Botokso injekcijos į PDR’ą

„Poetinių grupelių nebeliko, tikriausiai suaugome?“ – replikavo vienas bendraamžis poetas, kai prasilenkėme diskotekoje tarp įšilusių šokėjų kūnų. Praėjusiais metais į tas atskiras poetų kuopeles atkreipiau dėmesį ne tik aš, bet ir dar mažiausiai du „Poetinio Druskininkų rudens“ apžvalgininkai. Šįkart tų gaujelių atskirumo lyg ir nebesijautė (o ir žmonių, rodos, buvo kur kas mažiau nei anais metais).

Visgi, kai poetai ir kiti dalyviai išsivažinėjo po namus, netrukus spaudoje pasirodė keletas straipsnių, aptariančių įvykusį renginį. Štai Monika Baltrušaitytė savo tekste „PDR be ožiabarzdžių būtų geresnis“ aptaria kelis ją suerzinusius vyresniuosius kolegas. Vienas kabinėjosi prie dalyvių ir šlapinosi į kriauklę, kita raukė nosį ir arogantiškai replikuodavo skaitovams, dar viena susireikšminusi verkė, nes negavo progos antrą kartą paskaityti savo kūrybos. Antrojo teksto „Jaunieji aptaria vyresniuosius“ autorė Skirmantė Ramoškaitė šiurpsta nuo nesėkmingo jaunųjų kūrybos aptarimo ir vyresnių poetų abejingumo.

 

Atgal į praeitį

 

Prieš išvažiuodama į Druskininkus paskaitinėjau renginio dešimtmečiui (1990–1999) skirtą almanachą, kuriame skelbiamos programos, spaudos atgarsiai, nuotraukos, dalyvių eilėraščiai. Žiūrint dar po penkiolikos metų, matosi, kad nei programa, nei vietos per tuos dvidešimt penkerius metus beveik nekito – taigi stuburas visuomet buvo tas pats, tik jį užpildantis turinys vis mainėsi, keitėsi debiutuojančiųjų ir tylos minute pagerbiamųjų veidai, diskutuojamos problemos ir gyvenimo aplinkybės.

Nors mano pačios patirtis PDR’e prasideda tik nuo 2007 m. rudens, per tuos septynerius metus nieko kitoniško, rodos, neįvyko. Nuėjęs į „Širdelę“ kavos, vėl matai iš matymo pažįstamus barmenus, žinai, kad penktadienio naktį čia tikrai bus leidžiamos „The Doors“ melodijos ir kad tikrai kažkas iškrės kokią nors juokingą ir visą savaitgalį aptarinėjamą kvailystę.

Vienas draugas pasisėmęs iš darbo laisvadienį, pasakojo, kad jo bendradarbiai kreivokai nužvelgė išgirdę apie važiavimą į „Poetinį Druskininkų rudenį“ – ką gi ten tarp tų beretėmis pasipuošusių poetų galima progresyviam jaunuoliui veikti? Įdomu, koks bendras įspūdis apie poetų suvažiavimą kyla platesnei „normalios visuomenės“ daliai? Vietinių žmonių į renginį visuomet ateina, kiti net pasilieka miegoti šaltoje terasoje per naktį.

 

Šiųmetinė programa

 

Praėjusių metų „jotvingis“ Jonas Kalinauskas pakelia vėliavą, iš kolonėlių skambant PDR’o himnui, kuris klausant nebe pirmą kartą kažkaip nebeatrodo žavus. Pasak vieno poeto, stovinčio netoliese, klausant jausmas toks, lyg stovėtum Gariūnuose prie pigiausių kiniškų stanikų skyriaus.

Šiais metais renginius galima stebėti ir iš namų – „Tekstai TV“ transliuoja dalyvių skaitymus ir diskusijas, o visos renginio akimirkos dabar pasiekiamos svetainės archyve, taigi dviejų entuziastų dėka PDR’as abiem kojomis įžengė į skaitmeninę erą.

Vėliava pakeliama, geltoni lapai sučeža po kojomis, ir dalyviai juda link Aušrinės salės, kurioje vyks diskusija apie kanonines formas poezijoje (reliktas ar poezijos pamatai?). Salėje žmonių nedaug, nors stalas atskirtas nuo dalyvių, Kornelijus Platelis darsyk paaiškina, kad prisidėti gali visi norintys, o toks apstatymas yra dėl užsienio svečių patogumo. Ištveriu tik penkiolika minučių – viskas atrodo ir taip šimtą kartų kalbėta ir perkalbėta. „Širdelėje“ sutiktas poetas giriasi iš Druskininkų bibliotekos prisižvejojęs knygų studijoms.

Po diskusijų vyksta poezijos vakaras, per jį skaito užsienio dalyviai ir vietiniai poetai. Labiausiai įsidėmiu emocionalų estų poeto skaitymą, nors tekstai ir nelabai stiprūs, ir gailiuosi praleidusi slemerės pasirodymą – jo taip ir nesulaukiu, mat renginys užtrunka daugiau kaip dvi valandas, o po pusantros darosi sunku susikaupti ir tie visi su geriausiais norais klausomi eilėraščiai ima lipti per gerklę.

