„Žmogus vertas, kad būtų gydomas ne bet ko“
Rabiniška teisė, halacha, pasižymi tuo, kad leidžia skirti bet kokių žmogaus veiksmų moralinius ir teisinius aspektus. Ji kruopščiai ir išsamiai artikuliuoja daugybę bet kurios žmogaus gyvenimo srities aspektų, skirdama gausybę atsakomybės niuansų. Tam tikra prasme būtų galima teigti, kad halacha – tai atsakomybės filosofija. Hebrajiškas žodis aharāiyut, kuris reiškia atsakomybę, taip pat reiškia ir garantiją, užtikrinimą, kaip ir kaltę, skolą. Talmude šis žodis dažniau vartojamas užstato reikšme. Užstatas yra tam tikra nuosavybė, kuri pateikiama kaip prisiimtų įsipareigojimų garantas. Taigi atsakomybė čia suvokiama kaip turinti aiškiai apibrėžtas ir apibrėžiamas ribas bei konkretų pagrindą.
Žodis „imperatyvas“ pirmiausia turi moralinio įsako reikšmę. Tradiciniame judaizme skiriami įpareigojimai, kurių privalu laikytis, ir įpareigojimai, kurie nėra privalomi, bet patartini dėl moralinio tobulumo.
Krikščioniškai ausiai imperatyvas gydytojui gydyti gali skambėti kaip kantiškasis imperatyvas ir kaip toks skamba trivialiai. Kas susiduria su gydymo praktika, puikiausiai žino gausybę teisinių ir moralinių apribojimų, kurie saisto gydytojus. Ir čia kalbama ne vien apie Hipokrato priesaiką, bet ir apie tokius, atrodo, elementarius dalykus kaip gydytojų tarpusavio konkurencija dėl paciento ar pacientų dėl gydytojo, – kai pacientams sudaromos kliūtys pasirinkti norimą gydytoją, – taip pat gydymo paslaugų materialaus įvertinimo ir gydytojo atsakomybės dėl nesėkmingo gydymo klausimai.
Rabiniškoje teisėje šie klausimai buvo nagrinėjami. Vienas iš Naujaisiais laikais labiausiai paplitusių rabiniškos teisės kodeksų – Šulchan Aruch („Paruoštas stalas“), sudarytas XVI a. Jo sudarytojas buvo sefardų, t. y. sąlygiškai „ispaniškų žemių“ žydų, autorius Josephas Karo, ir šiame kodekse jis užfiksavo teisines tradicijas, kurios buvo paplitusios žydų sefardų bendruomenėse. Tai turėdamas omenyje žymus XVI a. Lenkijos rabinas Mozė Isserlesas (Rema) parašė šio kodekso komentarus, kuriuose pateikia aškenazių, t. y. sąlygiškai „germaniškų žemių“ žydų, kurie išplito didžiojoje dalyje krikščioniškos Europos, taip pat ir Lenkijoje bei LDK, halachos tradicijas, besiskiriančias nuo sefardų. Jos vadinamos mappa („staltiese“). Isserlesui priskiriama ir diskusija dėl Šulchan Aruch, keliant klausimą apie šio kodekso įpareigojimo galią. Problema čia buvo ta, ar didesnę galią turi klasikiniai teisės šaltiniai, tokie kaip Talmudas, bendruomenės praktikos, kuriais remdamiesi vietinių bendruomenių rabinai galėjo patys „pasiruošti savo stalą“, t. y. priimti aktualius halachos sprendimus, ar šitokio pobūdžio tradiciją unifikuojantys kodeksai (kaip kokie „greitojo maisto restoranai“, kur viskas jau paruošta greitai sunaudoti). Istoriškai bent Lietuvoje įsigalėjo nuostata, kad Šulchan Aruch, kaip ir kiti, ankstesni, kodeksai, yra dalis rabiniškos halachos šaltinių, kurie turi patariamąją, bet ne besąlygiškai įpareigojančią galią. Tokiai nuostatai įsitvirtinti padėjo Vilniaus Gaonas, kuris atidžiai studijavo šį kodeksą ir paraštėse surašė ten esančių punktų klasikinius šaltinius, kas leidžia kiekvienam asmeniui, kuris nori remtis Šulchan Aruch, aiškiai žinoti, kuo tos nuostatos remiasi, ir padaryti savas išvadas.
