Sapnas

Pradėjau vaikščioti į teatrą – į studentų spektaklius. Nors gal tik studentų spektaklius apskritai ir verta žiūrėti, juk jie – vadinamoji teatro perspektyva: idėjų katilas, progresyvus mąstymas, stilistinės užuomazgos. Ir šiaip – toji intymi tamsa, kai prieš spektaklį užgesinamos šviesos ir visi nuščiūva. Tas nieko bendra neturinčiųjų bendrystės jausmas. Tarsi visi būtume kas sau, su savimi ir labai saugioje aplinkoje – archetipinėse įsčiose.

Lauros Vansevičienės nuotrauka

Kamilės Gudmonaitės „Sapnas“ (pagal to paties pavadinimo Augusto Strindbergo pjesę, parašytą daugiau negu prieš šimtą metų – 1902 m.!) – labai muzikalus, tradiciškas, sterilus, estetiškas spektaklis. Režisierę iš anksčiau žinojau kaip „Kamanių šilelio“ vokalistę, poetės ir tapytojos Ievos Gudmonaitės seserį (man, genetikos narkomanei, tai svarbu). Jos kurso draugo Povilo Makausko spektaklyje tvyrojo meniškai organizuotas chaosas, šiukšlės ir pabrėžtinė netvarka, o šiuo atveju scenoje nėra nieko nereikalingo; užtai ir pavadinau ją estete (jei neklystu, būta net smilkalų). Tas techniškumas, bent jau pirmojoje dalyje, vienu metu tampa kiek monotoniškas – žiūrovas turi galimybę „prisnūsti“. Šmaikščiai panaudojami „teologai“ ar „fariziejai“ su baltomis nosinaitėmis; savo partitūrą gerai atlieka juodasis choras – muzikalumas kompensuoja asketišką vizualumą. Atskirą dimensiją sukuria tarsi tarp kitko pasitelkiami homoerotiniai motyvai, išreiškiantys slaptą oponento artumo troškimą. Bene labiausiai koncentruojamasi į aritmetikos ir filosofijos (kitaip sakant, logikos ir iracionalumo) konfliktą, formuojantį ir ontologinius ar tapatybės klausimus – tai atliekama žaismingai, nors ir be didelių raiškos eksperimentų. Atrodo, kad K. Gudmonaitė labai pasitiki ją supančia teatro mokykla ir su išmanymu panaudoja tradicines scenos priemones. Pokalbyje su Ieva Tumanovičiūte ji pabrėžia akustinį pradą savo kūryboje; ir tikrai, tasai vizualinis sterilumas, jungiamas su gongu bei a cappella, atrodo kaip reta skoningas. Ir, žinoma, spektaklį būtina rodyti pedagogams (gal net labiau negu moksleiviams), nes jis – iš dalies apie juos. Mokinystė ne kaip įprastas nuolankumas, o kova su diktatoriaus autoritetu – šita tema mokyklose vis dar tabu, tad reikėtų kuo skubiau surinkti juos į salę ir rodyti Mokytojų dienos proga.

Pažiūrėjusi spektaklį, panūdau atsiversti Strindbergą – bet ne „Sapną“, o prozą: „Pragarą“ ir „Juodąsias vėliavas“ – ganėtinai autobiografiškus dramaturgo dvasios dokumentus. „Sapnas“ – viena vėlyvųjų Strindbergo pjesių, sklidina gailestingumo žmogaus kančiai. Ėmiau galvoti, kodėl suaugęs žmogus neretai sapnuoja mokyklą? Tai kankina ir mane pačią: neįmanoma tos institucijos atskirti nuo daugelio vaikystės patirčių. Tačiau sapnas, anot psichoanalizės teoretikų, visuomet yra labiau metonimija negu metafora. Pasak jų, sapnas niekada tiesmukai nereiškia to, ką vaizduoja: jo krūvis simbolinis, tasai simbolizmas individualus, ir jį ne taip paprasta šifruoti, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Įprastieji metaforų poetizmai čia negalioja, nes sapnas nesufleruoja to, ką ir taip žinai, – todėl įdomiau jį patyrinėti metonimiškai, apmąstant detalių asociacijas su tikrove. Banalu būtų kaltinti „sunkią vaikystę“ – mano duomenimis, su mokykla susijusias situacijas sapnuoja visi. Mokykla tuose suaugėlių sapnuose tėra kokio nors kito aktualaus represoriaus ar neišvengiamo dalyvavimo sistemoje simbolis. Pagrindinis K. Gudmonaitės veikėjas Poetas tariasi turįs „subręsti“, t. y. įgyti „žinojimo“ inerciją – per gyvenimą taip tarsi ir atsitinka. Pjesėje nuskambantis klausimas „Kas yra už durų?“ gali būti interpretuojamas ir kaip pažinimo, ir kaip transcendencijos metafora; galbūt mąstau klaidingai, bet man tas klausimas labiausiai asocijuojasi su nepavykusiomis Strindbergo savižudybėmis. Bet apskritai tai yra jauno, smalsaus žmogaus klausimas, provokuojantis „infernalines“ aistras, paranojas, mintis. Veikiausiai tai aktualu jaunai režisierei, linkusiai į šiokį tokį misticizmą (minėtame pokalbyje prisipažįsta šiek tiek tikinti aukštesniąja sferine muzika ir pan.). Strindbergas irgi domėjosi Emanuelio Swedenborgo teosofija: vadinasi, registrai intuityviai apčiuopti.