Dvi knygos

Liudininkų parodymai

Avrom Sutzkever. Žaliasis akvariumas. Pasakojimai. Iš jidiš k. vertė Mindaugas Kvietkauskas. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013. 200 p.

Vilniaus geto tragediją išgyvenęs litvakų poetas Avromas Sutzkeveris savo kūrybai nustato griežtą imperatyvą – „ženk per žodžius kaip per minų lauką: v i e n a s klaidingas žingsnis, v i e n a s klaidingas judesys, ir visi žodžiai, kuriuos per gyvenimą sutvėrei ant savo aortų, išlakstys į šalis su tavim pačiu“ (p. 9). „Žaliojo akvariumo“ tekstai, parašyti praėjus daug laiko po Holokausto tragedijos, yra atsargus ir atsakingas mėginimas pasitelkus poetinę prozą padaryti neįmanoma – iškviesti karo liudininkus, mirusiuosius ir aprašyti jų patirtį. Kaip pabrėžia šios knygos vertėjas literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, Sutzkeverio pasakojimai rodo poeto tikėjimą, kad žodis gali sugrąžinti mirusiuosius (p. 195).

Jei mėginčiau ieškoti „Žaliojo akvariumo“ pasakojimus siejančių gijų, tai būtų aukoms pakaušin alsuojanti karo šmėkla-bestija (net jei kai kurių pasakojimų protagonistai jau gyvena pokario laikotarpiu) ir nuo jos besislepiantys žydai. Jų knibždėtų visur – medžių kamienuose („Už aukso šydo“), kaminuose („Tarp dviejų kaminų“) ar kanalizacijos vamzdžiuose („Bomkė“). Dar būtų ir keli kertiniai personažai, kurie savo istorijomis liudytų tai, ko ideologijai nepavyko sunaikinti: meno („Moteris su šiaudine panama“), žmogiško išdidumo („Dvynukės“), meilės artimui („Janina ir bestija“). Bet pasakojimuose, kurių dekoracijos – niūrios miesto kloakos, pridvisę rūsiai ar miškas, į kurį basomis per sniegą sprunkama nuo persekiotojų, o dominuojančios spalvos – kraujo raudonis ar lavonų pelenų pilkumas, staiga žybteli kruopelė šviesos. Kokia ta šviesa, kai ideologija traktuoja savo aukas kaip gyvulius (pasakojime „Dvynukės“ nacis baudžia kalinę už tai, kad ši kaip šuo nepuolė prie numestų apelsino žievelių) ir teisia už bet kokias žmogiškumo apraiškas? Atsvara mirties mechanizmui Sutzkeverio pasakojimuose yra akylas gyvybės saugojimas, net jei rizikuojama savo gyvenimu („Janina ir bestija“), ir žmogiškųjų jausenų, net jei tai mylimųjų pavydas, baimė ar išgąstis, išlikimas – turbūt todėl „Pirmosiose miesto vestuvėse“ jaunasis taip apsidžiaugia nuotakos gebėjimu išsigąsti.

Neįtikėtiną karo aukų patirtį autorius panardina į ritmingą prozą ir gyvus vaizdinius: „Buvo labai sunku irtis gatvėmis prieš srautą šešėlių, kuriuos iš savo šliuzų išleido naktis“ (p. 158). Kai kur, nebepasikliaujant proza, net vizualiai nuslystama į poezijos paribius: „Žalias peilis perpjovė žemę. / Tapo žalia. / Žalia. / Žalia“ (p. 11). Kruopšti raiška – ne savaiminės teksto puošmenos, bet iškalbingos detalės, perteikiančios protagonisto jausmus, tarkim, ilgesį („raukšlės – mano ilgesio susuktas lizdas“, p. 12) ar baimę („jo kvėpavimas miško tankmėj – vos aprasojęs veidrodis“, p. 39). Autorius išlaiko pažadą atsargiai rinktis žodžius, o vertėjas M. Kvietkauskas knygą iš jidiš kalbos išverčia taip pat sklandžiai ir skrupulingai.

Sunku ir kartu malonu skaityti tokias knygas, jos, kaip ir kai kurie pasakojimų veikėjai, skleidžia šviesą – susirūpinimą dėl Holokausto atminimo ir kokybiškas pastangas (o taip retai nutinka) tą atminimą gaivinti. Nes kur be jo mes būtume?

