkaras. Viktoras neturėjo plano, nesiruošė ieškoti Lietuvoje darbo ar žmonos, tenkinti tėvų užgaidų, bet privalėjo grįžti. Būti Lietuvoje, tiesiog pats sau būti. Na, gal visgi susirasti kokią moterį, o gal kad moteris rastų jį, kartu smagiau būti, šiurkščiai arba švelniai.
Kovą susitikom atsisveikinimo kavos, Viktoras buvo pagiringas, o aš – po naktinės pamainos, bijojau, kad mano veidas senas ir suvargęs, neduokdie, jis mane tokią ir atsimins – su pajuodusiais paakiais ir įžūliomis pirmosiomis raukšlėmis. Buvo begėdiškai saulėta ir vis dar žiemiškai žvarbu, rankos truputį drebėjo prisidegant cigaretę.
– Bijau, – prisipažino Viktoras, – jaučiuos dabar kaip pabaidyta višta. Kas manęs toj Lietuvoj laukia?
Nesumojau, kaip jį padrąsinti, pasakiau tik kad jis pats geriau nei kas kitas žino, jog čia nieko nėra, nieko nebus, čia net neverta ilgesio ir apgailestavimų, už tai ir išgerkim šitos ataušusios kavos. Dar norėjau pasakyti, kad užtenka, jog tu, Viktorai, lauki Lietuvos, visa kita nusispjaut. Bet aš niekada reikalui esant nerandu tinkamų žodžių, mintys palieka mano sąmonę ir aš imu krapštinėtis panages, lyg man tuo metu labai rūpėtų panagių mikroflora, bandau mintyse prisišaukti išsilaksčiusius žodžius, lyg nepalesintas vištas, bet žodžiai negrįžta. Kitą dieną prisiminsiu tą pokalbį ir galvosiu, kiek daug turėjau Viktorui pasakyti, jis būtų juokęsis iki užkimimo manęs beklausydamas, būtų išvažiavęs Lietuvon smagus ir pilnas įkvėpimo. Žodžiai galvoje tvarkingai išsirikiuoja lyg vištos ant laktos, lyg pasierzindami – ko vakar tylėjai, a?
Reikia džiaugtis. Šitas paklydęs vilnietis tuoj susikraus negausią mantą ir visiems laikams išsinešdins namo, kur pasistengs pamiršti šitą šalį, šitą miestą ir spaustuvę kartu su manim, Daivute, Ūla ir Vadžitu.
Mano autobusas į stotį atvažiavo greitai, net truputį per greitai. Sudie, apsikabinom šlapimu trenkiančioje Lidso stotyje, ir kaži ko mano gerklėje užstrigo Afrikos didumo gumulas ir, rodėsi, tuoj iš akių patvins Nilas, prasidės prakeiktas potvynis, sudie, paskubomis atsisveikinau ir įšokau į autobusą. Pradėjo temti, priekinėje sėdynėje šnekučiavosi dvi pagyvenusios lenkės, todėl negalėjau leisti Nilui patvinti, negalėjau, paslapčiom šluosčiausi akis rankove, stengiausi nešniurkščioti ir atsikratyti idiotiškos minties, kad tikriausiai dabar atrodau labai dramatiškai ašarodama šiame dviaukščiame autobuse, jei tik nenubėgs akių tušas, nes jei nubėgs, bus ne patvinęs Nilas, o tik kanalizacijos nuotekos. Truputį už Viktorą, truputį už save, truputį už visus nešventuosius kankinius, keli nesuvaldyti kanalizacijos nuotekų upeliai.
Išlipau iš autobuso netoli namų ir pasukau į artimiausią vaistinę. Three packs of paracetamol, please, šyptelėjau darbuotojai. Here you go, love*.
Sparčiai temo, rankos truputį drebėjo prisidegant cigaretę.
___
* Plačiai vartojamas neutralus kreipinys šiaurės Anglijoje.
