Niekuo dėtas Kristus
Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezoną pradėjo jaunatviška premjera „Keletas pokalbių apie (Kristų)“. Ėjau dėl dramaturgės Teklės Kavtaradzės, nes jos pjesė man buvo aktuali dėl literatūrinių kontekstų. Režisieriaus Tado Montrimo pasisakymai irgi įdomūs, tačiau spektaklį vertinti sunku, nes jis apskritai sunkiai įsliuogia į teatro žanrą. „Pokalbiai“ vyko studijoje, iš arti buvo matyti aktoriai; gėrėjausi, nes gražūs – gal ir vulgaroka taip galvoti, bet atrodė, kad tam tikrą estetinį matmenį diktuoja ir jauni jų kūnai. Tačiau apskritai veiksmas tokiose studijose man turbūt beveik niekada nereikš teatro par excellence. Tiesa, esu mačiusi porą šokio spektaklių, kurie tokiomis pat aplinkybėmis vis dėlto įsispraudė į teatro, o ne performanso kategoriją. Kaip vadinti „Pokalbius“, nežinau. Galbūt labiausiai tiktų „teatralizuoti pjesės skaitymai“? Veiksmas studijoje specifinis dar ir tuo, kad aktoriai mėgina tiesiogiai komunikuoti su žiūrovais, versti juos vienaip ar kitaip dalyvauti. Aišku, niekada nebendradarbiauju, jiems nepadedu, tiesiog žiūriu į tai piktavališkai. Turiu teisę ignoruoti šias komunikacines intervencijas į savo kūną (suprantama, režisieriams atrodo, kad jie apeliuoja į sielą, tačiau, deja, nesu tokia naivi). Esu senamadiška – salės tamsoje skendintis žiūrovo kūnas yra daug saugesnis. Jautiesi, tarsi grįžtum į įsčias. Nors ir studijoje nieko, įmanomi katarsio efektai; be to, įdomu kartais pasižiūrėti į kitų žiūrovų akis.
Režisūros požiūriu pjesėje nemaža ydingų priemonių, pradedant kolektyviniu veikėjų šnarėjimu popieriaus lapais (kas čia visiems darosi – nejaugi po „Meistro ir Margaritos“ dar įmanoma scenoje naudoti popieriaus lapus?..) ir baigiant dirbtinėmis gėlėmis (kapinių estetika galima, bet ji šiuo atveju nepakankamai groteskiška). Atrodo, Kavtaradzės pjesė gan autobiografiška (tokią prielaidą darau dėl kažkada skaitytų viešų dramaturgės pasisakymų www.moteris.lt); tačiau galėtų būti ir dar autobiografiškesnė. Kirba įtarimas, kad autentiškos situacijos perrašytos į neva universalesnes (tą „universalumą“ tarsi turėtų išreikšti paaugliškas slengas). Manau, čia gali būti klaida: nereikėtų stengtis įtikinti žiūrovą veikėjų panašumu į jį. Susitikimas su niekad nematytu tėvu, kaip trauminis paauglystės įvykis, aktualus ir man pačiai; todėl „Tėve mūsų“ maldos panaudojimas, nors scenoje ir banalus, čia beveik tinka (vėl tenka prisiminti Koršunovo „Labas Sonia Nauji Metai“, po kurio ši malda, kaip ir popieriaus lapai, turėtų būti eliminuoti iš lietuvių teatro, nes vis vien atrodys skurdžiai ir nepateisinamai). Stipriausias pjesės aspektas – bandymas įsivaizduoti mirtį ir visi su tuo susiję atoveiksmiai. Kitas irgi dėmesio vertas aspektas – neblogai psichologizuoti santykiai. Jį laikau mažiau vykusiu, tačiau tai – gija, lydinti dramaturgę kaip esminė tema nuo pat pirmosios jos knygos. Todėl spektaklis neabejotinai jaunimui, taip. Net tam pačiam primityviausiam, nes dėl minėtų „universalizacijų“ jam negresia nesupratimas.
Tačiau grįžkime prie nepažįstamo tėvo temos; susitikimui su juo visgi ruošiamasi, repetuojant kvailus pokalbius, kuriuos atlieka įsitempę žmonės, ne visai pagal paprotinį imperatyvą susaistyti… krauju. Aha, tikrai Dievo, išvysimo nebent po mirties, archetipas. Kita vertus, galvoju, kuo pjesės pavadinime dėtas tas vargšas Kristus (nors ir uždarytas skliausteliuose), kurį visi kaišioja kur tik įmanoma ir netgi truputį ten, kur neįmanoma. LRT reportaže dramaturgė sako, kad tai nesąs religinis spektaklis; jai nesinori, kad tai atbaidytų ar pritrauktų neteisingai. Vis dėlto minimalus religiškumas pjesei nebūtų pakenkęs, nes toks, koks yra dabar (t. y. kaip ir beveik jokio, nes naudojamasi tik liturgijos lukštais), atrodo tuščias balastas. Ir tai verčia galvoti, kad visų mūsų labui trauminės patirtys prašosi būti iškalbamos, tačiau estezę tai sukelia retai. Ką gi, Kavtaradzei beveik pavyko – tas kalbėjimas nėra koks nors labai nuogas, inicijuotas saviterapijos, neskoningas. Priešingai, jis netgi skrupulingai uždangstytas figos lapeliais. Jeigu pavyktų žengti dar kelis žingsnius, nebijant „nesuprantamumo“, to lemputėmis žybčiojančio Kristaus nebeprireiktų.