Prieš jaunųjų skaitymus vyksta „Smėlio džiazas“, ypatingas tuo, kad net Bukowskio eilėraščiai čia nuskamba tarsi Coelho eilutės, žmonės prie mūsų stalelio kraipo ausis ir kilnoja antakius – vargšai tiesiog išmušti iš pusiausvyros. Bet ką darysi – tenka klausyti ir kuo toliau klausai, tuo linksmiau darosi. Visas šis renginys galbūt nulemia vėlesnius veiksmus, tai yra įgeidį paklausyti Džordanos Butkutės. Gal dešimt ar penkiolika žmonių pakniopstomis lekia prie fontano užsakyti, kad tas fontanas papurslotų pagal kokį nors Dž. Butkutės gabalą. Artėdami prie jo, pamatome, kaip vienas vietinis vaikinukas spiria fontano aparatan – pasirodo, kad tas nuostabusis įrenginys jau nebeveikia, tad tenka sustoti į krūvą ir patiems dainuoti atmintyje išlikusius dainų rudimentus.

Šiais metais jaunųjų skaitymus veda Aivaras Veiknys, paskaityti sukvietęs aštuonis poetus. Labiausiai įstringa Ievos Gudmonaitės dainavimas ir Dovydo Grajausko tekstai. Nuo paskutinio Grajauskiuko eilėraščio dalyviai užsikrečia ir patys pradeda kalbėti deminutyvais kaip kokios supermamos. Ir kalba taip, duodu galvą nukirsti, iki pat sekmadienio vakaro.

Dar vėliau, po jaunųjų skaitymo, per laisvąjį mikrofoną skaito visi kas netingi. Man patinka klausytis Gintaro Patacko ir Umkos dueto. Tuo metu prie baro rikiuojasi odiniais rūbais apsitraukę metalistai. Veiksmas persikelia į bokštelį. Turiu konstatuoti, kad viskas einasi gana ramiai ir korektiškai.

Šeštadienis man prasideda nuo popietinio renginio, per kurį keletas leidyklų pristato per metus išėjusias knygas, o Valentinas Sventickas pabrėžia, kad tai paskutiniai metai, kai jis pristatinėja naujienas ir dirba leidykloje. Šiais metais pasirodė nemažai dėmesio vertų autorių – vieni išleido savo antrąsias, kiti jau n-tąsias knygas.

Panašiu metu vyksta ir jaunųjų poetų aptarimas (tas, kuris taip supykdė S. Ramoškaitę). Na, tas aptarimas, rodos, iš tiesų darosi nebūtinas – verkiant reikia kitų komunikacijos formų. Kadangi jaunųjų aptarime sėdėti nebematau prasmės, persikeliame „Širdelėn“ kavos. Vienas poetas, prie kurio stalelio prisisėdame, staiga prisimena, kad yra parašęs romaną – tada, kai po gabalėlį kaldavo tekstus pagal užsakymą. Aš prisimenu, kaip kartą dirbau tokiame žurnale, kurio interviu pašnekovus išgalvodavau ir atsakymus į savo klausimus atsakydavau pati.

Vakare vyksta iškilmingas renginys. Žinia, šių metų laimėtojai – „jaunasis jotvingis“ Aivaras Veiknys ir „jotvingis“ Gintaras Bleizgys – klausosi laudacijų. Pastebiu, kad kai kuriems nusilingavusiems PDR’o dalyviams jau reikėtų išgerti magnio arba vitamino C.

Po apdovanojimų – naktiniai skaitymai ir vaidinimai. Vykstantis vaidinimas labai chaotiškas, įgaunantis keisto, triukšmingo siurrealizmo bruožų, o ekrane demonstruojami Astos Plechavičiūtės siūti katinukai primena Davido Lyncho zuikučius. Paskutinis to keistumyno akcentas – skraidantys lėktuvėliai, kuriuos dalyviai siunčia vieni kitiems, o vienas poetas susikiša į burną ir padega – pelenai pabyra ant draugės suknelės.

Paskutinė renginio dalis – diskoteka, kurią rengia DJ Querelle pasivadinęs Edvinas ir prie jo prisidėjęs Nykas. Kaip savo straipsnyje rašo M. Baltrušaitytė: „Bubilo salės dancefloor’o šokio judesius demonstravo asmenys, kurių amžius varijavo nuo 17–70+. Bubilo salėje, po naktinių skaitymų ir popierinių lėktuvėlių lietaus, ant parketo linksmai sukosi ir tie, kurie nori uždrausti užsieniečiams pirkti žemę, o visus babajus ir gėjus išgrūsti lauk iš Lietuvos, ir tie, kurie per „Baltic Pride“ mojuoja vaivorykštinėm vėliavėlėm ir eina pirmose eilėse.“

 

Graži viltis

 

PDR’as į savo kontekstą mielai įtraukia tarpdisciplininio meno kūrėjus, slemerius (per diskusiją apie kanonines formas K. Platelis pasigedo Žygimanto Kudirkos). Manau, kad organizatoriai iš tiesų atviri įvairiems eksperimentams ir naujoms formoms, kurios galėtų įsikomponuoti tarp senųjų renginio rėmų, taip pat keisti jas ir ardyti.

Atrodo, kad jaunieji nepatenkinti kai kurių vyresniųjų elgesiu bei formomis, kurios nebeatitinka jų pačių lūkesčių (antrinant S. Ramoškaitei: kam tie jaunųjų aptarimai, jeigu geriau „sueitų“, pvz., poezijos dirbtuvės?). Taigi visiškai normalu, kad dvidešimt penkerių metų sukakties sulaukęs renginys, neturintis kitų analogų, todėl lankomas įvairių amžiaus grupių kūrėjų ir skaitytojų, turėtų šiek tiek keistis, veikiamas esamo konteksto.

Nors lyg ir nepriklausau poetų bendruomenei ir PDR’e niekada nieko neskaičiau, man kažkaip džiugu, kad tos problemos imamos viešinti, o vyresniųjų diktatas kvestionuojamas. Tad galbūt laikas kažką patiems imti ir pasiūlyti ir jau kitais metais žiūrėti, kas iš tų pasikeitusių dalykėlių išeina?