Pašto ženklai į Vokietiją

Berlin 20:05, Nidden 21:05, London 19:05, Moscow 22:05. Laikrodžiai ant sienos registratūroje. Darbe nepaliaujate stebėtis šio viešbučio gyvenimu.

Naktinis viešbučio administratorius sulaukia vėlai atvykstančių svečių, įteikia jiems raktus, palydi iki kambarių. „Pusryčiai nuo aštuntos iki dešimtos, mašiną galite palikti štai ten, tik išrašysime parkavimo kvitą, šiukštu nepamirškite užregistruoti, atsiskaityti galite ir rytoj, jei…“ Tuomet pakaitomis skaito Wittgensteiną, Bobrowskį, Celaną.

Pro puslapius praeina grįžtantys jau apsistoję poilsiautojai. Rusakalbiai garsiai kalba, dažniau – su kvapu, ne jūros. Lietuviai baikštesni, nuolankūs. Vienas kitas lenkas, baltarusis. Nė vieno japono ar šiaip ponų iš kitų kontinentų.

Suskamba telefonas. Niekas nekalba.

Jei viešbučio svečiai ruošdamiesi rytojaus dienai domisi – bakstelite tušinuku į žemėlapyje pažymėtą Thomo Manno namą (nepasakojate jiems apie priemenės laiptus, vienintelius autentiškus, nei apie tūkstančius Thomo Manno atvirlaiškių, adresuotų bičiuliams, leidykloms, vertėjams, plunksnadraugiams, reveransu ir netiesiogiai – Alexandrui von Humboldtui, nesvarstote balsu apie Juozapą ir jo brolius), į Mirusias kopas, Tylos slėnį (nepasakojate apie prancūzų belaisvius, Sartre’ą ir jo kurtizanę iš Maskvos, egzistencializmo grūdą, gimusį smėlyje, Antano Sutkaus sučiuoptą), bakstelite tušinuku, tačiau nenudobiate – žemėlapyje lizdą susisukusių jūrinių erelių, neišdraikote kormoranų lizdaviečių ir konkurencijos su pilkaisiais garniais, tiesiog atsipalaidavęs brėžiate rodyklę į gintaro galeriją…

Jei prireikia – pasikuitęs stalčiuose randate ir pakeičiate perdegusią lemputę kurio nors, sakykime, 210 numerio vonios kambaryje, o bekeisdamas sudaužote lempos gaubtą…

Šalimais ant odinės sofos dažnai laiką leidžia primiršto garsiojo dailininko ir šio viešbučio įkūrėjo žento Ernsto Mollenhauerio anūkė, garbi žilagalvė moteris. Jūs keičiatės su ja įspūdžiais. Tačiau ji staiga pradeda neprigirdėti klausiama apie senelį: „Ar Mollenhaueris iš tiesų buvo jūsų senelis? Ką jūs atsimenate?“

„Ką, ką sakai, vaikeli, negirdžiu, palauk, prieisiu arčiau…“ Prieina, tačiau jūs galite šnekėtis su šia malonia moterimi apie viską – iki tam tikros ribos.

Vėl skamba telefonas. Kelis kartus, nespėjate pakelti.

Tuo tarpu artėja stiklą kitą išlenkęs taip pat garbaus amžiaus vokiečių kaubojus. Jam atrodo, kad nesvirduliuoja. Žengia žirgu per plytelių šachmatus. Jūs tiesiog negalite patikėti – jis įžūliai bando nudžiauti atviruką su briedžiais. Jums akimirkai nusukus akis į langą, virš kurio mezginį parodai išstačiusi voraičių šeimyna. „Jūs dar nesumokėjote už atviruką, taip, vienas euras arba trys litai, puiku.“ Dvasios mersedesų kraštas, vienas kaubojus vaizdo neužstoja, dar yra Goethe, Schilleris, Schellingas, vienas Kantas, keli Artūrai, Veimaras, Pasau, Heidelbergo takas ant kalvos, vajetau, nepradėkime vardinti, popiežius ir Werneris Herzogas, dar Franzas, jūsų bičiulis iš Mainco Gustavsburgo.

22 valandą užrakinate šalimais esantį Hermanno Blodės muziejų, tiesa, prieš tai patikrinęs, ar visi muziejuje kabantys portretai išlaikę tas pačias išraiškas (Carlas Gustavas Jungas ir vėl pradėjo rūkyti pypkę, tačiau šis faktas jūsų iš vėžių dar neišmuša).

