Poezija

Vilnius lyja ir virsta

jūra šiandien yra

rugsėjo vidurinioji

šiandien visi prisimenam

potvynį, bet tik du žmonės

(dabar jau susiglamžiusiom

rankom)

prisimena, kaip

rūsy stovėjusi lova, apie

kurią žinojo tik viena

kaimynė mergaitė,

mėgusi sekioti vyresnėlį

Jokūbą, girgždėjo

ištisą dieną ir naktį,

prisigėrė tyrai netyro

jaunuolių prakaito, kuris

skambėjo mylimais žodžiais

ir net mergaitės ašarom,

kai vanduo ėmė

semti lovos kojas

buvo sunku patikėti,

kad tai nei prakaitas

nei ašaros, nei bučinių

seilės

 

tai buvo miesto vanduo

miesto sultys, pasakė Jokūbas

neatitraukdamas lūpų nuo

mergaitės smilkinio

o ji negalėjo nustoti

kikenus

 

tik jiedu gali prisiminti

kaip bėgo gatvėmis, virtusiomis

upėm, kaip plaukė kaimyno

valtim per Katedros

aikštę

 

tik jiedu dėkojo

Dievui už tą potvynį

nes jo ir tik jo dėka

jie dar valandėlę ir dar

vieną gali pabūti kartu

niekieno nestebimi ir

nepersekiojami –

 

juk jie – atsitiktinai

valty susitikę vilniečiai,

šlapiom nuo savo miesto

sulčių kojom ir veidais,

vis dar nuraudusiais

nuo tarpo tarp odos / odų / veidų

sumažėjimo, nuo meilės,

nuo vienos didelės

niekad nepamirštamos

meilės Vilniaus vandeniui

kylant –

 

tik jiedu prisimena

tą žvilgsnį, jau beveik

perplaukus aikštę,

irkluojant senam

kepurėtam, cigaretėmis

kvepiančiam vyrui -

nebylų žvilgsnį: akis

į akį; iš pradžių iš

lėto išlipant iš akiduobių,

lengvai nuslenkant iki

kito kūno, praleidžiant

kitas dvi slenkančias

akis link to kūno, iš

kurio pačios ką tik išlipo,

kaip tos akys pasikeičia

vietomis,

o kūnai lyg niekur

nieko lieka nepajudėję -

mergaitės rankos ant

suglaustų kelių, Jokūbo

koja užkelta ant priešais

esančio suolelio -

lieka nepajudėję kūnai

lyg ką tik jais visai

nebūtų praslinkusios

mylimojo akys

 

tik tie du žmonės

gali visa tai prisiminti

 

nors ir skiria juos

ne tik keli miestai

bet ir šalia esantys

žmonės

 

kai akys apsikeičia vietomis

tai padaro visam laikui

 

(amžinai vietom

pasikeitusios akys)