Galiausiai ir kaip politikas

Oskaras Milašius. Lituanistinė ir politinė publicistika. Sudarė Genovaitė Dručkutė, iš prancūzų k. vertė, paaiškinimus rengė Genovaitė Dručkutė ir Neringa Klišienė. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013. 288 p.

Pirmuosius knygoje „Lituanistinė ir politinė publicistika“ pateikiamus rašinius Oskaras Milašius paskelbė tebeaidint paskutiniams Pirmojo pasaulinio karo šūviams. Paskutinis straipsnis dienos šviesą išvydo likus porai mėnesių iki rašytojo mirties ir pusmečiui iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.

Knygos sudarytoja Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorė Genovaitė Dručkutė pratarmėje teigia, kad „savo kūrybos į „aukštąją“ ir „žemąją“ neskirsčiusiam rašytojui ši publicistika buvo ne mažiau svarbi negu grožiniai kūriniai ar metafiziniai veikalai“ (p. 7).

Daugiausia Prancūzijos spaudoje publikuoti straipsniai tapo prieinami ir lietuvių skaitytojams. Lituanistinės ir politinės tematikos straipsniai ir rašiniai atspindi autoriaus požiūrį į žemyne po Pirmojo pasaulinio karo susiklosčiusią neramią padėtį, tėvynės paieškas ir būsimos atsinaujinusios Europos vizijas.

Straipsniuose kuriamas romantizuotas „poetinis“ ir „politinis“ Lietuvos paveikslas, šiek tiek primenantis Tautų pavasario vaizdinius. Dvidešimto amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais šie vaizdiniai vis dar buvo gajūs, nors ir primiršti. Visgi kuriamas protėvių šalies įvaizdis ir skiriamas vaidmuo, kurį ji turėsianti vaidinti naujojoje Europoje, pasižymi originalumu – Lietuva čia matoma kaip mesianistinį pašaukimą turinti šalis. Greta tradicinių, pagrindą Europai suteikusių ir ją iš esmės sukūrusių antikinio ir biblinio dėmenų O. Milašius savo skaitytojams pasiūlo dar vieną, lietuviškąjį, dėmenį – gan drąsią Šiaurės Atėnų viziją.

Šią recenziją norėtųsi skirti daugiau politinei publicistikai. Pirmoji mintis, perskaičius šią rinktinę, galėtų būti maždaug tokia: autoriui būdinga tai, ko šiandien, deja, stokoja dažnas Lietuvos politikas, t. y. politinė vaizduotė. Vaizduotės stoką, mano manymu, geriausiai atspindi šiandien jau nieko nebestebinantis populizmas, kai, užuot visuomenei pasiūlius idėją, kas ji galėtų būti, jai pataikaujama sakant, ką ji norėtų išgirsti. Gaila, tačiau šiandien neretai būtent tokia komunikacija tampa lengviausia sėkmingos politikos „darymo“ priemone. Užuot visuomenei iškėlę tikslus, kurie galėtų tapti jos vidinės kaitos ir savęs tobulinimo orientyrais, šiandienos politiniai veikėjai tesugeba atkartoti ar garsiai artikuliuoti tyliai išreiškiamus arba pasąmonėje glūdinčius primityvius visuomenės (jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad nesvarbius) troškimus: didesnės pensijos, didesnė minimali alga, geresnės sąlygos verslui, geresnės kokybės keliai ir t. t. Taip politikai pasiunčia savo rinkėjams aiškią žinią: mes norime to paties, ko norite jūs, mums rūpi tos pačios temos, mes – vieno kraujo: darbininkai, verslininkai, lietuviai, krikščionys. Tačiau politikai nepasiūlo nieko naujo, nieko, kas peržengtų esamas visuomenės ekonomines, politines, kultūrines ir socialines ribas. Geriausiu atveju tokie politikai yra geri visuomenės troškimų vykdytojai, t. y. biurokratai, visuomenės poreikius tenkinantis personalas.