Grįžtant prie gydymo imperatyvo klausimo. Šulchan Aruch kodekso skyriuje Jore Dea nagrinėjami klausimai, daugiausia susiję su košeriniais, t. y. halachos sankcionuotais, kasdieniais reikalais, kaip antai: dietos, aprangos reglamentai, „košeriniai“ santykiai, pavyzdžiui, pagarba tėvams, Toros mokslininkams, Toros ritiniams, ritualinis galvijų skerdimas, apipjaustymas ir pan. Čia skelbiamos ir nuorodos dėl ligonių lankymo, slaugymo bei gydymo. Tradiciškai ši sritis priklausė gmillut hassadim kategorijai, ką būtų galima versti kaip „gailestingumo darbai“. Tai kategorija įsakų, kurie turi grynai moralinio įpareigojimo statusą ir moraliai skatina atlikti įvairius veiksmus, kurių neįpareigoja Įstatymas, arba halacha, ir kurie nėra tiesiogiai niekaip atlyginami to, kurio atžvilgiu tas veiksmas yra atliekamas. Tokių veiksmų vadinimas micva (įsaku) veikiau nurodo moralinį imperatyvą, ir tik tokiu būdu, išlaikant ambivalentiškumą (skatinama, bet paliekama pačiam asmeniui priimti sprendimą), išlaikomas tokio veiksmo kaip būtent moralinio, nesuinteresuoto laisvos valios sprendimo pamatas. Tas, kuriam kokiu nors būdu padedama išgyventi ar išlaikyti orumą (aplankomas ligonis, duodama išmalda vargstančiam, palaidojamas mirusysis, neturtingiems vaikams suteikiama galimybė mokytis), neprivalo už tai atsilyginti. Tai gryno geranoriškumo, geros valios aktai, kuriuos atlikti niekas negali įpareigoti tokiu būdu, kaip kas nors įpareigojamas mokėti paimtą paskolą, paliekant užstatą.
Šio pobūdžio klausimai analizuojami (be kitų) Talmudo traktatuose Nedarim ir Ketuvot, aptariant teisės požiūriu tokį atvejį, kai vyras išvyksta neribotam laikui, su niekuo nesusitaręs dėl žmonos išlaikymo, – tas, kuris išlaikė, gali tikėtis išlaidų kompensacijos ar ne: „Rabis Jošua ben Levis sako, kad niekas neturi būti laikomas atsakingu už savo artimą, išskyrus annona ir pagalvės mokestį. Ravas pasakė, kad bet kuris dalykas, už kurį kas nors yra laikomas atsakingu, turi būti kompensuotas“ (Jeruzalės Talmudas, Ketuvot 13, 2; Nedarim 4, 2). (Annona buvo romėnų uždėtas mokestis išlaikyti karinius dalinius, kurie apsistoja konkrečioje vietovėje.)
Tai gana aiški nuostata, leidžianti atskirti materialinį / teisinį įpareigojimą nuo moralinio imperatyvo, kuris lieka išskirtinai asmeninis apsisprendimas nesuinteresuotai prisiimti atsakomybę už kitą. Veiksmai, atlikti laikantis šio imperatyvo, neturėtų būti kompensuojami. T. y. skolininkas šiuo atveju nėra įpareigotas atsilyginti (nors niekas to ir nedraudžia). Šitas moralinis imperatyvas taip pat susijęs su draudimu, kuris yra suformuluotas ir analizuojamas tame pačiame Talmudo Nedarim traktate, tačiau Babilonijos Talmudo Gemaroje aptariamas plačiau: „Jei yra draudžiama pelnytis iš savo artimo, ir jis yra aplankomas [jam sergant], reikia stovėti, o ne sėdėti; reikia suteikti jam gyvasties gydymą, o ne pinigų“ (38b). Sėdėjimas ir stovėjimas čia nurodo praktiką, kai sergantį žmogų lankantis asmuo atsiveda kompaniją. „Sėdėjimas“ nurodo, kad ta kompanija kiek laiko užsibūna, ir kyla klausimas – kas ją turėtų išlaikyti besėdinčią, t. y. maitinti? Ligonis ar pati kompanija? Draudimas pelnytis iš artimo veda prie loginės išvados, kad tokie pasisėdėjimai, kurie ligoniui kainuotų, neturėtų būti praktikuojami. Yra ir kitų niuansų, kurie aptariami Talmude, kai pelnytis gali norėti ir pats ligonis. Šiaip ar taip, lieka imperatyvas, draudžiantis pelnytis iš artimo. Šis imperatyvas, susijęs su gydymo praktika, suformuluojamas ir jau minėtame Šulchan Aruch (Jore Dea, 336), tačiau pritaikant prie realijų, kai asmuo yra gydytojas profesionalas, kuriam tai pagrindinis pragyvenimo šaltinis:
2. Gydytojas negali imti užmokesčio už savo žinias ar mokymą (paciento ar slaugančio asmens), tačiau jam yra leistina imti užmokestį už atlikimą ir praleistą laiką.
