Žinom, kaip padaryt, kad jum būtų faina

Tai, kas prieš daugelį metų užgimė kaip grynai darbininkų klasės sporto šaka, kultivuojama varguolių gatvėse ar kitose nepatruliuojamose vietose, dabar yra tapę įnagiu versti tuos pačius darbininkus žiūrovais, kontroliuoti jų gatves ir žaidimo vietas ir pabloginti vargingųjų gyvenimą.

Tariamai nesibaigiančio sporto reginio pamatas yra kovojančiųjų bendruomenių slopinimas. Klasių kovos bendruomenių gniaužimo pradžia (nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio iki pastarųjų metų) sutampa su futbolo virtimu vis didesniu „darbininkų klasės“ ryšio su pasauliu pakaitalu. Tai kompensacija ir paguoda už šių kovų nuslopinimą, už tikro ryšio su istorija sunaikinimą. Žmonės moka kosminius pinigus už keliones į futbolo renginius ir už jų „vartojimą“, kad galėtų ištarti: „Ir aš ten buvau!“ Erzacinė istorija reiškiasi per sporto didvyrius, sirgalių marškinėlius ir t. t. Istorija kaip prekė. Istorija kaip demonstratyvusis vartojimas.

Bet su pasaulio futbolo čempionatu Brazilijoje šio šou prieštaravimai tampa dar aiškesni: ligos ir lūšnos – vargšams, sveikata ir rūmai – turtingiesiems. Prekinis reginys turi savo prioritetus. Investavimas į reginius ir dėmesį atitraukiančias pramogas tapo pelningesnis už paprasčiausių būtinųjų prekių gamybą. Dabartinis valdančiųjų metodas yra nežymi įprastinio Romos laikų „duonos ir žaidimų“ principo variacija: genetiškai modifikuoto maisto trupiniai ir milijonierių žaidžiamas futbolas.

Johnas Dennisas, radikalių pažiūrų šachtininkas, 1970–1980 metų streikų dalyvis, yra prisipažinęs paauglystėje buvęs futbolo komandos „Sheffield Wednesday“ sirgaliumi. Bet jis visados jautęs, kad tai tebuvęs iš jo reikalaujamas vaidinti vaidmuo – beprotiškai džiaugtis komandai laimėjus ir liūdėti pralaimėjus. Tai buvo nerašyta taisyklė, kuria rėmėsi draugystė su kitais sirgaliais.

Šiais laikais šio vaidmens prisiėmimas – veidų dažymasis nacionalinių komandų spalvomis – yra kuo akivaizdžiausias FIFA ir Brazilijos policininkų teroro palaikymas. „Mes žinome, kad šis pasaulis yra šūdas. Tiesiog mėgaukimės tuo, ką jis mums gali pasiūlyti“, – dažnas su įprasta naivumo ir cinizmo doze numoja į kritiką ir kritišką savirefleksiją. Birželio 16-ąją taksistas Fortalesoje sakė: „Čia buvo beprasmiško smurto dėl tų protestų, bet dabar laikas mėgautis futbolu.“ Žiaurus policininkų, valdžios ir visų šio nesveiko futbolo šou rėmėjų smurtas pasisuko prieš sąmoningą šou oponentų pasipriešinimą, nurašant pastaruosius kaip „kvailus džiaugsmo gadintojus“. Troškimas kam nors priklausyti, atskirtas nuo kovos už bendruomenę prieš šį pasaulį, paprasčiausiai tampa dusinančia pareiga prisitaikyti. Ji išreikšta perdėta sirgalių pretenzija arogantiškai teigiant: su tuo, kas jiems [protestuotojams] buvo pasakyta, turi būti sutikta. Kad ir ką nuoširdžiai jaustum, galvotum, kad ir ko imtumeisi, privalai neiškristi iš bendro vaizdo.

Akinančių spalvų kaukės ir juokingi apdarai, su kuriais daromos nesuskaičiuojamos asmenukės, byloja apie nebeatgaivinamai nudrengtą gyvenimą ir asmenybę. Gyvybės įpučia tik į internetą įkelta nuotrauka. Šios kostiumų dramos didingumas vis labiau veši gyvenimo prieblandoje ir artinantis planetos vidurnakčiui.

Tokiu banaliu savęs demonstravimu beveik sąmoningai palaikomas pozityvizmas, kurį kapitalas bando paversti prievole viso šio „pozityvizmo“ aiškiai negatyvių pasekmių akivaizdoje. Pasekmių, kurias per pastaruosius dvylika mėnesių maištingasis proletariato judėjimas Brazilijoje pavertė nebeįmanomomis nepastebėti: lūšnynų kvartalų (favelų) užgrobimai, gyventojų iškeldinimai, gentrifikacija, išaugęs skurdas, ligos, sekso turizmas, ašarinės dujos ir kulkos, mirtys statybose, daugelio benamių išžudymas ir t. t.

Bergždžiai galime kaltinti FIFA ir likusią buržuaziją veikiant savo chroniškai nesveikų brutalios klasės interesų naudai. Bet žiūrovai, kurie nori likti žiūrovai, savanoriški kolaborantai, patys pasiduodantys išnaudojimui, – tai jie yra bailusis priešas tarp mūsų, niekados nerizikuojantys, visuomet apsimetinėjantys, visuomet vengiantys gylio ir besilaikantys paviršiuje, visuomet plaukiantys pasroviui, kol galiausiai ta srovė juos paskandina.