Politikas, kuris mato tik tiek, kiek mato rinkėjas, ir, pridėkime, tik tiek, kiek mato jo rinkėjas, neišvengiamai bus daugiau arba mažiau provincialus. Tokio provincialumo pavyzdžių Lietuvos politikoje ilgai ieškoti nereikia. Kad ir gana gėdinga istorija, kai vieni pirmųjų patvirtinome Europos Konstituciją, jos deramai net neperskaitę. Tą pačią Konstituciją, kurią vėliau referendumuose atmetė Prancūzijos ir Nyderlandų rinkėjai. Savos pozicijos neturėjimas Europos reikalų ir aktualijų atžvilgiu tiesiogiai siejasi su nežinojimu, kaip šalis gyvens po, sakykime, penkiasdešimties metų. Tačiau tai nė kiek netrukdo tūlam politikui suvokti, kad esant galimybėms (arba ne) reikia kilstelėti minimalią algą trisdešimt su viršum litų. Žinoma, dažnai galima išgirsti pasvarstymų, kad parlamento kokybė atitinka jo rinkėjų kokybę, tačiau suversti visko nebrandžiai šalies pilietinei visuomenei taip pat nederėtų.

Mano manymu, O. Milašiaus negalėtume apkaltinti nei politinės vaizduotės stoka, nei provincialumu. Tačiau tai neturėtų mūsų stebinti: juk, pirma, jis buvo turtingos vaizduotės poetas, antra, jis buvo aristokratiškos kilmės. Visa tai turbūt ir nulėmė, kad jis galėjo aprėpti ir derinti tiek lokalias, tiek universalias tarpukario Europos politikos temas. O. Milašius gebėjo išvysti ano meto Lietuvą Europos kontekste. Negana to, jis sugebėjo ne tik konstatuoti (maža, neturtinga šalis greta didžiųjų Europos galybių ir t. t.), bet ir prognozuoti, numatyti šalies vietą po karo atgimusioje ir atsikūrusioje Europoje. Jis puikiai suprato, kokį ardomąjį poveikį visos Rytų Europos mastu turėjo anuomet niekaip iš mirties taško nejudantis Lietuvos ir Lenkijos konfliktas dėl Vilniaus. Juk būtent šis konfliktas ilgainiui tapo pagrindine kliūtimi sudaryti Baltoskandijos sąjungą, galėjusią tapti reikšminga užkarda imperinėms didžiųjų valstybių ambicijoms ir vienu iš taikos Europoje garantų.

Perskaičius šią straipsnių rinktinę O. Milašius atsiskleidžia ne tik kaip poetas, nuspėjęs kilsiant Antrąjį pasaulinį karą, ne tik kaip neįtikėtinų Biblijos interpretacijų autorius, bet ir kaip nuovokus Europos ir Lietuvos politikas. Tą patvirtina faktas, kad jo keltos problemos tebelieka svarbios ir šiandien. Neišsprendę konfliktų su Varšuva dėl Rytų Lietuvoje gyvenančių lenkų, negalėsime kalbėti apie tvirtą poziciją Europos klausimais turintį Rytų Europos regioną. O. Milašius, kitaip nei kiti ano meto Lietuvos politikai, gerai užčiuopė tikrąją Vilniaus klausimo tragediją. 1926 m. straipsnyje „Vilnius ir Europos civilizacija“ jis teigia: „Kad ir koks svarbus atrodytų lenkams ir lietuviams – mylintiems taiką ir įtikėjusiems susitaikymo būtinybe – jų šalis skaldantis kivirčas, bet jis visu rimtumu atsiveria tik europiečiui, trokštančiam nuo krizės apimto žemyno nukreipti ligos atkrytį“ (p. 143). Čia pat paaiškina savo susirūpinimą: „O dėl Vokietijos – argi ji nepaskelbė, kad ketina anksčiau ar vėliau sugrįžti prie devynioliktojo Sutarties skyriaus, norėdama pakoreguoti savo rytines sienas, vos tik Tautų Sąjunga gavo jos priėmimo prašymą? Turint omenyje tokią dalykų padėtį, kaip nesistebėsi tuo, kad Rusija ir Vokietija įdėmiai seka Vilniaus klausimo plėtotę?“ (p. 146) Taigi, skirtingai nuo nacionalistiškai nusiteikusių Lenkijos ar Lietuvos politikų, O. Milašiaus europietiška politinė vaizduotė sugebėjo aprėpti kur kas daugiau Vilniaus problemos aspektų. Į akis krinta ir kita su čia cituojamu straipsniu susijusi iškalbinga detalė: jį autorius parašė kaip atsaką į kiek anksčiau tais pačiais metais prancūzų spaudoje pasirodžiusį Leono Wasilewskio straipsnį „Vilnius ir lenkų civilizacija“. Jau savojo straipsnio pavadinime pabrėžtinai atsiejęs Vilniaus problemos svarstymo galimybę nuo kokių nors nacionalinių – lenkų ar lietuvių – interesų ir susiejęs šią temą su europietiškos civilizacijos tema, O. Milašius gan demonstratyviai išreiškė savo europietiškas pažiūras. Šiandien šį tarpukario Lietuvos rašytoją ir diplomatą drąsiai galėtume vadinti eurofederalistu, juolab kad ir pats autorius savo straipsniuose ne kartą pritarė suvienytos, federacinės Europos idėjai (p. 145, 171, 186).