3. Jei asmuo turi gydomųjų ingredientų ir jo artimas serga ir jam jų reikia, savininkas negali kelti kainos, viršijančios rinkos kainą. Net jei buvo susitarimas mokėti pernelyg didelę kainą, nes vieninteliai komponentai buvo šio asmens rankose, jis turi teisę tik į jų rinkos vertę. Tačiau jei buvo susitarta dėl aukšto gydytojo užmokesčio, pacientas turi sumokėti, nes dėl kompetencijos buvo sudaryta ta sutartis – ir šiam dalykui rinka negalioja. Remos komentaras: tai galioja, net jei turi gydyti nemokamai…
O pirmame paragrafe suformuluojamas kertinis punktas konkrečiai dėl gydymo:
1. Tora suteikia leidimą gydytojams gydyti, a) ir tai micva [t. y. privalomas įsakas]. Ir [ji kyla] iš įpareigojimo gelbėti žmogaus gyvybę (Pikuah Nefeš). b) Jei kas atsisako, yra žudikas, c) ir net jei anas turėtų, kas jį gydytų, – žmogus vertas, kad būtų gydomas ne bet ko. d) Ir tegul neužsiima [bet kas] gydymu, nebent gerai nusimanytų, ir nėra [apylinkėje] geresnio vardo už jo [vardą], o jei ne, tai jis žudikas. e) Jei gydo, neturėdamas beit din [rabiniško teismo] leidimo, privalo mokėti nuostolius, nebent jis ekspertas. O jei gydo, turėdamas beit din leidimą, bet suklysta ir yra nuostolis, jis atleidžiamas nuo žmonių teismo, bet įpareigojamas prieš Dangaus teismą. f) Jei [gydytojas] nužudo ir žino, kad suklydo, jis ištremiamas.
Šio kodekso potvarkiai numato labai didelę atsakomybę ir reikalavimus gydytojams. Pradinis teiginys „leista gydyti“ rodo įsako dvilypumą, kurio esmė yra žodžiai „ne kiekvienas gali“, bet jei gali, tai privalo… Jie taikomi asmeniui, kuris turi gebėjimų gydyti ir kompetenciją, bet atsisako gydyti arba neturi gebėjimų ir imasi gydyti. Taip pat čia kalbama apie skirtingą atsakomybę, priklausančią nuo to, ar gydymo ekspertas gydė, gavęs rabiniško teismo leidimą, ar ne. Ir čia matome du atsakomybės lygmenis: moralinį ir teisinį. Jei žmogus turi gebėjimų gydyti, bet jų nepanaudoja, ir nėra jokio kito gydytojo apylinkėje, kuris būtų už jį geresnis, moraliai jis laikytinas žudiku. (Žinoma, logiškai žudiku laikytinas tik tada, kai kas nors dėl jo atsisakymo gydyti miršta, nes jis neįvykdė įsako gelbėti gyvybę.) Teisinis nuostolių atlyginimo klausimas susijęs su kitu gydytojo praktikos aspektu – ar jis turi specialų leidimą, suteikiantį jam teisę gydyti konkrečioje bendruomenėje. Jei tokio neturi, tai jis atleidžiamas nuo nuostolių atlyginimo tik tuo atveju, jei yra ekspertas, t. y. turi atitinkamą kompetenciją. O jei turi leidimą, tada bendruomenės teismas jį atleidžia nuo nuostolių atlyginimo, ir viskas lieka tik jo sąžinei, t. y. „Dangaus teismui“. Blogiausiu atveju, jei gydytojo klaida veda prie paciento mirties, jis turėtų būti ištremiamas kaip žudikas. (Ištrėmimas iš bendruomenės būdavo aukščiausia bausmė.)
