Prigimties džiaugsmai

Snigo, vėjas žėrė sniegules į akis, lipdė vokus: daktaras ne be vargo susirado tą vagonėlį. Cirkas rengėsi vėl leistis į kelią, ir nors vaidinimas buvo ką tik pasibaigęs, scenos darbininkai ir kazokų raiteliai jau ėmė tempti didžiosios palapinės virves, viduje dar aidint plojimams ir paskutiniams orkestro akordams. Tarp ištirpusio sniego klanų šlepseno akrobatas ekvilibristo kostiumu, užsimetęs ant pečių neperšlampamą apsiaustą, prie savo folksvageno vairo įsitaisęs klounas nusiėmė dirbtinę nosį ir peruką, o tramdytojas puošnia uniforma ordinais nusagstyta krūtine blaškėsi į visas puses su išskleistu skėčiu rankoje, šūkalodamas: „Cezari! Cezari!“ – dėl to daktarui susidarė keistokas įspūdis, kad jis tamsoje pametė vieną savo liūtų. Vagonėlis stovėjo šiek tiek atokiau, po medžiu; ant durų – vizitinė kortelė: „Ignacas Maleris, dramos artistas.“ Daktaras užkopė trimis laipteliais ir pasibeldė.

– Prašom! – pasigirdo kimus riktelėjimas.

Anna Pavlova. Laikas. 2011

Daktaras stumtelėjo duris. Vagonėlis buvo jaukiai apstatytas: sofa, krėslas, stalas, ant jo – gėlių vaza ir dvi auksinės žuvelės stiklainyje, margintos medvilninės užuolaidėlės su antikinių scenų motyvais. Ant naktinio stalelio degė lempa, o ant sofos tarp pagalvėlių tysojo žmogus, apsivilkęs skaisčiai raudoną pižamą ir chalatą, apsiavęs geltonom šlepetaitėm, dantyse įsikandęs storą cigarą. Jis buvo liliputas. Perbalęs raukšlėtas nenusakomo amžiaus veidas, kūdikiškų ir sykiu susenusių bruožų. Liliputas pasveikino daktarą, trumpai linktelėdamas galva, pažiaumojo užgesusį cigarą ir įsmeigė žvilgsnį tiesiai prieš save kažkaip apmaudžiai ir dėmesingai, tarytum pakerėtas; pasekęs jo žvilgsnį, daktaras turėjo pasistengti, kad neišduotų nuostabos ir išsaugotų tą tariamai ramią išraišką, kokios tikimasi iš jo profesijos atstovo. Ant grindų prie įkurtos krosnies tūnojo keista žmogysta, atrėmusi nugarą į vagonėlio sieną: jos galva, regis, rėmė lubas kaip kariatidė. Tai buvo milžinas. Daktaras apytiksliai nustatė, kad nuo klubų iki plaukų šaknų – plaukai buvo ryškiai rudi – jo ūgis mažiausiai pora metrų; o apie sulenktų kojų, kurių keliai bemaž siekė tos žmogystos smakrą, ilgį verčiau buvo negalvoti. Milžinas vilkėjo violetinį kostiumą šilko atvartais; prie jo kojų buvo padėtas cilindras, taip pat violetinis; cilindras, matyt, buvo skirtas dar labiau pabrėžti pasibaisėtiną ūgį prieš susižavėjimo pagautą publiką. Kaklas apvyniotas vilnoniu šaliku, pasagos formos burna dalijo veidą nuo ausies iki ausies; iš po liūdnų Pjero antakių žvelgė didelės švelnios akys neįtikėtinai ilgomis blakstienomis; jis delikačiai spaudė prie nosies nosinę; aišku – smarkiai slogavo. Trankiai nusičiaudėjo, mėšlungiškai krūptelėjo, ir dėl to galva įsirėmė į lubas – tai didžiai suerzino liliputą, tysantį ant sofos.