Tačiau į politiniuose straipsniuose reiškiamas O. Milašiaus pažiūras reikėtų pažvelgti kritiškai. Atrodo, kad Immanuelio Kanto programą „Į amžinąją taiką“ rašytojas norėjo papildyti dar vienu punktu: būtent Vilniaus klausimo sprendimu, kurio išeities tašku regėjo galingesniojo (Lenkijos) nusileidimą silpnesniajam (Lietuvai). Susiedamas geranoriško Vilniaus problemos sprendimo galimybę su Europos federacijos projektu autorius, manytume, šiek tiek persistengė. 1795 m. traktate „Į amžinąją taiką“ I. Kantas rašė: „Bet protas nuo sosto, suteikiančio aukščiausią valdžią duoti dorovinius įstatymus, absoliučiai smerkia karą kaip teisinę procedūrą ir, priešingai, kaip tiesioginę pareigą nustato taikos būklę, tačiau ši negali būti nei įvesta, nei garantuota be tautų tarpusavio sutarties. Todėl turi egzistuoti ypatingos rūšies sąjunga, kurią galima pavadinti taikos sąjunga (foedus pacificum) ir kuri nuo taikos sutarties (pactum pacis) skirtųsi tuo, kad ši siekia pabaigti tik vieną karą, o ana – visus ir visiems laikams. Šios sąjungos tikslas nėra įsigyti kokios nors valstybės valdžią, bet tik išsaugoti ir garantuoti laisvę sau pačiam ir kitoms sąjunginėms valstybėms, ir dėl to joms nebūtina paklusti viešiesiems įstatymams ir jų prievartai (kaip kad žmonėms gamtinėje būklėje). Galima parodyti, kad idėja federacijos, kuri laipsniškai apimtų visas valstybes ir taip atvestų prie amžinosios taikos, yra įgyvendinama (objektyviai reali). Jeigu likimas panorėtų, kad kokia galinga ir apsišvietusi tauta galėtų tapti respublika (kuri iš prigimties linksta siekti amžinosios taikos), tai ji pasidarytų federacinio vienijimosi centru kitoms valstybėms, kurios burtųsi aplink ją, garantuotų sau savo laisvę pagal tarptautinės teisės idėją ir tokiais gausiais prisijungimais vis labiau plėstų sąjungos ribas.“

I. Kantas federacijos galimybę siejo su galinga ir apsišvietusia valstybe, kuri panorėtų imtis mesianistinio pobūdžio lyderystės kelyje į amžinąją taiką. O. Milašius šią užduotį priskyrė mažam šiaurės Europos kraštui, suteikdamas jo gyventojams tikrojo taikos ir pažangos siekiais paženklinto politinio mechanizmo vėliavnešių titulą. Tokia kiek netikėtos naujųjų Šiaurės Atėnų idėjos esmė. Tačiau būtent šį O. Milašiaus donkichotišką kilnumą ir keistuoliškumą šiandien reikėtų laikyti ne jo, kaip politiko, trūkumu, o stiprybe. Juk tokių drąsių ir smulkias Lietuvos vidaus gyvenimo problemėles apeinančių vizijų šiandien savo politiniame gyvenime kaip tik labiausiai ir stokojame.