Maža mergaitė neplautais plaukais
užrašė sienoje baltoj – nereikia
man nieko – nei erdvės, nei laiko
ir iškeliavo kvepiančiais laukais
dainuodama dainelę klaikią
Gintaras Gutauskas
mergaitei
Autorės nuotrauka
ar žinai
kad laukuose yra erdvė,
tiksi laikrodis lauko trobelėj
sušukuosiu tau plaukus,
sėdėk – kol suprasi, kad laiko nėra,
erdvės nėra ir nebuvo.
–
Troleibuse man skaitant poeziją
šalia prisėdo vienuolis -
negalėjau neskaityt, bet ir skaityt negalėjau,
tad nervingai varčiau puslapius,
kad tik jis nespėtų perskaityt
nė vienos eilutės.
Jaučiau šalia tvyrantį
tą didžiulį tamsiai žalią sijoną,
dengiantį dideles kojas – didelį vyrišką kūną.
Jis kažkaip labai arti atsisėdo.
Jis lydėjo mane
į spalvotą lyg karuselės butą, kur aukso
blizgučiais spindi dengiančios Dievą užuolaidos,
barška apyrankės ant moterų rankų;
Dievo pavidalas šakojas ir spindi
erdvėj, išlipa kiaurai sienų,
(dreba viduj pilkas siūlas,
žiedlapių neišlaiko pirštai – -
jie palengvėja
skriejam lengva srove
viduj spinduliuoja
du palaimingi veidai
–
Jos verdavo naktim,
pamesdavo siūlus -
žiedlapiai krito iš rankų, kol kartais
pakrypdavo reikiama linkme
ir susiverdavo į tobulą liniją – -
joms nereikėjo laiko
eiti miegoti ir laiko keltis -
kontrolė, papuošta žibučių girliandom,
paliko jų laiko kūną – -
jas palaikė tik plonas siūlas
(orą balione sulaikė baliono spalva)
jas palaikė tik plonas siūlas
plona, ypatingai vylinga kryptis
žiedlapiams subėgt į girliandą – - -
–
močiute, tavo oda kaip oro baliono
paviršius, kurio šonai nudaužyti
paukščių sparnais – nedideli įtrūkiai,
išblukimai nežymūs, -
močiute, ar nebuvo tau karšta,
kai sapnų liepsna aukšta tave kėlė,
ar netrūko siūlas, laikantis
oro krepšelį, kur sėdėjom mes
ir žiūrėjom tavo šviesių įsčių vidun.
močiute, kai pasenai, taip sapnuoji,
kad man vis karščiau ir karščiau,
tavo smilkiniai pilni paukščių kraujo
ir paukščių kaulų mažyčių,
kaip dreba tavo smilkiniai,
kai tu miegi, net nežinai to.
visas pulkas paukščių kada nors
prasimuš pro tavo odą
smilkinių, kuriuose tu sapnuoji namus,
didesnius už tavo namus.
močiute, tu nebijok praskrist pro save,
sėdinčią oro balione,
ir nenorėk nusileisti ant žemės,
nes visa žemė pavirto į vandenis.
Analakšita *
Ji šoka kieme, vakarėjant, kai sniegas
ima lipti per tvorą,
nerodydama savo judesių
lyg švelnaus vėjo liečiamas plonas varveklis
jame šoka vanduo – -
kai ji šoka, tai niekas nemato,
kada virtuvėj ji puodus rikiuoja -
tada atrodo, kad ji šoka – -
kai ji šoka mažam akmenukui,
tai ji šoka miniai žmonių,
kai žmonėms ji šoka,
joje krūpteli akmenukas.
Ji nespėja – viduj ji šoka greičiau -
ji šoka akimis,
ji šoka švelniai
per pirštus praleisdama šiltą sniegą – - -
kai ji šoka, verkia puodais apstatyta virtuvė.
Jos paruošti saldainiai
spindi kaip saulės planetos,
virpa lyg vandens paviršius.
Visi nori jų paragauti,
jie svaigina iš tolo,
į juos tiesiamos rankos.
Tie, kurie apie juos žino,
alpsta, sukdami ratus aplink šventyklą,
laukdami, kada ji išeis,
kada ji išeis paglostyti sniego senio – -
Jie tylėdavo. Jie nieko neprašė. Ji tai žinojo.
Ji ramiai grįždavo į namus
žaisti su debesų atspindžiais,
šveisti parafernalijų,
gaudyti šokančių dulkių – -
saldainiai buvo skirti
akmenukui.
Kai jis paragavo, visi buvo sotūs.
Ir šoko.
* Ta, kuri nerodo savęs išoriniam pasauliui (skr.).
–
Moterys kartais būna nėščios,
stovi darbo biržoj,
stovi eilėje, lietuje,
kur jų negerbia,
kur nėra šiltų krėslų,
kur nedalina karštos arbatos – -
o jeigu jos nėščios,
niekas to nežino – -
ir laukia kartu su vyrais, jie vakar gėrė,
jiems sunku stovėti, jie pyksta,
jog moteriškė bando užlįsti
į vietą, kur mažiau lyja,
kur danguje atsivėrus kiaurymė -
debesies įtrūkis – per jį nepralyja,
nėra iš ko lyti – -
iš įtrūkio sklinda šviesa – -
gezas pastumia moterį -
jam vienodai, ar sninga, ar lyja,
jis laukia (eidamas namo jis paspirs sniego senį)
jis pavargo laukti eilėje,
atėjus laikui jis visus aplenkia ir
atima pirmąjį numeriuką
iš dangumi pastojusios moters – - -
___
Tą dieną, kai tave vedė
ant tavo rankų tviskėjo aukso apyrankės,
žibėjo smulkūs pečiai,
išdabinti rubinų dulkėm;
gaubtas, dengiantis galvą, iškirpo tave iš peizažo
lyg būtum iškirpta iš pasaulio – - -
o akyse mačiau
kaip nematomos srovės
nešė tavo vaikystės portretą -
tolumoj širdies dūžių ritmu
dar tvinksėjo vėsus kambarys,
kur kadaise skaitei „Alisą“ -
melsvos sienos ir medžių kvapas.
Tu tikrai buvai pasiruošus tai dienai, – -
___
Apsigobusi skraiste, išpuošta kaip
ypatingų keltinių metų Kalėdinė eglutė -
nusidriekę lyg aukso vijokliai nuo smilkinių, ausys
blizga išteptos blizgiais tepalais, akys lyg
salės papuoštos per Dievo gimtadienį,
nuo jų svyra melsvos šešėlių smiltys,
slaptingai juodai apvestos, kai žvelgei maniau krisiu,
jose aš mačiau, tarsi viską palieki,
palieki vaikystę; palieki pačios žinomiausios kieme
mergaitės portretą; ir namų, kuriuose labiausiai
brangindavus kilimus, jie kvepėdavo persikais,
- – labai mėgai skalbti, rankomis,
(įsivaizduoti, jog vanduo tik iš upės)
skalbti ir džiaustyti rūbus šokdama, mergaite,
tu tikrai laimingai prisirpus ir labai
buvai pasiruošus tai dienai
kai tave vedė,
nuo tos dienos, kai tave vedė -
kiemas pasidarė tamsesnis,
nes tu nebeišeidavai žaisti – -
lyg apleistos meteorito išmuštos daubos bolavo
tuščios žaidimų aikštelės;
išsilakstė mergaitės; berniukai nebeateidavo;
jie turėjo žaislinius šautuvus -
jie visi vienas kitą iššaudė -
visi žinojo – dabar tu pas vyrą skalbi
ir lygini tviskančias staltieses;
