Dvi knygos

Mikalojus Vilutis. Sriuba. Eseistika. V.: Tyto alba, 2014. 128 p.

Truputį nejauku kalbėti apie knygą, kurios autorius linkęs pats save aiškinti ir pirštu baksnoti skaitytojui į savo egocentriškumą. Taip nusimenkindamas arba tiesiog pasijuokdamas iš parašytų minčių Mikalojus Vilutis tarsi iš anksto apsidraudžia nuo visažiniškumo, nuolat kartodamas, kad jis nieko nežinąs. Antroji eseistikos knyga „Sriuba“ (2009 m. išleido rinkinį „Tortas“), pasak autoriaus, atsirado dėl garbėtroškos ir noro iš visiems žinomų minčių išvirti savo paties refleksijų sriubą: „Dvi žmonos gastronome nuperka tų pačių visiems žinomų produktų ir iš jų išverda dvi skirtingo skonio sriubas savo vyrams. Tai ir aš“ (p. 15).

Knyga, kaip ir pažadėta, sudaryta iš visokiausių filosofinių sentencijų, krikščioniškų prieskonių, biografinių nuotrupų ir dabartinių visuomenės realijų, kurios pabrėžia kontrastą tarp jų ir paties M. Vilučio personažo.

Šiais laikais žmonės linkę kurtis savo vizualias tapatybes feisbuke – jų nuotraukos veja pasakojimo giją apie tai, kokie jie yra. Žinoma, tas buvimas toks sąlyginis, nutolęs nuo tikrovės (kiek toji tikrovė gali būti tikra). Autorius iliustruoja savo knygas, piešia autoportretus ir nuolat brėžia ribą tarp savęs ir to, ką jis reflektuoja, kaip priima ir kaip supranta. Kuriama šmaikšti nelinijinė autobiografija. Taigi žinome, kad nors ir savikritiškas bei demaskuojantis savo egocentriškumą, M. Vilutis tikrai nutolęs nuo nūdienos vartotojiškos kultūros; jam nebūtina pirkti daiktų, patinka tiesiog būti, pavyzdžiui, miške, ir galvoti, stengiantis ironiškai, o kartais ir paradoksaliai dekonstruoti gana naivias, banalias temas (tokiomis mokiniai kartais rašo rašinėlius per pamokas).

Kad ir kaip M. Vilutis stengtųsi atsiriboti nuo visažiniškumo, didaktinė maniera vis tiek paima viršų netgi tarp literatūriškai stiprių vaizdelių; atsiranda tas pamokslaujantis, žinantis, kaip ten iš tikro viskas yra, tonas: „Mačiau senutę. Ji rausėsi šiukšlių konteineryje, ištraukė plastikinį indelį, atsisėdo ant akmenėlio, pasidėjo ant kelių baltą servetėlę ir iš indelio šaukšteliu gramdė grietinės likučius. Švari tokia senutė. Mano pradinės mokyklos mokytoja. Balta kaip obelis. Jos veidas švietė. Yra žmonių, kurių veidai šviečia. Jokio priekaišto gyvenimui. Akys gyvos, neužgesusios. Priekaištas gyvenimui akis užgesina“ (p. 30). M. Vilutis mėgsta užduoti klausimus, kurie ne tik „atvertų akis“, bet ir pabrėžtų jo paties kitoniškumą, kontrastuojantį su visuotinai manifestuojamomis vertybėmis: „Jaunas žmogus sunkiai dirba, nusiperka brangių drabužių ir stengiasi, kad jie neišsiteptų, nesuplyštų ir nesušlaptų. Saugo juos. O kas turi ką saugoti – ar žmogus drabužius, ar drabužiai žmogų, kad žmogus neišsiteptų, nesuplyštų ir nesušlaptų?“ (p. 87)

Tačiau ne viskas taip paprasta. Didaktiką atperka puikus stilius, kartais išties juokingai sukurti vaizdeliai ir autoironiški proveržiai. Jo tekstai kažkuo truputį primena vėlyvąją Juozo Erlicko kūrybą, kurioje, ačiū dievams, nėra ryškaus politinio užsiangažavimo.

Manau, knyga turi savo tikslinę auditoriją, kuri su malonumu (prieš penkerius metus suvalgiusi „Tortą“ ir išalkusi) šį trumposios eseistikos sriubos rinkinį sušliurps. Na, smarkiai kedenti tekstą ir kabinėtis tikrai nėra tikslo – autorius juk nebe dvidešimtmetis, kurio įsitikinimai galėtų per naktį imti ir pasikeisti. Tikėkimės, kad M. Vilutis pasilinksmino ją rašydamas, o išleidęs sulauks tikėtino dėmesio ir pagausėjusio gerbėjų būrio – ko daugiau ir norėti?