Pasaulio futbolo čempionatas yra subtilesnė Tailando valdančiosios klasės hierarchiškai organizuoto laisvalaikio vartojimo versija: „Gal tau reikia tonizuojančio gėrimo? Gal nemokamo apsikirpimo arba karšto patiekalo? Merginų mini sijonais šokių pasirodymo? Gal nori paglostyti ponį?“ Visa tai – ir daugiau – dabar jums prieinama dėl Karališkosios Tailando kariuomenės „Laimės“ kampanijos: ji organizuoja nemokamus renginius visame Bankoke, kad „grąžintų laimę“ Tailando visuomenei po gegužės mėnesį įvykdyto karinio perversmo.

Tai keistas kariuomenės kontroliuojamo gatvės vakarėlio ir muzikos festivalio derinys. „Vakarėliai“ vyksta parkuose ir aikštėse, kur visuomenei nemokamai dalinamas maistas ir gėrimai, suteikiama proga pažiūrėti, kaip kariuomenė dainuoja ir šoka, ir pasidaryti asmenukių šalia susikausčiusių kareivių…

Kampanija vyksta generolo Prayutho Chan-ochos, kuris po valstybės perversmo perėmė Tailando valdymą, įsakymu. Prayuthas yra pasakęs, kad perversmu reikia džiaugtis kaip proga tailandiečiams vėl jaustis gerai po ilgai užsitęsusių vidinių politinių kovų, kurios paliko šalį suskaldytą. „Tailandiečiai, tokie kaip aš, tikriausiai nesijautė laimingi jau devynerius metus, – sakė jis. – Tačiau nuo gegužės 22-osios laimė sugrįžo.“

Pasaulio taurės reginio tikslas, kaip ir bet kurio laisvalaikio reginio, yra pristatyti save kaip nepolitišką; čempionatas įsiskverbia į netikros draugystės saistomą bendruomenę, prisidengdamas „laimės“, kaip ją ta bendruomenė supranta, pavidalu. „Vyrauja brolystės jausmas“, – sostinėje Brazilijoje žurnalistams sakė Rousseff. Rousseff teigimu, nuotaikų kaita priminė jai laiką, kai ji žiūrėjo 1970 metų pasaulio čempionatą būdama įkalinta Brazilijos kariuomenės diktatūros. Pasak jos, Brazilijos nacionalinės komandos pergalingas žygis tame čempionate palenkė į savo pusę net ir tuos kalinius, kurie atsisakė palaikyti rinktinę, manydami, kad pergalė tik sustiprintų karinį režimą. „Brazilijos komanda išreiškia mūsų tautiškumą, – teigė ji. – Futbolas yra virš valdžios, politinių partijų ir kitų grupių interesų.“ Netgi brutalios diktatūros metu kaliniai gali pripažinti teigiamą tautos vertę ir futbolą kaip jos ambasadorių tol, kol atsisako kvailos minties, kad futbolas stiprina karinį režimą (ir, aišku, toliau nepripažįsta, kad šie kariniai režimai gali būti ir diktatoriški, ir demokratiški). Bet, nustelbtas futbolo šou ir jo brolystės ideologijos, net kalinys gali atsisakyti savo maištingo požiūrio ir pavirsti į lankstų žmogų, o tokį šiai visuomenei palaužti daug lengviau.

Esant šiam stipriam kiekvieno individo savęs suvokimo pažeidžiamumui pasaulyje, kuris naikina individualumą ir solidarumo bendruomenę, leidžiančią individams pripažinti vienam kitą, situacijų, kurių individai nevaldo ir kuriose nedalyvauja, palaikymas tampa patologiniu poreikiu, desperatišku būdu su kuo nors vienytis, šiuo atveju – per sportą (nors kultūrinis tarpininkavimas dažniausiai yra tiesiog atstumiamas). Sirgaliai bando apgauti save, kad dalyvauja priimant sprendimus, vaidindami tariamus „savų“ komandų trenerius: „Mums reikėtų pastatyti X į Y poziciją ir sutelkti dėmesį į Z, o tą šunsnukį Q jau senų seniausiai reikėjo išspirti“ ir t. t., ir pan. Jie rungiasi tarpusavyje savo „ekspertiniu“ išmanymu, iškaltomis istorijos detalėmis ir apie savo bei priešininkų komandas skleidžiamomis paskalomis. Bendruomenė pagal įgaliojimą, nepriimanti tiesioginių sprendimų, – tai vienintelė kapitalo sukuriama bendruomenės rūšis. Visa ta siautulinga aistra ir energija dėl nenuspėjamo, nesurepetuoto, nesurežisuoto žaidimo nežinomybės yra sutelkta į aikštelę, į terpę, kuri yra už visiškos sirgalių, niekada nesusiduriančių akimis, kontrolės ribų. Kaip visados, reginys – sporto, politikos ar kultūros – yra gyvos realybės, kuri yra vienintelis žaidimo vertas žaidimas, pakaitalas. Visur ir visada pramogų, melo ir garsinių granatų slopinamas žaidimas – nenuspėjama, nesurepetuota, nesurežisuota revoliucinio nuotykio nežinomybė.

dialectical-delinquents.com

Vertė Antanas Bergnorius