Kam šautų į galvą žiūrėti dokumentiką?
Visada žavėjausi dokumentika. Visų pirma dėl to, kad niekada iki galo nesupratau, kas tai yra. Aiškiau netapo net gūglinant. Mano laimei, Noamas Chomsky turbūt pasakytų, kad jokie konkretūs fiziniai bruožai ir nenusako, ką reiškia žodis „dokumentika“. Visgi koks nors karo veiksmus filmuojantis patrakėlis galėtų pareikšti, kad dokumentika yra, pavyzdžiui, „vilties žiburėlis“ arba „skausmo vaza“, o tai skambėtų netgi gražiai ir jaudinančiai, nes būtų pasakyta įmantria užsienio kalba ir dar fone būtų girdėti ilgesinga muzika. Kaip ten bebūtų, baisiausia yra tai, kad nors žavėjausi ir nuolat bandžiau suprasti, kas yra toji dokumentika, niekada nežiūrėjau jos noriai. Pasirinkti dokumentinį filmą vietoj vaidybinio reikia valios pastangų, nes dokumentinis filmas, turintis pretenzijų atspindėti realybę, reikalauja rūpintis tąja realybe. Ar yra įmanoma žiūrėti dokumentinį filmą tema, kuri visiškai nerūpi? Taip, jeigu domitės nuobodulio arba laiko dimensijos ir jos ištęstumo patyrimu, techniniais filmo konstravimo klausimais ar dar dėl kokios nors kitos neįtikėtinos priežasties. Kitu atveju teks arba atsistoti ir išeiti iš kino salės (analogiškai: šiek tiek pajudinti pirštą išjungiant filmą kompiuteryje), arba pradėti rūpintis tuo, kas vyksta ekrane. Štai taip per Vilniaus dokumentinių filmų festivalį aš pradėjau rūpintis visokiausiais naujais dalykais, pavyzdžiui, kokios buvo tikrosios Rugsėjo 11-osios teroro akto priežastys (keista, bet mintis apie jas dar niekada nebuvo perskrodusi mano sąmonės), kur ir kada Chomsky važiavo autostopu, kas su kuo kariauja Sirijoje, ir netgi… estais. Įsivaizduokit, kiek laiko sugaišau visu tuo domėdamasi!
„Sugrįžimą į Homsą“ (rež. Talal Derki, 2013) galėčiau tituluoti stipriausiu viso festivalio filmu (jį, beje, bus galima pažiūrėti „Nepatogiame kine“). Filme vaizduojami Sirijos sukilėliai, nesėkmingai bandantys nuversti lyderį Bašarą al Asadą – iš pradžių dainomis ir šokiais, vėliau – smurtu. Jų kova tęsiasi iki šiol (nors dabar ten gerą gabalą šachmatų lentos atsiriekusi „Islamo valstybė“, kuri galbūt šią pat akimirką springsta bombomis). Filme galima stebėti, kaip ką nors vis pašauna, o tas arba ilgainiui pasveiksta, arba paskubom užkasamas, arba tiesiog guli dienų dienas lyg filmavimo aikštelėje numestas rūbas. Pirmame plane beveik visuomet Basetas, buvusi jaunoji futbolo žvaigždė, dabar charizmatiškas sukilėlių vadas ir įkvėpėjas, vis pradedantis plėšti kokią nors širdį veriančią dainą. Tos jo dainos iš esmės būna arba apie kerštą, arba apie norą mirti kankinio mirtimi, nors kažkuo labai primena ir lietuvių liaudies dainas. Štai Basetas sėdi mąslus, pasidėjęs ant kelių nesprogusią bombą, prieina draugai, jį kalbina, bet jis susitelkęs į save, tik labai iš lėto glosto sprogmenį, varto jį rankose. Kitoje scenoje lyg pradedantį snausti, lyg nyrantį į transą Basetą pažadina mobilusis telefonas: taip, aš dabar fronte, tas ir tas mirė, iki. Tiesą sakant, tokių scenų, kurias taip ir norėtųsi cituoti, filme pilna, o ir filmo gaminimo prakaitas čia beveik visai nejuntamas, nors sąlygos filmuoti turbūt buvo absoliučiai blogos. Gal tai prisideda prie to, kad vaizduojama realybė visai neatrodo reali. Tuolab kad ji paliekama sau, niekas jos iš viršaus neaptaria, nemoralizuoja, nekontekstualizuoja. Užtat ir galima ramiai tyrinėti kovos, kuri atrodo kaip bet kokia kita kova atsitiktiniame pasaulio taške, veidą – varomą kvietimo prisidėti tikriems vyrams, kurie vėliau krykštauja susėdę aplink naujai atgabentų ginklų krūvą. Galbūt tikrai jausmas, kad visi jie vaidina, yra pagrįstas, mat jie ir vaidina tuos tikrus vyrus. Visa tai žiūrint man galvoje pradėjo pulsuoti mizantropija. Karai nesibaigs, nes jie kyla iš žmogaus. Ar būtent šis filmas padės Sirijos sukilėliams gauti daugiau paramos iš Vakarų? Nemanau. Tiesiog įsirašys į dokumentikos istoriją.
