„Blokados knygos“ sukūrimo istorija
Šiemet sukako 70 metų, kai buvo pralaužta Antrojo pasaulinio karo metais beveik 900 dienų trukusi Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo) blokada. Rašytojų Danijilo Granino (g. 1919) ir Alesio Adamovičiaus (1927–1994) istorinė dokumentinė „Blokados knyga“ buvo sukurta remiantis gyvųjų blokados liudininkų pasakojimais, atsiminimais, taip pat – apsiausties neišgyvenusiųjų dienoraščiais, laiškais bei kitais dokumentais. Sovietų Sąjungoje ji pirmą kartą išleista 1979 m., tačiau smarkiai išcenzūruota ir iškupiūruota kaip neatitinkanti oficialiosios „TSRS miesto didvyrio“ istorinės interpretacijos. Vėliau „Blokados knyga“, žinoma, sulaukė ne vieno papildyto, režimo ideologinių prievaizdų neišdarkyto leidimo.
Čia spausdinamame įvadiniame „Blokados knygos“ straipsnyje atskleidžiamos knygos rašymo aplinkybės ir leidybos sunkumai sovietmečiu, o nušviesti vadinamosios „Leningrado bylos“ užkulisiai leidžia geriau suvokti terpę, iš kurios kilusi dabartinės Rusijos valdžios grietinėlė.
„Blokados knygą“ šiemet perleis leidykla „Alma littera“.
[...]
Tariausi žinąs, kas yra blokada. Kai 1974-aisiais pas mane atvažiavęs Alesis Adamovičius pasiūlė rašyti knygą apie blokadą, užrašinėti ją iškentusiųjų pasakojimus, aš atsisakiau. Maniau, kad apie blokadą jau viskas žinoma. Mačiau filmą „Baltijos dangus“, skaičiau apsakymų, knygų, eilėraščių. Juk kas gi yra blokada? Na, badas, artilerijos smūgiai, bombardavimai, griuvėsiais virtę namai… Visa tai jau buvo žinoma, ir aš neįsivaizdavau, kad gali būti kažkas dar negirdėta.
Alesis ilgai mane įkalbinėjo. Kelias dienas truko tos derybos, kol nugalėjo mūsų sena draugystė: sutikau bent jau važiuoti išklausyti jo pažįstamos, išgyvenusios blokadą, pasakojimo. Atrodo, tuomet net neužsirašinėjome. Užrašėme paskui, iš atminties…
Jai buvo aštuoniolika… Buvo meilės romanas, ji mylėjo Fedią, savo sužadėtinį. Fedią pašaukus į armiją, jo karinė dalis buvo dislokuota kažkur Šušarų rajone. Ir ji įsigudrino jį lankyti. Eidavo su lauktuvėmis – džiūvėsiais, uogiene, namie numegztomis pirštinėmis ar šaliku. Bet svarbiausia – kaip ji ten nusigaudavo. Žinojau: mūsų užkardos patruliai civilių nepraleisdavo, buvo griežčiausiai draudžiama. Juk galėjo būti perbėgėlių, šnipų, informatorių. O ji vis tiek kelis kartus lankėsi. Šešiolika kilometrų eidavo iki karinės dalies, patrulių prašydavo, maldaudavo praleisti. Ir ją praleisdavo. Tai buvo nuostabus meilės pavyzdys. Meilės, kuri ir blokadoje stengėsi išgyventi.
Tos moters pasakojimas mane ir sujaudino, ir nustebino. Tada Adamovičius įkalbėjo mane aplankyti dar vieną blokadininkę. Trumpai sakant, susidūriau su man iki tol nepažįstamu vidiniu gyvenimu, kuris blokados sąlygomis vyko šeimose ir sielose. Jo smulkmenos ir detalės – sukrečiančios, neįtikėtinos. Ir galiausiai sutikau.
Iš pradžių sumanymas atrodė keistas, nes niekada nebuvo tekę dirbti dviese. Ir dar: Adamovičius – ne leningradietis. Jis baltarusis. Ir karą jis perėjo visai kitokį – partizaninį. Todėl skyrėsi ir jo karo, fronto suvokimas. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo ir pranašumas. Jo naivus ir labai šviežias žvilgsnis į Leningradą, leningradiečių gyvenimą, apskritai į gyvenimą blokadiniame mieste leido pastebėti tai, į ką aš pats jau seniai nebekreipiau dėmesio.