 

 

Justinas Žilinskas. KGB vaikai. Nuotykių romanas. Iliustracijos Monikos Puzauskaitės. V.: Aukso žuvys, 2013. 432 p.

Ko gero, originaliausia praėjusiais metais išleista lietuvių autoriaus knyga – turiu omenyje jos dizainą. „KGB vaikai“ sumanyta kaip vaizdajuostės imitacija. Tokios buvo populiarios devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje; jų fenomeną tikriausiai sunkiai suvokia dabartiniai paaugliai, užaugę skaitmenos amžiuje. Jie, tie nūdienos paaugliai, pagal sumanymą lyg ir turėtų būti pagrindiniai knygos skaitytojai.

Iš pat pradžių stengiamasi pateisinti knygos dizainą: istorija prasideda kaip nufilmuotas pasakojimas, taigi bent jau taip stengiamasi pavilioti vizualiosios kultūros vartotojus – knyga juk gali būti tokia pat vaizdinga kaip ir filmas. Tik tų iliustracijų, kurios skaitant tekstą nieko daugiau nepasako, būčiau nedėjusi – jeigu jau imtasi kurti vaizdus žodžiais…

Norėčiau išreikšti prielankumą Justino Žilinsko gebėjimui kruopščiai imituoti 1996-ųjų atmosferą, realistine maniera atkuriant to laiko jauno žmogaus ir jo aplinkos paveikslą. Taigi, prielankumą iki tos vietos, kol pasirodo veikėjo sesuo Rasa, įžiebiama intriga ir pradedamas vynioti detektyvinis siužetas.

Jeigu žiūrėtume į šią knygą kaip į trilerio žanro, į akis kristų ne visada įtikinamai sukrentantys pasakojimo nareliai. Fantastiniai elementai, rodos, turėtų palengvinti realistine maniera kuriamą istoriją – tada gali išvengti nuogo tikroviškumo ir užpildyti trūkumus fantazijos glajumi. Šioje knygoje tie fantastiniai diskursai mėginami apipinti logišku aiškinimu, naudojant istorinius ir politinius rudimentus. Visgi kad ir kaip būtų stengiamasi tą loginę istorijos giją išvynioti, skaitant kyla jausmas, kad vis tiek nepavyks visu tuo patikėti.

Taigi, kalbant apie detektyvo žanrą lietuvių literatūroje, čia ir vėl nieko naujo, tekstas tikrai nėra kuo nors ypatingas ar smarkiai pagerinantis padėtį ir taip kuklioje lietuviškų detektyvų puokštelėje. Viliaus personažas dažniausiai įtikina savo realumu, o štai sukurti Rasos paveikslą autoriui gerokai nenusisekė. Kažkodėl įsivaizduojamas klišinis seksualios pupytės tipas; jos žmogiškumas – greičiau jau reklaminių šūkių, kas yra tikra moteris, kratinys. Tiesa, nors vidiniai Rasos monologai ir jos elgesys skaitant dažnai verčia prunkštelėti, kartais autoriui pavyksta išryškinti vieną kitą šio personažo žmogiškumo dalelę. O pavyksta neretai dialogais, kuriuos J. Žilinskas geba kurti visai tikroviškus, kūrybingai vartoja slengą:

 

– Tu girtas, žinai? – priminiau.

– Žinau, – sutiko jis. – Ne, aš ne girtas. Išgėręs. Trys dideli. Normaliai.

– Tu – girtas. Ir varyk į savo lovą parpti, kol tėvelis nesužinojo, kitaip – gausi diržiuko.

– O tu – kieta pana.

– Žinau.

– Nu davaj aš užeisiu? Penkioms minutėms. Tik pakalbėti. Ant rimto.

– Ir ką gi tu man pasakysi? Ne, aš ne girtas?

– Pavyzdžiui, pasakysiu paslaptį… Kas tu tokia.

– Ir kas aš tokia?

(p. 133)

 

Nors tikrai yra ką kritikuoti, visgi kūrinys nėra tik šiaip atraktyvus detektyvas, jis gali būti skaitomas ir kaip J. Žilinsko bandymas pasinaudoti laukinio gariūnmečio medžiaga ir atkurti daugybę buitinių bei mentalinių žmonių gyvenimo detalių. Taigi – kaip prisiminimai su privalomais fantastiniais elementais. Ateityje autoriui linkėčiau pasitelkti savo prisiminimus kuriant kitokį žanrą – galbūt išeitų kai kas iš tiesų įdomaus.