„Manakamana“ (rež. Stephanie Spray, Pacho Velez, 2013) yra filmas-meditacija arba filmas-koncepcija. Jame tėra 11 kadrų, kuriuose stebime žmones, tuo pačiu maršrutu kylančius ir besileidžiančius keltuvu iš šventovės Nepale. Jeigu ieškosime lietuviškos analogijos – 117 minučių laukimo poliklinikos koridoriuje patirtis. Panašumų išties esama, nes abiem atvejais tenka labai pasyviai, bet kartu aktyviai susidurti su realybe. Štai Manakamanoje galima žiūrėti į žmonių veidus ir bandyti užčiuopti kokią nors išraišką ir ją suprasti. Būna, kad įvyksta kas nors smagaus ar įdomaus, pavyzdžiui, senutė pirmą kartą valgo ledus ant pagaliuko, jie
Kadras iš filmo “Manakamana”
varva rankomis iki pat alkūnių, o jos palydovė gelbėti nepuola – matyt, jų pasaulyje tokie dalykai kaip ledais nuvarvėjusi suknelė yra juoko vertas mažmožis. Visgi tokie epizodai filme yra tik netikėta dovana, o ne tikslingas žiūrovų linksminimas. Bet koks pasitenkinimo jausmas tuoj pašalinamas, kai kiti keleiviai 10 minučių tyli, o gal nė nekruta. Arba keltuvu kyla ožkos, ko gero, skirtos aukoti šventovėje. Bežiūrint filmą toks nuolatinis situacijos redukavimas man priminė seną gerą Samuelį Beckettą, tačiau tik akimirką, mat labai griežta filmo struktūra atrodo turinti labai daug formalumo, o gal, atvirkščiai, pabrėžtinio dvasingumo. Taigi, jeigu žiūrovas sutinka su tokio dvasingo žaidimo taisyklėmis, jis tikrai gali kažką patirti. Aš nieko tokio nepatyriau, nes negalėjau nustoti skaičiuoti, kiek keleivių dar liko. Atrodo, būčiau geriau jautusis, jeigu tebūtų tik vienas keleivis, neapsakomai ilgai kilęs tuo keltuvu – vis pirmyn. Galbūt štai ką reiškia turėti vakarietišką mentalitetą, nepripažįstantį visa ko cikliškumo.
„Ar aukštas žmogus yra laimingas?“ (rež. Michel Gondry, 2013) yra vienas iš dokumentinių darbų, bandančių atsisukti į save ir išversti žiūrovui bent jau tam tikras filmą praturtinančias filmavimo proceso žarnas, pavyzdžiui, režisieriaus užstrigimą filmo kūrimo procese, nepajėgumą visiškai suprasti dokumentuojamos asmenybės ir pan. Čia Gondry tiesiog viską papasakoja (ir dar užrašo, kad suprastume, ką slepia jo iškraipyta anglų kalba su prancūzišku akcentu). Paradoksalu, bet taip išgaunamas žiūrovo patiklumas sukuria puikią dirvą juo manipuliuoti, nors to ir buvo intencionaliai vengiama. Visgi šie niuansai nėra gyvybiškai svarbūs, nes filmo ašis nėra kontroversiškas socialinis ar politinis įvykis. Tai tiesiog atsitiktinės Noamo Chomsky išminties nuotrupos, tarpstančios haliucinacinėje animacijoje. Plūstančią informaciją vos galima aprėpti, ties kas kelintu sakiniu ar piešinėliu būtų galima apsistoti ir kiaurą naktį tęsti Gondry ir Chomsky pokalbį su bet kuo, kam smalsu, kaip veikia žmogaus protas ir kas galėtų būti anapus jo. Problema lieka tik ta, kad nebeaišku, ką toks dokumentinis filmas dokumentuoja. Galima palyginti su lietuvių filmų retrospektyvoje rodytomis „Iliuzijomis“ (rež. Diana ir Kornelijus Matuzevičiai, 1993), kurias žiūrint labai aiškiai jaučiama, kad dokumentuojama asmenybė – Jokūbas Josadė. Tiesa, čia irgi nėra nuosekliai pristatomi Josadės gyvenimo įvykiai, bet jo išsakytos pavienės mintys ima ir sukuria teisingą arba neteisingą, bet ryškų jo asmenybės portretą. Visos aplink esančios detalės – nyki šlapdriba pro langą, įmantrios spintų rankenėlės ir t. t. – yra pajungtos Josadei skleistis. Taip pat ir „Nežinomas žinomasis“ (rež. Errol Morris, 2013) yra skirtas netgi ne JAV užsienio politikai nagrinėti, o antžmogiškai Donaldo Rumsfeldo asmenybei atskleisti (ar bent jau nušviesti jo geležinį atsparumą atskleidimo procesui). Susidomėjimas JAV politika yra tik šalutinis poveikis tokiems neišprusėliams kaip aš. Grįžtant prie Gondry projekto, galima sakyti, kad jame Chomsky visgi tėra priemonė – jo mintys kartu su animacija tiesiog dirgina / stimuliuoja / įsmalsina žiūrovo sąmonę. Taip pat filmo kūrimo proceso dokumentavimas lengvai galėtų būti tariamas dokumentavimas arba, kitaip tariant, mokumentika, o ir visas filmas – kažkas kito nei dokumentika. Taigi, galbūt nieko nuostabaus, kad jį norisi žiūrėti. Juk kam šautų į galvą žiūrėti dokumentiką?