Taip pradėjome dirbti kartu. Blokadininkai tarsi perduodavo mus vieni kitiems. Tada, aštuntojo dešimtmečio viduryje ir pabaigoje, jų dar buvo daug. Ėjome iš namo į namą, iš buto į butą, klausėmės pasakojimų, įrašinėjome į magnetofoną. Iš pradžių eidavome dviese, paskui atsiskyrėme, kad aprėptume daugiau žmonių. Kodėl mums reikėjo kuo daugiau? Todėl, kad įsitikinome: kiekvieno žmogaus pasakojimas vis kitoks. Kiekviename buvo sava tragedija, sava drama, sava istorija, savos mirtys. Žmonės ir badavo, ir mirė skirtingai… Surinkome šimtą pasakojimų, ir niekas nesikartojo. Tą šimtą peržiūrėję supratome, kad dar yra spragų. Tada ėmėme rašyti skyrium.
Kaip dirbome – irgi įdomu. Būdavo, užeiname, o blokadininkai, didelė jų dalis, nieko nenori pasakoti. Nenori grįžti į tą žiemą, į tuos blokados metus, į badą, į pridergtą butą, į pirmykštį būvį. Jokiu būdu! Paskui sutinka. Galima sakyti, kad nė karto nebuvo atsisakyta kategoriškai. Kartais tekdavo išeiti nieko nepešus, bet jie paskui patys paskambindavo ir pakviesdavo. Mes ne iš karto supratome, kodėl taip.
Žmonės buvo pritvinkę būtinybės išsipasakoti, išsilaisvinti. Paaiškėdavo, kad moteris kažkada bandė pasakoti savo vaikams, kaimynams, anūkams, giminaičiams, – jie nesiklausė. Nenorėjo girdėti. Kai ateidavome mes, rašytojai, su magnetofonu ir ji imdavo pasakoti, namiškiai irgi susirinkdavo ir jau visai kitaip klausydavosi – kaip mes, pašaliniai žmonės. Dažnai jie pirmąsyk išgirsdavo, kas vyko tame bute, ką patyrė motina, kas dėjosi toje šeimoje. Verkdavo, raudodavo.
Tokie pasakojimai, perkelti iš juostelės į popierių, užimdavo 20–30 puslapių.
Iššifruoti tekdavo stenografistėms. Ir ne bet kokioms, nes mums buvo svarbu ne tik turinys, reikėjo užfiksuoti gyvos kalbos niuansus. Tokių stenografisčių mieste beveik nebeliko. Bet mes radome – dvi blokadininkes: Niną Iljiničną ir Sofiją (gaila, pamiršau jos tėvavardį). Abi išgyvenusios blokadą. Išklausiusios kelias kasetes, jos pareiškė viską darysiančios už dyką. Negalėjome sutikti, nes darbas buvo pragariškas. Kiekvieną kasetę tekdavo sukti kelis kartus, kad kuopiant kalbos šiukšleles išliktų visi gyvo pasakojimo atspalviai. Abi dirbo su didžiuliu atsidavimu. Jei ne jos, mūsų knyga būtų skurdesnė. Jos padėjo mums išsaugoti grožį – kai kada rupios šnekos natūralumą. Dėl to išėjo asmenybių pasakojimai, o ne stenografiniai tekstai.
Daug kas priklausė nuo pasakotojo talento. Geriausiai pasakodavo moterys. Jų atmintis sutvarkyta šiek tiek kitaip negu vyrų. Juk vyrai prisimena globaliau, jiems labiau įstringa bendra situacija, o buities, būties smulkmenos, visa, kas vyko mažesnėje erdvėje – eilės, duonos parduotuvė, butas, kaimynai, laiptinė, kapinės, – ryškiau išlieka moterų atmintyje. Ji spalvingesnė ir patvaresnė. Paprastai iš dešimties pasakojimų vienas būdavo genialus, du trys – talentingi, labai įdomūs. Bet ir iš nerišlių, nesklandžių pasakojimų išplaukdavo įspūdingų detalių ir smulkmenų.