– Atsargiau, nelaimingasai! – riktelėjo jis. – Jūs mane sužlugdysite! Žinoma, jūs apdraustas, bet jei nepasisaugosit, jie atsisakys mokėti!

Jis atsisuko į daktarą.

– Tų milžinų nepaprastai trapios galvos, – paaiškino. – Visai kaip žirafų. O šitas – ypatingas besveikatis. Norėčiau, kad jį apžiūrėtumėt, daktare. Baiminuosi plaučių uždegimo…

Liliputas išsišnypštė.

– Beje, jis mane apkrėtė sloga: tas bėdžius kas vakarą vaidina kiemo katiną, o kai toks oras… Tokių pabaisų iš tiesų labai reta, beveik neįmanoma rasti joms pamainos. Norėčiau, kad apžiūrėtumėt ir mane, daktare. Kažkas ne taip, kažkas visiškai ne taip…

– Ką gi, – pasakė daktaras, – jei neprieštarausit, pradėsiu nuo jūsų, nes jūs jau gulite…

– Pirma leiskite prisistatyti, – pareiškė ligonis. – Ignacas Maleris, dramos artistas, jūsų paslaugoms. Neįsivaizduoju, kas man. Jau kelios dienos visas organizmas pakrikęs. Nebegaliu – ne, išties nebegaliu…

– Tuoj pažiūrėsim, – geraširdiškai tarstelėjo daktaras.

Apžiūrinėdamas pacientą jis apskaičiavo, kad tas, matyt, bus kokių aštuoniasdešimties aštuoniasdešimt penkių centimetrų nuo pėdų iki viršugalvio. O šiaip jis buvo puikios sveikatos ir labai normaliai sudėtas. Menka slogelė, net ne gripas. Daktaras buvo pradėjęs matuoti jo arterinį spaudimą – taip pat normalų, – ir čia milžinas, kelissyk giliai atsidusęs, gailiai pratarė ryškia itališka tarsena:

– Jums leidus, Ignacai, aš išeisiu minutėlę pramankštinti kojų…

– Kategoriškai draudžiu! – tūžmastingai riktelėjo herr Maleris. – Jūs atsiėjote man beprotiškus pinigus: mane žlugdo vien draudimas, o ką jau kalbėti apie išlaikymą…

– Aš jums labai dėkingas už viską, ką teikėtės dėl manęs padaryti, – tarė milžinas su lengvu drebuliu balse.

– Taip, na ką gi, tada apsiraminkit, užuot vaidinęs Romeo su ta būtybe… Oi, gerai jau, gerai, aš puikiai žinau. Visas cirkas apie tai šneka. Tie baisūnai, – kreipėsi jis į daktarą, – pridaro neapsakomų rūpesčių – dvejetą jau esu praradęs, – paskutinis jų, beje, pabėgo su mano žmona. Neklauskit manęs, ką jie gali sykiu nuveikti, – nes, be kita ko, jie patvirkę kaip žalčiai… Dabar jie rodo savo numerį Knė cirke Šveicarijoje – skandalinga konkurencija! – beje, tikras įžeidimas doros papročiams, visiška bjaurystė…

– Aš čia niekuo dėtas, – susisielojęs pratarė milžinas. – Savo pirmtako net nepažinojau…

– Visi – nedorėliai, – pareiškė herr Maleris, – nevispročiai… Mano žmona, daktare, buvo lygiai aštuoniasdešimt penkių centimetrų ūgio, suprantat… Žmonės man šlykštūs, daktare, baisiausiai šlykštūs. Ydingi iš pašaknių. Kokį malonumą jie patiria, matydami, kaip liliputas ir milžinas rodosi drauge, norėčiau žinoti? Tačiau kaip tik to jie ir nori. Jiems nėra nieko smagesnio. Juk reikia užsidirbt pragyvenimui. To rezultatas: esu priverstas visur su savimi tampytis šitą žalgą ir drebu galvodamas, kad jam gali kas nors atsitikti, o tai vėl niekais pavers mano numerį ir įstums mane į skurdą. Ir dar, jei jie turėtų bent lašelį profesinės sąžinės… Bet kur tau, juk yra įsitikinę, kad jiems viskas galima. Pažiūrėkit į šitą – žinote, kaip jis pasigavo savo slogą? Žinote, kodėl nori eit laukan per tokį sniegą, rizikuodamas mane sužlugdyti?