Dabar jau kas trečdalį valandos suskamba telefonas. Trin lin lin, trin lin lin… „Viešbutis, labas vakaras.“ „Viešbutis, kalbėkite.“ „Labas vakaras, klausome.“ „Alio!!!“ Niekas nešneka ir jums nyksta realybės ribos. Neverta dėl to kaltinti kavos. Padedate juodą laidinio telefono ragelį žinodamas, kad po kurio laiko jį vėl reikės pakelti.

Kai kitą sykį tramdydamas susierzinimą atsiliepiate: „Viešbutis…“, jums dingteli, kad kažkas už lango jus stebi. Išlendate pro paradines duris, apsidairote, tačiau nieko nėra. Nuo marių vėjas atneša besikvatojančių žuvėdrų balsus, tačiau jūs žinote, kad žuvėdros (kai telefonas suskamba penkioliktą kartą, pagalvojate, kad jos gal pelnytai retkarčiais vadinamos jūrų žiurkėmis) naktį ilsisi, gal net įsiveržusios į kurį nors laisvą kambarį pro netyčia paliktą pravirą stoglangį.

Ketvirtis telikęs iki dvidešimt ketvirtos. Iš kažkur atsiranda žmonės. Pora. Retas atvejis, kad ne vokiečiai. Patogiai sėdėdamas po laikrodžiais, žvilgtelite į juos. Jie į jus: „Sakykit, iki kelių pusryčiai?..“ – „Paprastai iki dešimtos, o norėtumėte vėliau?“ – „Ne, tik šiaip paklausėme…“

Vėl suskamba telefonas. Po penkto signalo vis dėlto pakeliate ragelį. Niekas nepasikeitė. Iš kito laido galo į jūsų ausį padvelkia tyla. Sakytumėte – šalta tyla, tačiau neapsiverčia liežuvis taip ištarti, kai pranešė naktį būsiant 20 laipsnių šilumos (jūs vis dar tikite orų prognozėmis).

Jūsų mintyse bėga praėjusios dienos įspūdžiai. Skirtingais tempais ir juslių pakraščiais. Dar jaučiate rūkyto oto skonį, bangas, kai maudytis draudžiama. Galvojate apie būsimą apsakymą, atėjimą prie jūros, nusirengimą, plaukimą, grįžimą arba ne, dugną, audrą, tapatinimąsi su kiele, miegojimą kopose Riugeno saloje, nuo uolų srūvančią kreidą, dažančią lagūną anoje Baltijos jūros pusėje, titnagą po kojomis, tylą, begarsį tinklinio žaidimą, jūros bangas – kobras, kobrų būrį, slenkantį link laivo „Lana“, tiksliau – link molo, link Mingės tiesiai į užkrosnį, galvojate apie šeiminį portretą su dviem mopsais, užfiksuotą nuotolinio valdymo pultu, tuomet vėl apie plaukimą ir įsivaizdavimą apie plaukimą, apie mintis plaukiant ir įsivaizduojant, kad plaukiate, apie kavinę su baltu kupolu šalia jūros. Dažnai čia sutinkate spalvotai apsirengusių žmonių, besimėgaujančių saulės voniomis, užuovėja ir vaizdu į šnaresį, žmonių, tiesiog sėdinčių ir stebinčių bangas, matančių tą patį kaip ir jūs – atslenkančias, tačiau niekuomet neprieinančias bangas, ką jos ir pasakytų priėjusios…

Tuo tarpu rodyklės juda į priekį. Pakeliate galvą. (Maskvoje jau pirma valanda. Nesate tikras, ar laikas ten yra toks pat kaip ir čia, šioje erdvėje, kuri priklauso tam pačiam siauram Kurische Nehrung ruoželiui.)

Lauke, už lango, pasigirsta žmonių balsai, jie šnekasi, ką gi daugiau beveiks, žodžiai randa adresą. Ar apartamentus: „Hallo, guten Abend, sprechen Sie deutsch, ja, toll, habr Ihr Zimmer noch frei, was kostet es, toll nehmen wir es, nur das Bett soll nicht getrennt sein.“¹ Ir vėl pora, plikas vyras rudu džemperiu ir juodaakė. Tinka jie vienas kitam ir nakčiai.

