Quo vadis, lietuvių kalba?
Šiandien kalbotyrininkai ir lingvistai dažnai reiškia susirūpinimą dėl prastėjančio lingvistinio raštingumo ir kalbos kokybės. Tokios tendencijos pastebimos apytikriai nuo Nepriklausomybės atkūrimo laikų. Paradoksalu, bet tenka klausti – kas atsitiko, kad nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas ir valstybinės kalbos statuso sugrąžinimas tapo iššūkiu lietuvių kalbai?
Pirmiausia nereikia užmiršti, kad šiandieninė kalbos situacija yra vertinama lyginant su sovietmečiu. Tai reiškia, kad kalbama apie kalbos situaciją dviejuose skirtinguose kontekstuose – totalitarinėje sovietinėje sistemoje ir atviroje demokratiškoje Lietuvoje. Kas lemia kalbos kultūros pokyčius? Ar totalitarinis režimas buvo palankesnis lietuvių kalbai? Vertinant kalbos situaciją totalitariniu laikotarpiu, reikėtų atsižvelgti į du aspektus.
Pirmasis aspektas – tai vadinamasis lingvistinis imperializmas: įteisinta ir instituciškai išreikšta nelygybė tarp dviejų kalbų – rusų ir lietuvių. Sovietiniu laikotarpiu rusų kalbai buvo suteiktas valstybinės kalbos statusas, tai buvo politikos, mokslo (ne privalomojo išsilavinimo, o aukštojo mokslo ir mokslo tyrimų) ir iš dalies pramonės, paslaugų ir prekybos sektorių kalba, vartojama sąjunginio pavaldumo įmonėse. Ankstyvuoju sovietiniu laikotarpiu (Lietuvoje penktajame ir šeštajame dešimtmetyje) kalbininkai tvirtino, kad carinės Rusijos vykdytą prievartinę rusifikaciją sovietinės valdžios metais pakeitė praturtinantis rusų kalbos poveikis, buvo akcentuojama, kad net tokie rusų kalbos žodžiai kaip komsomol, kolchoz, kurie šia forma pateko į kitas kalbas, pvz., anglų, Lietuvoje buvo kūrybiškai išversti kaip komjaunimas, kolūkis ir kt. Tačiau vėliau pradėjo ryškėti aiškiai neigiama rusų kalbos įtaka, dėl mechaniškų pažodinių vertimų į lietuvių kalbą buvo perkeliamos rusų kalbai būdingos gramatinės struktūros ir žodžių darybos principai. Tam tikra prasme dviejų kalbų pagrindu pradėjo formuotis nauja kreolinė kalba.
Antrasis aspektas yra tai, kad Sovietų Sąjunga buvo totalitarinė valstybė ir aktyviai naudojo kalbos politiką formuojant naująją homogenišką, beklasę sovietinę visuomenę. Sakoma, kad lingvistinė tvarka yra socialinės tvarkos atspindys, o ten, kur nėra socialinės, politinės, kultūrinės įvairovės, nėra ir kalbinės įvairovės. Pirmosios sovietinio laikotarpio neraštingumo likvidavimo kampanijos buvo skirtos ne vien tam, kad valstietija ir miesto varguomenė būtų išmokytos rašyti ir skaityti, bet – kad būtų išmokytos rašyti ir kalbėti tinkamai. Prinstono universiteto (JAV) slavų kalbų ir literatūros profesorė Caryl Emerson tai vadina language substitution project, t. y. kalbos pakeitimo projektu. Per neraštingumo likvidavimo kampanijas, sienlaikraščių kultūrą buvo formuojama vadinamoji sovietinė naujakalbė (pvz., kreipinys pone buvo pakeistas kreipiniu drauge, nepriklausoma Lietuva tapo buržuazine Lietuva ir kt.). Kalba buvo viena iš esminių priemonių naujai besiformuojančios darbo klasės habitus ir kultūrai kurti. Negana to, lingvistinis nepaklusnumas (t. y. atsisakymas kalbėti sovietine naujakalbe) buvo traktuojamas kaip politinis nepaklusnumas. Kalba buvo ta sritis, kurioje gali reikštis tyli ardomoji veikla, subversive resistance – apsimestiniu nemokšiškumu dangstoma panieka režimui, todėl buvo ypač griežtai kontroliuojama. Istoriniu anekdotu tapusi istorija apie jauną sekretorę, kuri trumpam pateko į Lubiankos kalėjimą per klaidą parašiusi Stalingad (Stalinas šlykštynė) vietoj Stalingrad; tardytojas esą apgailestavęs, kad mergina praleido ne tą raidę – juk galėjo parašyti Stalinrad (Stalinas džiaugiasi). Žymaus rusų literatūrologo Vladimiro Turbino teigimu, Sovietų Sąjungoje politinė situacija suformavo logofobinę kultūrą, kultūrą, kurioje aklai laikomasi kalbos taisyklių ir bijoma improvizuoti – ne dėl tariamojo „kalbos šventumo“, bet dėl politinių priežasčių.
Lingvistinė tvarka yra socialinės tvarkos atspindys. Sovietiniu laikotarpiu homogeniškoje, socialiniu ir politiniu požiūriu mažai diferencijuotoje visuomenėje homogeniška, vienoda, standartizuota buvo ir kalba. Kas atsitiko kalbai, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę?