Paskutinė maršruto stotelė

J. M. G. Le Clézio. Auksinė žuvelė. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. 208 p.

Su Nobelio premijos laureato Jeano-Marie Gustave’o Le Clézio kūryba susipažinau skaitydama jo romaną „Dykuma“. Skaičiau jį seniai, prisimenu, kad labiausiai įstrigo susirūpinęs autoriaus žvilgsnis į senąsias dykumų gentis, grobuoniškai naikinamas kolonizacijos procesų, ir pagrindinė veikėja Lala – egzotiško (vakariečio akimis) grožio jauna nomadė, prarastos kultūros palikuonė. Pasakodamas apie klajoklių gentis Le Clézio pirštu baksnoja į Vakarų sąžinę, kuri naikina nepanašius į save, o skaitytojus skatina galvoti apie svetimų kultūrų suvokimo ir pripažinimo ribas.

Šiuos motyvus – skirtingų kultūrų kolizijas ir klajojančią protagonistę – atpažįstu ir „Auksinėje žuvelėje“. Pagrindinė knygos veikėja Laila pasakoja savo gyvenimo istoriją. Ši prasideda it koks tipinis meksikiečių serialas – tik tiek, kad veiksmas vyksta kitoje pasaulio dalyje. Mažoji arabė, vaikystėje pagrobta, atsiduria Ispanijos žydės Lalos Asmos rankose. Senoji moteris moko mergaitę skaityti ir rašyti, o jos marti Zochra, dažnai ateinanti aplankyti anytos, ne itin mėgsta naują namų gyventoją. Laila per nelaimingą atsitikimą apkursta viena ausimi, vėliau, mirus mylimai šeimininkei, pabėga ir tampa viešnamio moterų globotine. Likvidavus viešnamį, Laila pagrobiama (vėl!), gyvena pas piktąją Lalos Asmos marčią, kol galiausiai pabėga. Čia derėtų liautis pasakojus siužetą, mat Lailos gyvenime tų pabėgimų, klajonių ir kelionių bus pilni du šimtai puslapių. Juolab kad ne klajonės yra knygos esmė – veikiau tai Lailos vienišumo, nereikalingumo išdava ir būdas galiausiai pasiekti paskutinę maršruto stotelę, kur galėtų ramiai atsidusti – „namai“.

Atkakli, laisvę mylinti Laila turi aiškų tikslą – surasti savo vietą ir susikurti tapatybę. Šis tikslas aidi daugelio jos pakeleivių istorijose. Dainininkė imigrantė Simona, viena iš Lailos draugių Paryžiuje, apibendrina: „Tu – kaip aš, Laila. Mes nežinome, kas mes. Mūsų kūnai mums nebepriklauso“ (p. 119). Tačiau susikurti nepriklausomą gyvenimą sunku, nes ir Laila, ir kiti knygos personažai, vakariečių akimis, yra antrarūšiai žmonės. Jie spalvotieji, imigrantai, triukšmaujantys požeminėse automobilių aikštelėse, grojantys būgnais, laiku nesumokantys nuomos, dirbantys prasčiausius darbus; boksininkai, kuriuos daužo kas tik nori, moterys, parduodančios savo kūdikius turtingoms bevaikėms poroms, merginos, kurias galima apsvaiginti ir paversti sekso žaisliukais. Jie, Lailos bendražygiai, išmesti ar pabėgę iš savo gimtųjų vietų, kuria savo išgyvenimo taktikas priešindamiesi dominuojančios kultūros suniveliavimo ir išnaudojimo strategijoms.

Lailos istorija – tai dviejų kultūrų kolizijos metafora; Vakarai imigrantus mato kaip žaisliukus, su kuriais galima nesiskaityti. Imigrantų gyvenimas atrodo sudėtingas, tačiau jokio patoso knygoje nėra – veikiau ramus kalbėjimas apie rupią kasdienybę, kurios nuolatinis palydovas skausmas tampa banaliai įprastas. Pasakojimas neleidžia nuobodžiauti – siužeto linija vingri, tačiau dėl to nukenčia prasmė: knygoje yra nemažai antraeilių personažų, kurių istorijos paviršutiniškos, stereotipinės, o pačios Lailos nuotykiai – it pasakos ir serialo lydinys.