Gydymo imperatyvą liečiantis pagrindinis teiginys čia yra „žmogus vertas, kad būtų gydomas ne bet ko“. Kitaip sakant, „ne bet kas gali žmogų sėkmingai išgydyti“, ir todėl tas, kuris gydo geriausiai, turi geriausią vardą šioje srityje, moraliai privalo imtis iniciatyvos ir gydyti net ir ne savo pacientą, jei susiklostė tokios aplinkybės. O nesėkmės atveju jis atleidžiamas nuo nuostolių kompensavimo. Šita formuluotė, kaip Šulchan Aruch paraštėse nurodo Vilniaus Gaonas, yra paimta iš Talmudo. Jeruzalės Talmude ji atsiranda dviejuose jau minėtuose traktatuose – Nedarim (4, 2) ir Ketuvot (13, 2). Abu traktatai yra Mišnos skyriuje Našim („Moterys“). T. y. abu traktatai skirti aptarti įvairius teisinius klausimus, susijusius su moterimis, pirmiausia – su santuoka. Tarp tų klausimų didžiąją dalį užima turtiniai įsipareigojimai, išlaikymas, vienos ar kitos pusės nuostoliai, kai iškyla klausimas, pavyzdžiui, iš kokių pinigų žmona moka už savo gydymą, taip pat ir minėtas vyro atvejis, kai jis dėl įvairių priežasčių buvo ilgam išvykęs ir negalėjo išlaikyti žmonos, bet su niekuo nesudarė sutarties, kad ja pasirūpintų vietoj jo, – ar jis privalo atlyginti kitam vyrui, kuris ją savanoriškai išlaikė, kad nemirtų badu?
Kaip tik svarstant pastarąjį klausimą ir nuskamba minėtas posakis („ne kiekvienas gali žmogų sėkmingai išgydyti“), kuriuo paaiškinamas teiginys: „Jei yra draudžiama pelnytis iš savo artimo, ir jis yra aplankomas [jam sergant], reikia stovėti, o ne sėdėti; reikia suteikti jam gyvasties gydymą, o ne pinigų.“ Gyvasties gydymą čia galima suprasti kaip asmens gydymą. Traktate Ketuvot (13, 2) yra toks paaiškinimas: „Rabis Juda ir Rabis Josė. Vienas iš jų pasakė, [jog čia kalbama apie tai, kad] vienu atveju įžadas jo kūno atžvilgiu, kitu – jo turto. Bet antrasis pasakė, kad pirmu atveju, jei [žmogus] turi ką nors kitą, kas jį gali išgydyti, o antru, kai nėra nieko kito, kas galėtų išgydyti. Jei [žmogus] turi ką nors kitą, kas gali jį išgydyti, jis negalėtų išgydyti asmeniškai! Ne kiekvienas gali žmogų sėkmingai išgydyti.“
Ir čia teiginys, kad „jei [žmogus] turi ką nors kitą, kas gali jį išgydyti, jis negalėtų išgydyti asmeniškai“, komentatorių paaiškinamas taip: niekas kitam asmeniui negali perduoti savo medicininės kompetencijos ir sugebėjimų. („Piniginis gydymas“ atitinkamai galėtų būti aiškinamas kaip gydymas, kurio tikslas yra uždarbis, o ne asmuo, kuris gydomas; Babilonijos Talmude, Vilniaus Gaono nurodytoje vietoje, yra interpretacija, kad „piniginis gydymas“ – tai galvijo gydymas, o „asmens“ – žmogaus.)
Aiškinimas, pabrėžiantis gydytojo aukščiausios kompetencijos nelygstamą vertę, neparduodamą ir neperkamą, neperduodamą taip, kaip būna perduodamas koks nors daiktas, įgauna konkretų turinį, prisimenant Lietuvos Jeruzalės gydytojus, nužudytus per Holokaustą, taip pat ir tokias asmenybes kaip dr. Cemachas Šabadas, kurio 150 metų jubiliejų šiemet švenčiame.
Pranešimas skaitytas Lietuvos Respublikos Seime rugsėjo 21 d. vykusioje konferencijoje „Lietuvos Jeruzalės medikai“ ir skirtas dr. Cemacho Šabado bei per Holokaustą nužudytų Lietuvos žydų medikų atminimui.