Išeinate į lauką parūkyti. Jūs vis dar rūkote. Tfee. Kaip ten bebūtų. Matote keliu krypuojančius kranklius. Ką? Kranklius. Krypt krypt, vorelė, krypt krypt nuo kalno, taupo sparnus, irgi nemiega, kas mato juos miegančius. Paskutinis pražioja snapą. Jūs laukiate. Paskutinis kranklys sučiaupia snapą. Šiaip mat buvo pravėręs, sakykime.

Pusę antros nakties, kai jūsų puslapiai šiugžda, nusprendžiate dar kuriam laikui palikti viešbučio duris praviras. O gal įslinks lapė, kaip buvo nutikę prieš kelias dienas. Užkopė sau ramiai papuruodegė iki trečio aukšto, paskui nulipo pro atsarginį išėjimą. Ramiai, nesiblaškydama. Ir jūs taip norėtumėte.

Jau tikrai būtų laikas gultis, akys kažkodėl dar stačios. Akys vaikšto drauge su jumis po viešbučio holą, lyg matydamos viską pirmą kartą: du odinius fotelius laukiamajame, apskritą registratūros stalą, Mollenhauerio paveikslo, kuriame vaizduojami medžiai, gal uosiai, reprodukciją, akys mato blausiai degančias lempas ir kažkokių vabzdžių tango aplink jas (sukasi per greitai, kad būtų galima nustatyti jų tapatybę, tiesa, kiek stabtelėjusių pailsėti ant registratūros stalo galėtumėte ko nors paklausti – sveiki, ar jūs ne ponas Henrikas ir ponia Liudvig, jie papurtytų galvas arba pasukiotų sparnais palei smilkinius, suprask: „Verschwinde Administrator“²), akys dar mato akvariumą su sustingusiomis oranžinėmis žuvimis; veikiausiai miega.

Liko trys valandos iki to laiko, kai turėtumėte keltis. Gretinate jas su likusiomis vasaros dienomis. Ar sugrįšite čia dar kada nors, į šį viešbutį, pone, tariate sau nesvarstydamas, ar išties esate toks jau ponas, jei jau neužkalbinate nutūpusių vabzdžių, bent iš mandagumo.

Jus gali nustebinti pusę antros nakties užsukęs vokietis su povo plunksna uodegoje. Skrybėlėje tai yra.

„Hallo, haben Sie Briefmarken nach Deutschland?..“³

Jūs palengva atskaičiuojate jam grąžą – lygiai septynis litus. Jis juos įsideda į portmonė, nusišypso. Tuomet trenkiate jam baltu voku per neskustą žandą. Jis vėl nusišypso, apsisuka, išeina. Panašiai kaip jūsų tėvas. Iš lėto.

Vėl tas telefonas. Gal dabar… kas nors, šnekėkit… Kažkas ir šneka: „Guten Abend, „dein goldenes Haar, Margarete, dein aschenes Haar, Sulamith“.“⁴ Pagaliau telefono ragelyje girdite balsą.

Kelinti dabar metai?

Tai tu, Johannai Wolfgangai, pardon – Jeanai Pauli, Jeanai Jacques’ai, ne – Pauli Celanai, tai tu, ko tu nori?!

Tik pasakyti, kad vasara baigiasi? Ačiū, žinau! Kas dar, nori kavos? Restoranas jau neveikia, ateik aštuntą ryto, būsi jau išvykęs, na tai…

Galbūt pasidarė ramiau.

Lietuvos paštas išleido ženklų seriją su Parnidžio kopa. Lietuvos paštas išleido ženklų seriją su Parnidžio kopa. Lietuvos paštas išleido ženklų seriją. Paštas išleido ženklų seriją.

Paštas išleido ženklų…

…su Parnidžio kopa.

Ji menksta akyse.

___

1 Sveiki, ar šnekate vokiškai, puiku, turite laisvų kambarių, kiek kainuoja, puiku, mes imame, tik lova turi būti dvigulė (vok.).

2 Pranyk, administratoriau (vok.).

3 Sveiki, ar turite pašto ženklų į Vokietiją? (Vok.)

4 Gerą vakarą, „o tavo auksiniai plaukai, Margarita, o tavo peleniniai plaukai, Sulamita“ (vok.).