– Prašau, Ignacai, – maldaujamai pralemeno milžinas.

– Jis įsimylėjęs! Taip, daktare, kad ir kaip juokinga jums tai pasirodytų, jis įsimylėjęs! Ajajai! Mano vargšas drauguži, ir ko gi jūs tikitės? Ar bent žinote, kaip atrodote? Jūs daugiau negu siaubingas – jūs juokingas! Neturite nė krislo žmogiškumo.

– Aš ją myliu, – pasakė milžinas.

– Girdėjote, daktare? Girdėjote, ką jis pasakė? Jis prisipažįsta. Nori mane palikti – štai tiesa! Po viso to, ką dėl jo padariau, – atkreipkite dėmesį, aš nekalbu apie draugystę, to niekada iš nieko neprašiau…

– Esu kupinas jums draugiškų jausmų, Ignacai, – patikino milžinas.

– Tiek daug man iš jūsų nereikia. Viskas, ko man reikia, – tai neleist jums iškrėsti kvailystės. Manote, ji myli jus už gražias akis? Ji taikosi gauti jus už nieką – štai ko jai reikia. Tai jos tėvo idėja: nuo tada, kai nusibaigė jų smauglys boa, jų numeris tapo nieko vertas. Jie tikisi, kad pakeisit boa, ir tėvas – visiškas begėdis, alkoholikas – sviedė jums po kojomis savo dukrą, kad užimtumėte vietą jo žvėryne tarp dresuotos meškos ir beždžionės dviratininkės. Štai kodėl ji stengiasi jus suvilioti, vargšas kvaily. Bet aš patrauksiu juos atsakomybėn, sužlugdysiu juos: turiu sutartį, sudarytą pagal visus reikalavimus; aš nesileisiu suraitomas. Žmonės man šlykštūs, daktare, neapsakomai šlykštūs. Jie tiesiog siaubingi. Siaubingi – štai tinkamas žodis. Beje, jei tikrai norite išgirst mano nuomonę, tai jų dar nėra: reikėtų juos išgalvoti. Žmonės, daktare, – ak, ak! Leiskite nusijuokti. Norėčiau juos pamatyti: galbūt vieną dieną dėl medicinos pažangos tokių ir rasis, bet kol kas viskas, ką matau, tai išsigimėliai – taip, daktare, tikrai taip: moraliniai ir intelektualiniai išsigimėliai, kitaip nepasakysi. Reikia paklausyt, kaip jie žvengia, kai partneris pakelia mane ant rankų ir duoda man buteliuką su čiulptuku; jie vulgarūs, daktare, gyvuliški ir žiaurūs, niekas manęs neprivers pakeisti nuomonės. Ar nieko nerandat?

– Jūs atrodote sveikut sveikutėlis, – atsakė daktaras.

– Bet vis dėlto juk kas nors turbūt ne taip? Man tai rodosi akivaizdu.

– Nedidukė sloga, – kiek sumišęs pratarė daktaras.

Herr Maleris atsiduso.

– Mano tėvai jau buvo tokie, seneliai taip pat. Visa esmė – paveldėjimas. Ar yra kas nauja toje srityje, daktare, noriu pasakyti, moksliniu požiūriu? Jokių galimų skiepų ar dar ko nors? Sako, tai susiję su liaukomis.

– Liaukos – viskas dėl jų! – pamokomai pareiškė milžinas.

