Aštuntasis Tarptautinio Kauno kino festivalio kartas

Blogoji dalis

Šiais metais Tarptautinio Kauno kino festivalio šūkis skambėjo taip: „Įspūdžiai persekios ir po filmo.“ Taigi šį rašinį būtent nuo įspūdžių norisi ir pradėti. O įspūdžių sodrumą lengviausia išmatuoti lyginimo principu. Kas yra kas? Pavyzdžiui, „Kino pavasaris“ – tai filmai, kuriuos galbūt norėjai pamatyti visus metus, raudonas kilimas, vietinės žvaigždutės, daug fotografų, anšlagas, pliusiuką norintys pasidėti snobai ir sinefilai degančiomis akimis ir cigarečių apskritimais prieš paskutinio filmo seansą. „Scanorama“ – iš dalies panašu, bet dar ir kažkas rūpestingo, jaukaus. O toliau?

Daug poetinių kino vaizdų, dvasinga aplinka, kurios tualetuose neveikia čiaupai, vėlavimas, noras prasmegti į žemę – štai kokios pirmosios fenomenologijos iš rugsėjo 24–spalio 5 dienomis vykusio Tarptautinio Kauno kino festivalio.

Likus kelioms savaitėms iki festivalio pradžios dar nebuvo programos, atrodė, kad gal šiais metais jis apskritai neįvyks. Visgi įvyko, nors ir be leidinio apie filmus (vis dar turiu lentynoje pernykštį), dalinamų programėlių ir kitų viešinimo priemonių ir rūpinimosi, kad žiūrovams būtų patogiau. Na, jeigu tai būtų visai vietinės reikšmės festivaliukas, skirtas penkiems sinefilams ir jų draugams, tokia taktika visiškai nestebintų – smagu atrasti tai, kas nereklamuojama ir yra tarsi iš pogrindžio ištraukta, tačiau šio festivalio užmojai, rodos, didesni. Problema ne tik su viešinimu, bet ir kitais dalykais, pavyzdžiui, vertėjais. O tai pastebiu ne pirmus metus – pakviečiamas režisierius, prie jo pastatytas jaunas berniukas arba jauna mergaitė laiko drebančia rankute mikrofoną, tačiau taip ir neįstengia išversti sakinio. Tada versti mėgina organizatoriai ir galiausiai ieškoma pagalbos iš salės. Tomis akimirkomis, tikiu, ne vienam norisi prasmegti skradžiai į žemę.

Festivalis vyko ne tik Kaune, bet ir Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Mažeikiuose. Kaune pasirinktos kino teatro „Romuva“ ir Kauno technologijos universiteto salės. „Romuva“ tarsi ir turėtų užpildyti nekomercinio kino erdvę Kaune, nors intensyvia naujų ir retrospektyvinių filmų programa pasigirti kol kas negalėtų. Žinoma, ši erdvė kur kas dvasingesnė už „Forum Cinemas“ kompleksą „Akropolyje“ – čia vis dar raudona uždanga, senos kėdės ir kitų praėjusių laikų likučiai, šaltuoju sezonu tikrai šalta, o norintys apšilti kavos aparato turi bėgti ieškoti į Laisvės alėją. Visgi norėtųsi, kad pavyktų gauti šiek tiek pinigų šiam kino teatrui restauruoti, kol jis dar visai nesugriuvo. Na, bet čia jau atskira tema.

Taigi Kauno kino festivalis vyko gana rūsčiomis sąlygomis, tikiu, apipintas kuo gražiausiais norais ir ketinimais, bet šiais metais gana šlubuojantis.

Geroji dalis

Festivalis turėjo organizacinių problemų, bet programa jam pavyko visai neblogai. Programos sudarytoja nepataikavo žiūrovams lengvai virškinamais filmais, drąsiai parinkdama įvairios eksperimentinės kino kalbos filmų. Didžiausia festivalio uoga – šiemet Kanuose „Auksine palmės šakele“ apdovanotas turkų režisieriaus Nuri Bilgės Ceylano filmas „Žiemos miegas“ (2006 metų festivalio programoje buvo kitas jo filmas „Klimatai“). Kitas Kanų apdovanotasis – Kornélio Mundruczó „Baltas Dievas“ (filmas „Delta“ prieš keletą metų rodytas per „Kino pavasarį“) – užbaigė programą. Smagu, kad filmai rodomi per pakartotinį seansą – laukiu jų su kitais, pirmą kartą juos pamatyti negalėjusiais.

“Žiemos miegas”

Šiemet rodyta režisieriaus Miklóso Jancsó filmų retrospektyva, sudaryta specialioji Ukrainos kino programa.

Taip pat Kaune du sykius parodytas beveik šešių valandų trukmės Lavo Diazo filmas „Nuo ko prasideda buvęs laikas“, ankstesnis jo filmas „Melancholija“ truko net aštuonias valandas. Taigi kino teatre žiūrėti šį režisierių reikia ne tik sinefilinės aistros, bet ir fizinio pasiruošimo. Ir tikrai per pirmąjį seansą kino salėje buvo vos keli žmonės, pasiryžę sėdėti nuo vėlyvo ryto iki vakaro.

