Kas mums trukdo uždirbti?
Puikybė ir tingumas. Taip, kartais tam trukdo paprasčiausia puikybė, prisidengusi orumo kauke, ir tingumas, išvirstantis nepripažinto genijaus rypavimais. Taip, čia ir vėl aš. Sveiki, „Šiaurės Atėnų“ skaitytojai, šiandien grįžtu prie to, kas mums, meno ir kultūros pasaulio žmonėms, trukdo uždirbti.
Puikybė ir tingumas tikrai nėra vieninteliai dalykai, trukdantys gyventi taip, kaip gyventi galėtume. Tačiau šįsyk aptarsiu būtent juos. Ne sykį esu girdėjusi žmones iš meno pasaulio teisuoliškai tariant: „Na jau aš tai taip nesižeminsiu, jau aš tai tokio š… darbo nedirbsiu“ arba „Net jei merdėsiu iš bado, supuvęs kapitalizmas manęs nepasiglemš.“ O po kelių minučių tradiciškai nusiskundžiama: vėl pristigo atostogoms, vaikai negali lankyti būrelių, trūksta pinigų nuvažiuoti pas tėvus, gyvenančius kitame mieste. Demonstratyviai skirstantys darbus į savęs vertus ir nevertus, pabrėžtinai atsisakantys pirmųjų ir tuo pat metu gebantys skųstis nepritekliais man primena žmones, kurie prasidėjus rudens liūtims tyčia eina į lauką be skėčio ir paskui geba pavirkauti, kad sušlapo.
Kuo tokia bloga galimybė savo energiją ir laiką konvertuoti į pinigus? Net jei tai nėra tobuliausias mūsų įsivaizduojamas darbas? Ir kas žemina labiau – paprastas (prastas?) darbas ar žinojimas, kad, gyvenimo laikui nenumaldomai tekant tarp pirštų, nėra galimybių pradžiuginti artimuosius, galiausiai nėra galimybių juos aplankyti, ir šių galimybių mes atsisakėme patys? Tokiu atveju galbūt verta užduoti sau klausimą, kas man svarbiau – išsaugoti tariamą orumą ar turėti pajamų? O kai sprendimas priimtas, lyg ir logiška būtų liautis skųstis. Nes jei aš priėmiau sprendimą elgtis vienaip ar kitaip, ką kitą galėčiau dėl šito kaltinti?
Man yra tekę dirbti ir labai žemiškų, paprastų, neorių darbų. Spaustuvėje klijuoti šampūnų mėginius į žurnalus, būti lėkštų leidinių kalbos redaktore, galiausiai valyti svetimo vaiko kakučius, kai dirbau aukle, ir daug metų versti užkadrinius akių tušo ar automobilių reklamų tekstus. Tačiau anuomet nutariau, kad šiuo metu svarbiau užsitikrinti minimalių poreikių patenkinimą. Ir tikrai neieškojau kaltų, kad tuometinė mano patirtis neleido dirbti kitokių darbų. Pinigų iš tėvų nekaulijau nuo devynioliktų gyvenimo metų, o sulaukusi dvidešimt ketverių jau buvau finansiškai nepriklausoma. Tai iš dalies atsigręžė prieš mane, nes greta manęs tuo metu vienas po kito lyg gurgždantys baravykai Dzūkijos samanose ėmė dygti alfonsai. Tačiau net bloga patirtis yra gera patirtis, ar ne? Tie nesuprasti genijai, nuo ryto iki vakaro nieko daugiau neveikiantys, tik kritikuojantys visą likusį pasaulį (negi eisi į darbą, kai turi tokią rimtą misiją?) ir skausmingais veidais siurbčiojantys jaunos uždirbančios merginos pirktą vyną, užkąsdami jį jos pirktomis krevetėmis, man buvo tiesiog tobulas pavyzdys, kas gali nutikti tegul ir talentingiems, tačiau atsakomybės už savo gyvenimą negebantiems prisiimti žmonėms. Šį mėnesį uždirbau daugiau, nei kadaise uždirbdavau per visus metus, ir kiekvieną litą uždirbau darydama tik tai, kuo tikiu, ir tik tai, ką mėgstu. Tačiau esu tikra – taip nutiko visų pirma todėl, kad apskritai nevengiau darbo.
Tinginystė yra baisus dalykas, tačiau būtent ji neretai pridengiama teisuoliškumu lyg figos lapeliu. Juk taip patogu murksoti ant sofos, stebėti dirbančius, iškišus gyvatės liežuvį juos kartkartėmis išplūsti. Žinoma, visada galime sakyti, jog tam, kad patys pradėtume kažką veikti, mums trūksta valios. Tačiau čia aš turiu gerų naujienų. Sakoma, kad nėra tokio dalyko kaip valia. Yra tik motyvacija. Arba jos trūkumas.
Kaip galima ugdytis motyvaciją ir drąsą pokyčių akivaizdoje, papasakosiu kitąsyk. Dabar tiesiog palinkėsiu gerbti savo darbą ir kitus dirbančius. Taip pat palinkėsiu dalintis, dalintis ir dar sykį dalintis – laiku, energija, džiaugsmu, įžvalgomis. Mokyklose mėgstu sakyti paaugliams, kad širdis yra prieskoniai, kurie niekada nesibaigia. Nesvarbu, kam juos naudojame – rašinėliui, piešiniui, draugystei ar darbui.
Tiesa, vos nepamiršau. Be galo svarbus ir dar vienas dalykas. Su dėkingumu priimti tai, ką tų dalybų metu gauname mainais. Nes gyvenimas visada atseikėja su kaupu. Tiek už puikybę ir tinginystę, tiek už darbštumą ir į savo darbą – tegul ir labai paprastą darbą – įdėtą širdį.