Žinoma, buvo praėję trys dešimtmečiai. Sakykim, nuo 1945 iki 1975-ųjų. Atmintyje buvo prišiukšlinta stereotipų iš kino filmų, televizijos laidų, perskaitytų knygų. Visa tai teko sijoti, kastis iki tikrai asmeninių klodų. O jie nepakartojami.
Surinkome du šimtus pasakojimų. Du šimtai – tai maždaug keturi tūkstančiai puslapių. Nusprendėme tuo ir baigti, antraip būtume paspringę medžiaga. Bet tai buvo ketvirtadalis darbo. Iškart kilo klausimas: kokia turi būti toji knyga? Juk ne koliažas, ne šiaip prisiminimų rinkinys. Tai turi būti knyga, kurioje esama siužeto, tas siužetas plėtojamas; knyga, kurioje įvykdomas ir kažkoks mūsų, autorių, užsibrėžtas uždavinys. Apie ką ji? Kokiu tikslu? Kam skiriama?
Tiesą sakant, įpusėję darbą supratome, kad išleisti šią knygą bus beveik neįmanoma. Tuo metu buvo nusistovėjęs, veik suakmenėjęs ideologinis blokados stereotipas. Blokada – herojinė epopėja. Ji – leningradiečių, neatidavusių miesto, žygdarbio įkūnijimas. Devyni šimtai blokados dienų. Vienintelis miestas Antrojo pasaulinio karo istorijoje, mūsiškio Didžiojo Tėvynės karo istorijoje, atlaikęs apgultį. Niurnbergo procese buvo užfiksuota, kad žuvo šeši šimtai šešiasdešimt tūkstančių miestiečių. Mes greitai supratome, kad tas skaičius gerokai sumažintas. O svarbiausia – kaip suvokti patį heroizmą? Juk galų gale daugeliui jis buvo priverstinis. Heroizmo būta kitur. Tai vidinis heroizmas – šeimose, butuose, su žmonių kančiomis, žūtimis, prakeiksmais, su bado, speigo, apšaudymų padiktuotais neįtikėtinais veiksmais.
Tai buvo žmogaus kančių epopėja. Tai buvo ne devynių šimtų dienų žygdarbio, o devynių šimtų dienų nepakeliamos kankynės istorija. Žinoma, ir neatitiko didvyriškumo patoso, kuris buvo įtvirtintas Didžiojo Tėvynės karo istorijoje. Ir vis dėlto mes dirbome toliau.
Tad apie ką ši knyga? Nusprendėme, kad pirmiausia – apie inteligentiją ir inteligentiškumą. Leningradas – miestas, išsiskyręs aukšta gyventojų kultūra, intelektu, savo inteligentija, dvasiniu gyvenimu. Norėjome parodyti, kaip žmonės, išauklėti tos kultūros, sugebėjo išlikti žmonėmis, atsilaikyti.
Antra, ko mes norėjome, – parodyti žmogaus ištvermės ribas. Mes patys neįsivaizdavome, kokios gali būti jo galimybės. Žmogaus, kuris gina ne tik savo gyvenimą. Tie žmonės jautėsi esą fronto dalis ir suvokė: kol miestas gyvas, jis gali atsilaikyti.
Norėjome papasakoti, kas yra dvasios penas. Pamažu formavosi temos, kurias, surinkę šitiek medžiagos, būtinai norėjome išplėtoti. Tiesiog atverti žmonėms. Matėme, kad toji medžiaga unikali, absoliučiai išskirtinė, literatūroje dar niekur nenagrinėta. Koncentracijos stovyklos, badas Ukrainoje, Moldavijoje – tai vienas dalykas, o blokada – kitas. Tai karo siaubas, užgriūvantis taikius žmones. Fašizmo siaubas. Pagal vokiečių vadovybės planą, miestas turėjo išmirti. Tai buvo vienintelė tokia operacija pasaulinių karų istorijoje.
Taip ėmė klostytis ši knyga. Rašydami ją, neleidome sau spausdinti ištraukų. Tai nereiškia, kad rašėme slapta, bet darbo neviešinome, kad nekiltų leidybos sunkumų. Ši knyga netiko būti rašoma „į stalčių“. Mes dar spėjome pasinaudoti paskutine galimybe sukurti tokią knygą. Juk vyresnieji blokadą iškentę žmonės jau traukėsi iš gyvenimo. Pamatėme, kaip varganai jie gyveno. Taip išėjo, kad jiems, taip nukentėjusiems, būtent jiems po karo teko patirti didžiausius nepriteklius. Reikėjo atstatinėti miestą, verbuoti darbininkus – šie ir gaudavo būstus pirmieji, o blokadininkų buities sąlygos liko baisios. Mes norėjome bent šia knyga sužadinti pagarbą jiems ir supratimą, kad jie nusipelnė didesnio dėmesio ir lengvatų.
