Charlesas Wrightas, vienas produktyviausių šiuolaikinių JAV poetų, gimė 1935 metais Tenesio valstijoje. Lemiamą reikšmę jo poetinei karjerai turėjo susidūrimas su Ezros Poundo eilėmis. 1998 metais jis laimėjo Pulitzerio premiją, nuo šių metų rugsėjo 25 dienos pradėjo eiti JAV poeto laureato pareigas.
Flannery angelas
Linas Katinas. Mergelė. 1979. Cinkografija. Vytauto Balčyčio reprodukcija
Veski pas tuos, kurių laukiame,
Tuos, kurie laukia mūsų.
Te tavo sparnai mus apsaugos, te nebūsime atėjūnai vešliuos džiaugsmo kraštuos.
Prisimink mus, silpnuosius,
Tu, stiprusis savojoj šaly, esančioj už griaustinio,
Rafaeli, džiaugsmingų susitikimų angele, o spindulingasis, sakale tu šviesos.
Prie Babilono vandenų
Mes gyvenam Našlaičių kalne, visi aliai vieno, štai kaip yra.
Tulžys, dar šlapias,
Čiauška ant savo tuščios šakos.
Vanduo tebėra nemirtingas –
Eilėraščiai jo nepajėgia suteršti, garnys, nejudąs, ant vienos kojos
Stovi jame, perkūno oželiai jį siuvinėja, dangus deda galvą jam ant krūtinės.
Atgimęs II
Nusiveski mane prie upės, prie bjaurios vėl nusekusios upės.
Pridėki man nuodėmę arba dvi,
Tuomet apvalyki mane ir nuplauki mane, o Atleidėjau baltamarškini.
Suerte, senas bičiuli.
Karavanas atėjo ir vėlei nuėjo, šunys nustojo loti.
Ir nieko daugiau nebėra – tik vandens monotoniškas garsas ir vėjas.
Dangiškieji vandenys
Trisdešimta gegužio, vakarėja, antis siauram vandens ruože, tvenkinys
Prigrūstas grūste debesų,
Atsispindi pasaulis: bevėjis, pilnas malonės ir mažutis, mažutis.
Ozyris nurodė mums kelią per artėjančios nakties dangų:
Maršrutą, sraunumas, reikalingus burtažodžius.
Likit prie savo darbų, vaikinai, užmirškit nugrimzdusiuosius.
Geltoni sparnai
Kai leidžiasi saulė – jei pasiseka tai pamatyti –
O dangus yra giedras, plevena šviesa balzgana ten, kur baigiasi žemė.
Ta šviesa nelyg pasiklydusi, nelyg pusiau esanti,
Bet viliojanti sielą, kuri ilgisi josios savo tamsiajam narve,
Kanarėlė.
Su šita šviesa jos sparnai susilies, jei pavyktų ištrūkti iš požemių.
Prisimenant Bergamo aukštamiestį
Poapokaliptinė poezija prasideda nuo šuns įkandimo
Ir beplunksnių paukščių suniokotuos medžiuos,
Žmonių niekur nėra.
Daugiausia ji kalba apie miestus
ir tuščias alėjas,
Kėdes viešuosiuose parkuose, ant kurių niekas nesėdi.
Daugiausia joje – dykynėse siaučiantis vėjas
ir pianino garsai pro labai aukštą langą.
Ruduo yra fantastiškas,
o vasara – sena ir nusibodusi
Pusmėnulis kyla, plonas kaip kontaktinis lęšis.
Saulė grimzta žemyn
Be jokių pastangų, kaip kūnas gilian vandenin,
Abu tuo pačiu metu, paprastučiai džiaugsmeliai,
Kai ruduo ima šiugždėt ir teškentis,
kai ruduo ima dabintis.
O štai atslenka debesys,
tie patys, kur Turneris matė.
Pusė mėnulio juos regi, kita pusė – ne.
Be angelo
Karalystėj Neširdingųjų – vabzdys karalius.
Karalystėj Anapusybės
visa guli tenai, kur lygu.
Viskas yra kaip atrodo, bet truputį mažiau.
Neprabylamumo krašte
žodžiai plaukia vandeniu kaip atspindžiai.
Čia niekas mūsų nelanko.
Mes kečiamės kaip šešėliai, kol susiliečia mūs rankos,
tuomet pranykstame tamsoje.
Žemiškoji muzika
Kas nutiko, didis architekte visatos?
Žvaigždės krenta,
Mėnuo dingsta už garuojančios tavo skalbyklos,
Planetos praranda vardus,
o tamsa smukteli net po žeme.
Šičia mes žiūrim į tai ramiai.
Arkliai toliau sau grumšnoja aukštoje žolėje,
Šunys paspraudžia uodegas,
o kojotai traukia dainas tyliuose miškuose nematomi vėlei.
Traukiniui riedant, prisimenu seną eilėraštį
Štai ir vėl mudu kartu, drauge senųjų dienų,
Akis į akį.
Aš, žinoma, mirksiu,
sumirksiu daugiau nei dešimt tūkstančių kartų.
Brangusis vaiduokli, vaizduojuos tave galiausiai
Kaip šv. Pranciškų su savo ašutine,
nuogą, traukiantį per žiemos miškus,
Dainuojantį savąją dainą trubadūrų kalba.
Laikas – vaikams kandantis šuo
Nelyginant upės, mano mintys teka pietuosna
be jokios rimtos priežasties.
Veikiausiai tai pilnatis,
Užliejusi dangų, pripildė šią naktį nemigos
ir savigraužos.
Kol kas dar ne, bet štai praeis kokia valanda, ir mes,
Sutrikusieji, geidžią, kad mūsų eilėraščiai būtų debesys,
pritvinkę karčiosios dangaus šviesos,
Suleisim pirštus į savo pražilusius plaukus
ir trumpai atsidusim.
Niekas neparašyta
Po poros valandų tai ir vėl prasidės:
Žvaigždės pasilenks žemyn ir stebeilys iš savo beveidžių erdvių,
Ir mėnulis sublizgės juodame dangaus ekrane
lenkdamasis dievai žino kam,
O mes, kietai sučiauptom burnom ir užmerktom akim,
kitą rytą
Išvysim jo pėdsaką, nelyg lopinėlį betirpstančio sniego,
viršum Karibu,
Besižvalgantį, kur dar atgimti.
Iš: Charles Wright. Bye-and-Bye. Selected Late Poems.