“Susitikimas”

O štai režisierė Anna Oddel savo antrajame filme „Susitikimas“, rodytame per festivalio atidarymą, žaidžia žanrais. Filmas prasideda nuo vaidybinės dalies, kurioje režisierė vaidina save, atėjusią į klasės draugų susitikimą po dvidešimties metų. Iš pradžių viskas vyksta pagal įprastą tokių renginių scenarijų – senstelėję bendraklasiai pokštauja, kelia taures už gražiausius jaunystės metus. Tačiau čia tosto pasakyti atsistoja Anna ir jiems į akis išrėžia, kaip jautėsi būdama klasės atstumtoji. Keista žiūrėti į suaugusius vyrus ir moteris, kurie, dabar turintys savo vaikų, teisiami už tai, ką darė būdami nepilnamečiai. Iš pradžių į Annos išsišokimą sureagavę atlaidžiai, galiausiai jie tarsi atvirsta į tuos pačius skriaudėjus, kokie buvo anksčiau. Taigi piktybės šaknys taip lengvai neužmaskuojamos suaugėliško rimtumo ir subtilumo sluoksniais. Kai Anna išmetama iš vakarėlio, vaidybinė dalis baigiasi ir prasideda dokumentika – Anna iš tiesų nebuvo pakviesta į klasės susitikimą, taigi pamėgino įsivaizduoti, kaip galbūt visa tai būtų atrodę, jeigu ji būtų ten nuėjusi. Nufilmuotą dalį ji paeiliui kviečia pasižiūrėti savo buvusius klasės draugus, juk aktoriai personažus kūrė pagal jų prototipus. Taigi žiūrovai gali mėgautis „keršto“ akimirka, kai klasės šaunuoliai žiūri į suvaidintus save pačius ir pradeda atgailauti arba tikina neprisimenantys vaikystėje praktikuoto žiauraus elgesio. Visas šis filmas yra ne tik įdomus eksperimentas, bet ir savotiškas tyrimas, ar žmonės gali prisiimti atsakomybę už tai, ką padarė vaikystėje.

Kas būtų, jei epistolinį literatūros žanrą perkeltume į kino mediją? Tą daryti pamėgino du režisieriai – Markas Cousinsas ir Mania Akbari. Jie siunčia vienas kitam vaizdus, lydimus apmąstymų apie laisvę, kūną, meną. M. Cousinsas adoruoja M. Akbari darbus, jo pirmas laiškas ir prasideda nuo to, kaip jis žavisi jos režisūra. O žavėtis iš tiesų yra kuo, mat M. Akbari laiškai šioje susirašinėjimų istorijoje atrodo kur kas stipresni nei M. Cousinso, kuris daug dėmesio skiria vietovių, kuriose yra lankęsis, padrikiems vaizdams. Įdomu žiūrėti antrąjį režisieriaus laišką, kuriame jis filmuoja Kauną. Jis stovi prie IX forto monumento ir konstatuoja daugybės žydų žūtį. Žinoma, mirtis sukrečia, tačiau čia ji pasitelkiama tarsi neturint apie ką daugiau kalbėti, siekiant užpildyti tylą vaizdais. Režisierius užduoda laiškų temą, tarkime, apie nuogumą, intymumą ir moterų laisvę, tačiau pats niekaip ir nepriartėja prie intymaus, jo paties patirtimi nuspalvinto turinio. Visai kitaip einasi M. Akbari, ji pasakoja apie iranietės išeivės gyvenimą, svarsto apie moterų laisves, savo pačios kūniškumą. Musulmonų pasaulyje žmonės myli ir gyvena taip, tarsi neturėtų kūno, būtų už jo, o Vakaruose kūnai privalo tarnauti kaip išmuštruoti arkliai vyraujančioms mados ir visuomenės ideologijoms. Abiem atvejais kenčiama – M. Akbari balansuoja ties riba, stovi tarp plakato su išsidažiusia europiete ir juoda čadra prisidengusios musulmonės. Režisierė galiausiai išdrįsta parodyti savo nuogą kūną tarsi atsiliepdama apsinuoginusiam M. Cousinsui, postringaujančiam apie nuogumo suteikiamą laisvę. Praėjus aštuoniasdešimčiai minučių ir filmui pasibaigus, norisi, kad laiškai tęstųsi. Tikėkimės, kad tokių ar panašių projektų bus ir daugiau.

“Kryžiaus kelias”

Dietricho Brüggemanno filme „Kryžiaus kelias“ brėžiamos paralelės tarp keturiolikmetės mergaitės ir Jėzaus Kristaus. Filmas susideda iš keturiolikos dalių, pasakojančių apie mergaitės pasiaukojimo kelią ir tapimą šventąja. Puikiai sugalvoti personažai: irzli, psichopatinių bruožų turinti motina, pasyvus tėvas, visažinis apsimetantis kunigas, miela ir jaunatviškai jauna auklė ir nekalbantis broliukas, dėl kurio sveikatos sesuo nutaria atiduoti savo gyvybę. Įdomu tai, kad stebuklas vis tiek įvyksta, mergaitė gali būti paskelbta šventąja. Sykiu visas šis religinis užtaisas nulemia jos pasirinkimo kelią, nors ji ir galėjo gyventi paprastos paauglės gyvenimą.

1930 metais sukurtame Dzigos Vertovo filme „Entuziazmas. Donbaso simfonija“ matome komunistiškai angažuotą didaktiką apie laimingus fabriko darbuotojus, laimėjusius prieš buržuazinę, klerikalinę visuomenę. Vos vienuolikos minučių trukmės Aleksandro Ratijaus filme „Sugrįžimai“ vaizduojamas tas pats Dz. Vertovo nufilmuotas miestelis, fiksuojamas autoriaus, kuris čia gimė ir gyveno. Filmas – tarsi dienoraščio ištrauka apie degradavusį miestą ir kafkišką kasdienybės absurdą.

***

Norėtųsi palinkėti, kad devintasis Kauno kino festivalis praeitų sklandžiau ir organizuočiau. Kartu smagu, kad jame tikrai yra filmų, kurių įspūdis užgožia tuos kitus palaidus dalykus, o festivalis neaplenkia ir mažesnių miestų.