Kadangi rašyti kartu nebuvome pratę, Adamovičius, ką parašęs, siųsdavo man. Aš viską perbraukiu ir supeikiu, kad parašyta pasibaisėtinai, visiškai netinkamai. Siunčiu jam savo variantą, jis man atgal: blogai, kodėl šitaip? Kas tai? Kuriam galui? Visai ne tai, ko norėjome. Taip ginčydamiesi, išsikeikdami, rankraščius darkydami ir mėtydami į krepšį, pamažu ėmėme artėti prie galutinio varianto.
Darbas truko ilgai – trejus metus, gal ir daugiau. Tiksliai nepasakysiu, nes Adamovičius per tą laiką ir savais reikalais užsiiminėjo, aš irgi savus darbus rašiau. Tačiau knyga vis labiau traukė prie savęs, ir galiausiai mudu visiškai į ją pasinėrėme.
Baigę pirmąją dalį, bandėme ją išspausdinti Leningrado žurnaluose. Iš karto grąžindavo atgal. Net nepaaiškinę. Supratome, kad Leningrade išspausdinti neįmanoma. Neėmė nė viena leidykla – „ideologiškai žalinga“. Nuvažiavome į Maskvą, nutarėme kreiptis į tuometinį geriausią žurnalą (iki šiol jis turbūt vienas geriausių) – „Novyj mir“. Mums padėjo tai, kad vyriausiasis redaktorius Sergejus Narovčiatovas buvo frontininkas, kariavęs Leningrade. Diana Tevekelian žurnale šefavo prozą. Jiedu perskaitė ir nusprendė paimti, nors puikiai suprato, kaip bus sunku.
Ir iš tikrųjų. Numerio ruošinys su pirmąja dalimi pateko į cenzūrą. Iškart buvo paprašyta viso rankraščio. Gavome šešiasdešimt penkis išbraukimus, pastabų, reikalavimų. Kai kurie, mūsų galva, buvo absurdiški. Kas užkliuvo cenzūrai? Pirmiausia – mažiausia užuomina apie kanibalizmą. Apie marodierius. Apie bet kokį piktnaudžiavimą kortelėmis. Apie tai, kad dėl bado mieste buvo iš dalies kaltas… kalta valdžia. Mūsų objektyvūs atsiliepimai apie Andrejų Ždanovą. Kai kas, pavyzdžiui, buvo iškart pranešta Michailui Suslovui. Pirtis. Maždaug 1942-ųjų vasario mėnesį Piteryje buvo atidaryta pirmoji pirtis, atrodo, Mytninskajos gatvėje. Apie tą įvykį pasakojo keli anuomet ten patekę žmonės. Kuro nebuvo, jo užteko tik vienam skyriui, kuriame vyrai ir moterys prausėsi kartu. Bet tai buvo ne vyrai ir ne moterys. Tai buvo tiesiog skeletai, padedantys vieni kitiems, nes pakelti dubenio vandens pavieniui nebepajėgė. Šis epizodas palaikytas pornografija, kategoriškai uždrausta apie tai užsiminti. Nors tai buvo žmonių, blokadininkų, dorybingų santykių pavyzdys. Tokios tatai pastabos.
Vis dėlto žurnalo „Novyj mir“, Tevekelian, Narovčiatovo padedami kai ką atsikovojome, bet tik iš dalies – teko nusileisti.
Knyga pasirodė. Viena vertus, ji sukėlė partinių istorikų pasipiktinimą. Jų manymu, mes „griauname didvyrišką Leningrado epopėjos įvaizdį“. Kita vertus, pasipylė šimtai laiškų – blokadininkai siuntė savo pasakojimus knygai papildyti, kai kurie reikalavo iš mūsų dar daugiau tiesos, girdi, mes pagražiname, nes buvo kur kas baisesnių dalykų ir taip toliau.