– O jūs ką išmanote? – vamptelėjo liliputas. – Per visą gyvenimą neperskaitėt nė vienos knygos. Visiškas nemokša. Kuo didesnis, tuo kvailesnis. Betgi pasitraukit nuo krosnies, nelaimingasai! Juk žinote, kad nepakeliat temperatūros svyravimų! Man labai neramu dėl jo kraujotakos, daktare: atrodo, jo širdis plaka per lėtai, jį vargina menkiausia pastanga, o šitas klimatas jam visai netinka. Pirmas milžinas, kurį turėjau, – jugoslavas, aptikau jį Juodkalnijoje prieš karą, – nualpdavo kas kartą, kai turėdavo lytinių santykių, o žinote, kokios tos moterys… smalsuolės! Negana to, įstatymai netobuli: jų atžvilgiu nieko nenumatyta, jie laikomi normaliais žmonėmis, turinčiais visas teises. Šitas, pavyzdžiui – jei jam šaus į galvą mane palikti…

– Puikiai žinote, kad nė nemanau to daryti, – paprieštaravo milžinas. – Aš prie jūsų labai prisirišęs. Esu labai dėkingas už viską, ką dėl manęs padarėt.

– Rūpinuosi savo interesais, ir tiek. Jeigu manote, kad lengva jus pakeisti…

– Neįsivaizduoju, ką be jūsų daryčiau, – pareiškė milžinas. – Prieš jus sutikdamas aš buvau niekas. Jūs pakeitėt mano gyvenimą. Parodėte man pasaulį…

– Apžiūrėkite jį, daktare. Kas vakarą jis truputį karščiuoja. Man kelia nerimą jo išmatos: jos visai bespalvės. Kas dešimt minučių šlapinasi. Kažkas ne taip. Jis nepaprastai jautrus. Aš jį, žinoma, apdraudžiau, bet prisipažįstu – prie jo pripratau. Mes jau geras laiko tarpas drauge. Neslepiu, jaučiuosi tiesiog ligonis iš baimės. Įsivaizduokite, jis numiršta, daktare, – mano numeriui galas! Ir tiesiog žmogišku požiūriu vis dėlto turiu juo pasirūpinti. Kai tokia jo būklė… Ak, ir ko tik ta gamta prasimano!

– Aš didžiai sujaudintas to, ką dabar pasakėte, – patetiškai pasakė milžinas. – Galite manimi pasikliauti. Aš atlaikysiu, man tik dvidešimt treji. Apskritai milžinai ištempia iki trisdešimties, kartais netgi ilgiau. Tai priklauso nuo ūgio ir gyvenimo sąlygų. Pažadu jums pasistengti iš paskutiniųjų.

– Tuomet apsiraminkite. Liaukitės vaidinęs Romeo.

Daktaras jautėsi mažumą apkvaitęs. Jam staiga pasirodė, kad jis pats ar per didelis, ar per mažas, ir net vien tai, jog tu žmogus, jau kažkas nenormalaus. Jis kruopščiai išklausė milžiną: didžiulė sloga, nieko daugiau.

– Didžiulė sloga, – pasakė, – nieko daugiau.

Herr Maleris išsiėmė iš burnos cigarą ir prajuko.

– Cha cha cha! Didžiulė sloga, nieko daugiau! Girdite, Sebastianai? Štai viskas, kuo mes negaluojame – jūs ir aš: sloga! Visa kita puiku! Cha cha cha!

Milžinas taip pat nusikvatojo. Vagonėlis sudrebėjo. Daktaras įsidėjo stetoskopą.