Pirmasis aspektas yra susijęs su ekonomine liberalizacija. Nepriklausomoje Lietuvoje pradėjo formuotis skirtingos socialinės klasės, turinčios specifinį gyvenimo būdą, habitus ir specifinę kultūrą. Kalba yra vienas iš tapatybės komponentų – ne tik tautos, bet ir klasės. Kartu su socialine diferenciacija prasidėjo kalbinė diferenciacija. Klasių formavimasis lėmė, kad visuomenėje atsirado daugybė skirtingų sociolektų – naujųjų turtuolių, smulkiųjų prekeivių, informacinių technologijų specialistų, pramogų verslo atstovų, kaimo varguomenės, „tikro“ darbo nedirbančių supermamyčių ir kt. Socialinė, o su ja ir lingvistinė fragmentacija yra neišvengiamas laisvėjančios pototalitarinės visuomenės bruožas, tačiau kai kurių kalbininkų tai buvo įvertinta kaip bendrinės kalbos normų nykimas, gresiantis ir pačios kalbos išnykimu.
Antrasis aspektas yra susijęs su politikos ir žiniasklaidos liberalizacija. Sovietiniu laikotarpiu viešasis kalbėjimas buvo griežtai reguliuojamas ir cenzūruojamas, o viešai kalbėti galėjo tik tie, kurie demonstravo puikias lingvistines kompetencijas. Nepriklausomoje Lietuvoje naujai besiformuojančios socialinės klasės – skirtingo išsilavinimo, skirtingos patirties, skirtingų pažiūrų, skirtingais sociolektais kalbantys žmonės – tapo matomos ir girdimos tiek spaudoje, tiek televizijoje. Jų lingvistinės kompetencijos yra skirtingos, tačiau atviros, įvairios demokratiškos visuomenės bruožas ir yra tai, kad matomi, girdimi ir išklausomi visi ar bent dauguma tos visuomenės segmentų, o ne vien tik dominuojančios partijos lyderiai ir jiems lojalūs asmenys, besilaikantys politinės ir lingvistinės drausmės.
Totalitariniame režime kalbėjimas, kaip ir visa kita, buvo griežtai reguliuojamas, viešai kalbėti galėjo anaiptol ne visi, tik režimui lojalūs asmenys, o ir jų viešos kalbos buvo iš anksto parengiamos ir suredaguojamos iki smulkių detalių (sakoma, Brežnevas išgarsėjo tuo, kad, kalbėdamas viešai, leisdavo sau paimprovizuoti: „O dabar leiskite man šiek tiek atsitraukti nuo teksto…“). Kalifornijos Berklio universiteto antropologijos profesorius Aleksejus Jurčakas, tirdamas vėlyvojo sovietmečio kalbines praktikas, pastebėjo reiškinį ir jį įvardijo diskurso hipernormalizacija – tai reiškia, kad standartizuota, pabrėžtinai taisyklinga kalba gali būti emocinio nusišalinimo išraiška, kai tikslus lingvistinės formos atkūrimas yra svarbesnis nei pats kalbos turinys. Šiandieninėje visuomenėje viešosios kalbos kokybės pokyčius nulėmė ir tai, kad įvairios socialinės grupės atvirai diskutuoja tiesioginiame eteryje, reaguoja į oponentų žodžius emocingai ir spontaniškai, kalbėtojai nėra varžomi baimės ir nesivadovauja iš anks-to parengtais trafaretais, o tikslus lingvistinių formų atkūrimas yra mažiau reikšmingas nei kalbos turinys.
Kas yra bendrinė, standartinė kalba? Istoriškai bendrinė kalba formavosi ne stichiškai, savaimingai, o bendradarbiaujant kalbininkams, istorikams, rašytojams ir aukščiausio lygmens valdžios atstovams. Prancūzijoje, Italijoje ir kitose Europos šalyse ji formavosi kaip karaliaus dvaro ir aukštuomenės kalba, t. y. valstybės reikalų, galios, politikos kalba. Gebėjimas taisyklingai kalbėti šia kalba buvo (ir tebėra) specifinės lingvistinės kompetencijos, specifinis lingvistinis kapitalas. Šis kapitalas, lygiai kaip ir kitos kapitalo rūšys – finansinis, kultūrinis, socialinis, – yra netolygiai pasiskirstęs tarp įvairių socialinių grupių.
Politinės valdžios centralizacija (tiek etniniu pagrindu nacionalinėse valstybėse, tiek klasiniu pagrindu Sovietų Sąjungoje) lemia kalbos normų reguliavimą ir kalbos praktikų standartizavimą, o politinės valdžios decentralizacija ir liberalizacija lemia kalbinių praktikų demokratizaciją ir norminės kalbos fragmentaciją. Šiandien greta standartizuotos norminės kalbos visuomenėje egzistuoja daugybė sociolektų. Tai, kad šie sociolektai susiformavo ir yra girdimi viešajame diskurse, yra didele dalimi Lietuvos visuomenės politinės ir ekonominės liberalizacijos bei su tuo susijusios individualizacijos ir socialinės fragmentacijos pasekmė.
Straipsnis parengtas remiantis projekto „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai“ (Lietuvių kalbos institutas, 2010–2013) duomenimis; projektą finansavo Lietuvos mokslo taryba, VAT-10038.