Su šia knyga mes pradėjome atradimų grandinę. Įsitikinome, kad blokados metu žmonės vieni kitiems buvo kur kas nuoširdesni, humaniškesni, gailestingesni negu tada, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kad nūnai vyksta žmonių dehumanizacijos procesas, tampame nejautrūs, beširdžiai. Šiuo požiūriu blokada yra pavyzdys, kad tomis baisiomis sąlygomis žmonės neleisdavo sau būti tokie egoistai kaip aštuntajame dešimtmetyje ir iki šiol.
Leidyklos „Sovetskij pisatel“ Leningrado skyriaus vyriausiasis redaktorius buvo Georgijus Kondrašovas – buvęs partijos miesto komiteto sekretorius. Partinis postas jam buvo įaugęs į kūną ir kraują. Gavęs mūsų rankraštį, tuoj pat jį nunešė į srities komitetą. Mes – du žinomi rašytojai, paprastai tokių neatsisakysi ir jų leidinio neuždrausi, reikia kuo nors remtis, pagrįsti. Tiksliai nežinau, bet manau, kad tas rankraštis ar pranešimas apie jį nukeliavo iki srities komiteto pirmojo sekretoriaus. Iš ten pasigirdo: „Jūs siekiate nuvainikuoti Leningrado žygdarbį. Žmonių kančios – ne jūsų reikalas, turėtumėte rašyti apie jų narsą ir tvirtybę, o mėgaujatės baisybėmis.“ Toji lyg ir rezoliucija tapo viešai žinoma, apie knygos išleidimą Leningrade nebegalėjo būti nė kalbos.
Buvome tam pasirengę ir nuėjome pas N. Lesiučevskį, Maskvos leidyklos „Sovetskij pisatel“ direktorių. Manėme, kad kai kuriais požiūriais Maskva liberalesnė ir laisvesnė už mūsų Piterį. Tačiau direktoriui jau buvo pranešta, kad Leningradas kategoriškai nusistatęs prieš knygos leidimą. Pokalbiai su juo buvo sunkūs. Lesiučevskis – buvęs leningradietis, blokadininkas – slapčia mus galbūt ir užjautė. Tačiau ir jis atsisakė. Tada jau užvirė mūšis. Kai žurnale buvo išspausdinta pirmoji dalis, paskui antroji, kai pasipylė šimtai laiškų, kai Maskvos laikraščiuose pasirodė teigiamos recenzijos… Išėjo jau antras knygos leidimas, trečias, bet nė viename Leningrado laikraštyje nebuvo jokios recenzijos. Štai ką tuomet reiškė partijos srities komiteto diktatūra. Knygos pasirodymas, matyt, buvo suprastas kaip kenkimas filmui „Blokada“ pagal Aleksandro Čiakovskio romaną. Apskritai šio autoriaus knyga buvo laikoma pavyzdžiu. „Taip pateiksime blokados vaizdą. Taip perkelsime ją į ekraną. Ji atitinka mūsų supratimą, kas čia vyko devynis šimtus dienų. Ir jokių nukrypimų nebus! O jūsų darbas – ardomoji veikla prieš filmą, kurį aukštai vertina visos ideologinės organizacijos.“
O mes, įpusėję darbą, susirgome.
Dirbdami mudu vienas kitą palaikydavome įsitikinimu, kad literatūrai nėra jokių draudžiamų dalykų. Šiuo požiūriu mus „palaikė“ Tolstojus, Dostojevskis, kiti plunksnos broliai ir kolegos. Literatūrai nieko nedraudžiama! Pasakoti galima apie viską!
Taip tai taip, bet mudu buvome išgirdę tokių baisių dalykų, kad net iki šiol ne viską papasakojome. Mes, žinoma, užrašinėjome, bet tai buvo nepakeliama. Ir įsitikinome, kad to, apie ką klausytis patys nebepajėgiame, to viso gyvenimo blokadoje natūralizmo skaitytojui pateikti negalima. Ir literatūroje yra kažkokios ribos.
Pavyzdžiui, kaip lakūnas, kuris mūšyje buvo pašautas, grįžo į savo šeimą invalidas. Kaip kęsdamas badą jis rinko utėles nuo savęs ir vaikų. Rinko ir valgė… Lakūnas didvyris… Badas nužmogindavo.