– Vis dėlto norėčiau padaryti jam rentgeno nuotrauką, – pareiškė herr Maleris, juoko priepuoliui aprimus. – Galbūt ką nors ras. Jūsų nuomone, plaučiuose nieko nėra? Žinote, jie labai greitai išeina iš rikiuotės. Tą mano jugoslavą pribaigė paprasta šunvotė ant pasturgalio, kai jam ėjo dvidešimti metai. Sako, tas niekšas, kuris pabėgo su mano žmona, – beje, prancūzas, – serga plaučių džiova. Būkit geras, apžiūrėkite jį įdėmiai. Jį gali apnikti bet kas. Šiaip ar taip, vienas dalykas jiems pražūtingas: jei jie įsimyli. Emocijos juos kirste pakerta. Žinomas dalykas, tiesa, daktare? Pasakykite jam.

– Patikėkit, Ignacai, tai merginai aš kupinas tyriausių jausmų.

– Cha cha cha! Visi jūs panašūs. Jūsų pirmtakas tą patį kalbėjo apie mano žmoną. Jie išvyko drauge, o dabar jam džiova. Beje, jis jos negrobė. Ir iš tiesų norėčiau žinoti, kaip jie tai daro. Mano žmona vos aštuoniasdešimt penkių centimetrų ūgio, o tas nevidonas – beveik trijų metrų ir vaikščioti gali tik pasiramsčiuodamas ramentais. Viską atiduočiau, kad tik sužinočiau, kaip jie susitvarko, – tiesiog profesinis smalsumas, prisiekiu.

Durys atsidarė, ir į vagonėlį įžengė kokių dvylikos metų mergaičiukė su berete, o labai šviesūs plaukai, supinti į kaseles, krito ant pakeltos apsiausto apykaklės. Ji uždarė duris ir metė griežtą žvilgsnį į liliputą; šis bemat kilstelėjo ant savo sofos. Mergaičiukė nusisuko nuo jo ir priėjo prie milžino. Tas tirštai išraudo ir išrasojo. Herr Maleris sunėrė ant krūtinės rankas, prikando cigarą ir pašaipiai susijuokė.

– Štai taip! – riktelėjo. – Jauskitės kaip namie, nesivaržykite!

Mergaičiukė nekreipė į jį nė menkiausio dėmesio. Ji pakėlė akis į milžino veidą. Šis nusišypsojo, ir ta šypsena buvo tokia vaikiška ir drovi, kad daktaras pajuto, kaip jam suspaudė širdį.

– Tu neatėjai, kaip žadėjai, Sebastianai, – tarė mergaičiukė.

– Jinai trokšta jo mirties! – suspigo liliputas.

– Aš truputį sloguoju, panele Eva, – sušnabždėjo milžinas.

– Vakar vakare jie dvi valandas praleido lauke, susikibę už rankų mėnesienoje! – sukliko herr Maleris. – Visas cirkas apie tai liežuvauja! Jis net nebuvo apsivilkęs apsiausto! Ji mane sužlugdys!

– Aš daviau jam vilnonį apklotą, – atkirto mergaičiukė. – Beje, nebuvo šalta.

– Puikiausiai suprantu, koks visų tų intrigėlių tikslas! – šūkalojo herr Maleris. – Už viso to stovi tavo tėvas! Jūs praradote smauglį boa, dresuotų šunų nebepakanka, taigi gviešiatės milžino į savo žvėryną. Aš neketinu leistis apvagiamas. Turiu teisėtą sutartį. Ir pranešiu policijai. Užtampysiu jus po teismus, pažadu!

– Sebastianas turi teisę daryti, kas jam patinka, – atšovė mergaičiukė. – Tiesa, Sebastianai?

– Visai teisingai, panele Eva, – atsiliepė milžinas. – Aš turiu visišką teisę daryti, kas man patinka.

Mergaičiukė svajingai pakėlė į jį mėlynas akis.

– Tu gražus, Sebastianai, – pasakė rimtai. – Žinai, aš tave myliu.

Milžinas nusišypsojo ir nuleido blakstienas. Mergaičiukė padėjo miniatiūrinę rankelę ant jo didžiulės letenos.

