Viltis miršta paskutinė…
Aukštaitis (aš!), susenjorėjęs, dėl to ir įžemaitintas Plungėje, sužinojau apie garsaus – ne tik Vakarijoje, bet ir visoje Lietuvoje! – poeto nuotykį.
Stasio Jonausko iš Skuodo…
Esą į literatūros popietę Stasį Jonauską pasikvietė Klaipėdos policininkai. Iš namų rašytojas išsikrapštęs dar su tamsa, kad tik nepavėluotų, bet kelionė nebuvusi sėkminga… Jau „po“ Kretingos, tik už kelių kalvelių nuo jūros klydinėjančiame kelyje, Stasio autobusas sudrebėjo lyg mėšlungio sutrauktas, garsiai atsiduso ir… išleidęs, sakykim, paskutinį garą… sustojo!.. Keleiviai viduriavo ir tiesiogine, ir perkeltine prasme (metaforiškai)… Ne vieną kartą žirgliojo iš autobuso, stabdė „reikalingos pusės“ mašinas, tačiau panosėn likimo badomi (norėjau parašyti „špygomis“, bet prisiminiau, kad mūsų šalyje nūnai madingesni kiti simboliai, rašau…) viduriniais pirštais… drapanose kūnu (ir vidujai – mintimis) raitėsi kaip džiūstantys sliekai saulėje ant stiklo ir vėl lipinėjo į transporto salono aukštybes klausti vairuotojo: ar jis dar neradęs gedimo?.. O gal jo darbdaviai jau pakaitinį automobilį turį, – „jei, vairuotojas, ne remontais užsiimi, o mobiliuoju su kažkuo vis pezi?..“
Taip keleiviai kelkraštyje ir „tūsinosi“, kad būtinai reikėjo važiuoti, tačiau nebuvo kuo… Tuo metu įtampos ir svorio neatlaikė ir gyvybingumo ženklų atsisakė rašytojo Stasio Jonausko portfelio rankena. Portfelis trenkėsi į kaip tik toje vietoje prigulusį pakelės akmenuką taip, kad jam (portfeliui) atsisegė sagos ir lauk pabiro visa tai, kas už jų buvo… Jeigu jau taip, rašytojas skubiai, kad skaitant eiles nereiktų oro maišyti tuščiomis rankomis, kruopščiai viską nuo žemės susirinko… Iš kelnių išvėrė diržą ir nešulį perrišo, nes, pagalvojo, taip būsią ne tik geriau, bet ir patogiau, – jo amžiuje kelnes juk tenka prilaikyti (kad nesistotų!) tik per pačias didžiausias valstybines šventes, o ta diena nebuvo tokia?..
Gerokai vėluodamas, dėl to jaudindamasis ir kiek pykdamas, Stasys Jonauskas Klaipėdą visgi pasiekė…
Net nepastebėjęs, kad tame pat kelyje panaši nelaimė buvo atsitikusi ir vienos bendrovės buhalteriui – ir jo portfelis ten sulūžo, – rašytojas neapsižiūrėjo ir netyčia „prigrobė“ svetimo turto… Automatiškai į svetimas knygas ir prirašė autografų. O policininkai atsivertė (nebūt „mentai“!), pasidomėjo, kas parašyta (jie ne tokie kaip kai kurie skaitytojai, kurie renginiuose gautų nemokamų knygų net grįžę namolio neatsiverčia ir nesužino, kad autorius (Stasys Jonauskas!) apie atėjusius į renginius žmones sprendžia ir pagal nosies spalvą, o dovanodamas knygų neretam tarp lapų su atjauta, bet nepastebimai, kad neįžeistų tyros širdies, įspraudžia 10 ar net 20 ar 50 litų (jei tuo metu smulkesnių kupiūrų kišenėje neturi)…
Žodžiu, policininkai tuojau pat nustatė, kad dovanotose knygose pinigų nėra, bet jas sudėjus vieną prie kitos išeina – AB, kurią jie seniai seka, bet „kablio“ neranda, juodoji buhalterija… O autografas… Stasio Jonausko!.. Gal rašytojas toje „bendriškėje“ prisiduria?.. Ir cakt cakt!.. entuziastingai vienu galu uždėjo… antrankius… poetui… o kitu (lyg norėdami, kad literatūros renginys užsitęstų?..) prie patalpos šildymo sistemos vamzdžio prisegė…
Aš susigraudinau (visoj Žemaitijoj iš rašytojų tik jį vieną – Stasį Jonauską – šiek tiek pažįstu!)… Žaibiškai apsisprendęs, nulėkiau į Klaipėdą: uniformuotiesiems daviau kyšių – ir specialiai mažai, – kad mane patį už tiek, kaip pas mus priimta, pasodintų cypėn… Paskui kad turėčiau kuo girtis: ar jūs žinot, su kuo nepriklausomoj Lietuvoj pridvisusioj kameroj buvau pūdomas?!.
Taip, pasėdėjau, bet… be Jonausko… Sutapk: ir aš apsižioplinau – kyšį daviau, bet nežinojau, kad mano autoritetas S. J. – jau laisvėje…
Štai kodėl, kaip visą gyvenimą rašiau, taip ir teberašau – nė gramelio ne geriau, nors turėjau vilties…