Prisiklausęs tokių pasakojimų, pervargęs nuo raudų, isterijos, ašarų, susirgo Adamovičius. Pateko į ligoninę čia, Leningrade. Nervų liga. Paskui atguliau aš. Išklausyti vieną tokį pasakojimą dar galima, bet jei iškart – kitas, trečias, dešimtas, jei įsijauti… Neįmanoma ištverti.
[...]
„Blokados knygoje“ turėjo būti skyrius „Leningrado byla“. Tačiau įdėti jį į pirmąjį leidimą mudviem su Alesiu nepavyko. Leidėjai, cenzūra atmetė visus mūsų bandymus. O be šito skyriaus negalima suprasti daugelio dalykų, svarbių tiek pokarinio miesto, blokadininkų likimui, tiek visai blokados istorijai. „Leningrado byla“ tebėra vienas mįslingiausių pokario istorijos puslapių. Su šia byla susijusius dokumentus asmeniškai sunaikino (tikriausiai tuoj po Stalino mirties) patys Lavrentijus Berija ir Georgijus Malenkovas.
Istorikų versijos, šiaip ar taip, turi bendrą vardiklį – tai buvo kova dėl valdžios. Berijos ir Malenkovo grupė norėjo pašalinti konkurentus N. Voznesenskį ir A. Kuznecovą. Stalinas Voznesenskį buvo pavadinęs savo įpėdiniu. Kuznecovui buvo pavesta kuruoti NKVD: tai kėlė baimę Berijai, vargu ar patiko kitiems Politinio biuro nariams. Juos erzino Leningrado grupės įtaka. Tuometinio Politinio biuro fone leningradiečiai išsiskyrė savo išsilavinimu, kultūra, buvo šlovinami kaip miesto išgelbėtojai.
Partijos istorijoje yra nemaža procesų prieš bet kokią opoziciją. „Leningrado byla“ ypatinga tuo, kad buvo represuojami žmonės, visiškai atsidavę Stalinui, partijai, patyrę vadovai, karo, blokados patikrinti. Sluoksnis po sluoksnio buvo sunaikinta visa Leningrado grietinėlė.
Tada dirbau „Lenenergo“ sistemoje. Mūsų vadovas buvo Borisas Straupė. Blokados sąlygomis jis sugebėjo tiekti energiją gynybinėms gamykloms, Smolnui. Jis irgi dingo. Žuvo miesto kabelių tinklo viršininkas M. Groznovas. Už ką – niekas neaiškino. Žmonės dingdavo vienas po kito, jų net nevadindavo, kaip anksčiau, „liaudies priešais“ – jie paprasčiausiai buvo „Leningrado bylos“ dalyviai. Buvo kalbama, kad už ryšius, už pažintį su P. Popkovu, F. Kapustinu – partijos miesto, srities komitetų sekretoriais. Formuluotės absurdiškos, be jokių svarstymų.
Nežinia, kiek žmonių prarijo ši byla, kiek buvo suimta, žuvo lageriuose. Naikinimo mašina niekaip nesustojo. Veikė ji negrabiai, bet nuožmiai. Atrodė, kad susidorojama su miestu, su Leningradu, kurio Stalinas seniai nekentė, dar nuo „zinovjevinės“ opozicijos laikų.
Tarp kaltinimų Leningrado vadovams buvo vienas užslėptas, viešai neišsakomas: „Leningrado didvyriškumas priešinamas su sostinės, Maskvos, didvyriškumu.“ Po karo buvo daug kalbų, kaip kritinėmis dienomis elgėsi maskviškė viršininkija, kokia panika kilo 1941-ųjų spalį, buvo palyginimų su Leningrado vadovybe. Miesto didvyrio prie Nevos šlovė kėlė Popkovo, Kuznecovo ir kitų reputaciją. Jų nuopelnai, jiems reiškiama pagarba erzino Politinio biuro narius – neva tai meta šešėlį ant partijos vadovybės. Generolai, karvedžiai – viena, o civiliai, partiniai veikėjai – visai kas kita. Pastarieji pasigriebia tam tikrą vado šlovės dalį. Vadas yra vienas, yra Politinio biuro nariai, kurie visi lygūs, ir tik už jų – kiti funkcionieriai. Hierarchijos buvo laikomasi griežtai. Žinoma, nei Popkovas, nei Kuznecovas, nei kiti leningradiečiai patys nepretendavo į išskirtinę šlovę. Tai padarė žmonės – lygindami ir išaukštindami!