– Pažiūrėkit į juos! – suspigo herr Maleris. – Jokios gėdos! Ji ateina čionai jo kurstyti! Kokie žmonės, daktare, kokie šlykštūs žmonės! Betgi darykit ką nors, paaiškinkit jam, jinai jį pribaigs!

– Sebastianas nebijo, – pareiškė mergaičiukė. – O jūs neturite teisės elgtis su juo kaip su daiktu.

– Jis man atsieina penkiasdešimt markių per dieną vien vitaminams! – plyšojo herr Maleris. – Sakau jums, neturite iš ko jį išlaikyti. Žinote, kiek jis suvalgo per dieną? Penkis kilogramus mėsos, jei kalbėsime vien apie baltymus!

– Žmogus ne tik duona gyvas, – netikėtai pareiškė Sebastianas.

– Daktare, nagi paaiškinkite šitai šliundrai, kad toji žmogysta negali ištverti nė menkiausio jaudulio, tegu ji palieka jį ramybėje.

– Atleiskite, – tarė daktaras, – bet tai iš tiesų šiek tiek pranoksta mano kompetenciją.

– Žinau, – pasakė herr Maleris, – todėl paprašiau ir veterinaro jį apžiūrėti. Jam reikia ypatingos priežiūros: jei jis mane paliks, neištemps nė poros savaičių.

– Aš nė nemanau jūsų palikti, – tarė Sebastianas. – Bet negalite man drausti matytis su draugais.

– Metas suprasti, herr Maleri, kad Sebastianas – žmogus, – pareiškė mergaičiukė.

– Žmogus! – riktelėjo herr Maleris. – Girdite, daktare? O aš – ar aš ne žmogus? Daktare…

– Atleiskite, – pasakė daktaras, – bet man iš tiesų reikia eiti. Išrašysiu jums receptą.

Mergaičiukė susižavėjusi žvelgė milžinui į veidą. Sebastianas nuleido akis. Jo be galo ištįsęs veidas nuo riesto smakro iki Pjero antakių švytėjo laime. Nesusilaikęs daktaras vogčiomis metė žvilgsnį į trapią rankelę, padėtą ant didžiulės letenos. Sebastianas droviai braukė pirštu violetinio cilindro graižą.

– Tu turėtum eit su manimi, – pasakė mažylė. – Tėtis norėtų su tavimi pasikalbėti.

– Su malonumu, – atsiliepė milžinas.

Jis palinko į priekį, tikrąja šio žodžio prasme susilenkė dvilinkas ir, ištiesęs ranką, uždėjo delną ant durų rankenos. Herr Maleris žiūrėjo į jį pasibaisėjęs, lyg pakerėtas.

– Kategoriškai draudžiu! – kiauktelėjo. – Jūs pasigausit plaučių uždegimą! Jei iškišite nosį į lauką, aš už nieką nebeatsakau!

– Jis tironas, – pareiškė mergaičiukė. – Neklausyk jo, Sebastianai. Tu turi teisę gyventi kaip visi.

– Kaip visi! – beviltiškai sukliko herr Maleris, užvertęs akis į lubas.

Milžinas spraudėsi iš vagonėlio. Jam jau pavyko iškišti į lauką vieną koją; mėgino ištraukti antrą, nieko neapvertęs. Mergaičiukė nusekė jam įkandin, laikydama rankoje jo cilindrą. Prieš išeidama metė į liliputą pergalingą žvilgsnį.

– Būkite ramus, aš gerai juo rūpinsiuosi, – pasakė. – Tėtis siunčia jums labų dienų.

Ji išėjo ir uždarė duris.

– Tai neteisinga, tai pasibjaurėtina! – sušuko herr Maleris. – Būna akimirkų, kai man gėda būti žmogumi…

Daktaras išrašė nedidelę dozę aspirino.

Iš: Romain Gary. Les oiseaux vont mourir au Pérou. Paris: Gallimard, 1962

Vertė Jonė Ramunytė