Vienas iš tų, kuriuos kalbinau rinkdamas medžiagą „Blokados knygai“, buvo A. Kosyginas – Ministrų tarybos pirmininkas. Blokados metu Stalinas buvo jį, kaip Valstybės gynimo komiteto įgaliotinį, pasiuntęs į Leningradą. Gana įdomią, net dramatišką mūsų susitikimo istoriją aprašiau apsakyme „Uždraustas skyrius“. Jis nepateko į „Blokados knygą“ – cenzūra nepraleido. Vėliau išspausdinau atskirai. Buvo mūsų pokalbyje akimirka, kurios tada neperpratau. Jei kartu būtų buvęs Adamovičius, šios knygos bendraautoris, galbūt to epizodo prasmę kartu ir būtume išlukštenę. Deja, Kosyginas sutiko priimti tik mane vieną. Ir tik dabar, skaitinėdamas pokalbio užrašus, atkreipiau dėmesį, kad jis lyg ir atsitiktinai prakalbo apie 1941 m. spalį, kai vokiečių armija buvo jau prie pat Maskvos.
Vyriausybė pervažiavo į Kuibyševą. Stalinas buvo Maskvoje, bet Kremliaus kabinetai ištuštėjo. O telefonai skambėjo. Kosyginas ėjo iš kabineto į kabinetą, kėlė ragelį, atsakinėjo – reikėjo parodyti, kad Kremlius dirba. Tai buvo spalio 16-ąją. Šią pasakojimo apie blokadą dalį palaikiau atsitiktiniu nukrypimu. Tačiau Kosyginas buvo patyręs politikas: manau, jis norėjo pastūmėti prie abiejų miestų palyginimo kritinėmis karo akimirkomis. Palyginimas buvo ne Maskvos naudai. Ir kadangi tokie svarstymai plito, matyt, buvo užsimota leningradiečius pastatyti į vietą, pažeminti. Šiuos slaptus „Leningrado bylos“ motyvus, ko gero, Kosyginas ir norėjo priminti. Vargu ar apie šį epizodą jis būtų prabilęs atsitiktinai.
Nei „Leningrado byla“, nei vėlesnis gyvenimas mieste neįžiebė kokių nors protesto motyvų, nebuvo nei opozicijos, nei priešpriešos. Nebuvo kritikuojamas nei stalininis režimas, bolševikinė ideologija, nei kiti komunistinių valdovų režimai. Visiškai paklusnus, valdžiai ištikimas miestas. Šiuo požiūriu sostinė pasižymėjo kur kas didesne laisvamanybe. Leningrado menininkams tekdavo Maskvoje ieškoti užtarimo prieš vietinių tvarkdarių uolumą, net Centro komitete pradėta suprasti, kokios absurdiškos būdavo palaižūnų iš Piterio pastangos.
Nežinau, ar G. Romanovas skaitė „Blokados knygą“. Tuo metu jis buvo partijos Leningrado srities komiteto pirmasis sekretorius. Dabar jau reikia aiškinti, kas tas Romanovas ar kiti Politinio biuro nariai. Mano žiniomis, jam buvo pranešta, apie ką rašoma „Blokados knygoje“: apie bado baisumus, miesto žmonių kančias. Jis pasipiktino: „Kam to reikia, ką tie autoriai daro? Jie kėsinasi į heroizmą, į tvirtybę, menkina leningradiečių žygdarbio reikšmę. Tokia knyga mums nereikalinga.“
„Blokados knyga“ pirmą kartą Leningrade išspausdinta 1984 m., jau po to, kai Romanovas buvo perkeltas dirbti į Maskvą.
Pataikavimas, atsakomybės vengimas tapo „Leningrado sindromu“. Miestą suluošino baimė. Ir vis dėlto savo slapčiausiose gelmėse jis saugojo blokados, laisvos minties atminimą, kad galėtų atgimti, grįžti prie savo europinės paskirties, kurią jam numatė du didieji Rusijos sūnūs – Petras I ir Aleksandras Puškinas.
Iš: Алесь Адамович, Даниил Гранин. Блокадная книга. Санкт-Петербург: Лениздат, 2013
Vertė Henrikas Savickas
