Apie sparnuotų posakių kilmę
Apie mirusius arba gerai, arba nieko
Jei tikėsime vėlyvosios antikos istoriku Diogenu Laertiečiu, šie žodžiai priskiriami VI a. pr. m. e. gyvenusiam graikų filosofui Chilonui Spartiečiui, kuris, kaip ir buvo būdinga Spartos gyventojams, pasižymėjo lakoniška iškalba.
Mirusius galima paminėti geru žodžiu, o aptarinėti blogus jų gyvenimo darbus lyg ir nėra prasmės. Tikriausiai čia neapsieita ir be etinės („Dievas yra vienintelis teisėjas“) potekstės.
Atpirkimo ožys
Mūsų dienomis atpirkimo ožiu dažnai pavadinamas tas, ant kurio galvos užkraunamos svetimos ar tariamos piktadarystės. Ši sąvoka kilo iš Biblijos ir yra susijusi su senuoju nuodėmių atsikratymo papročiu.
Tam tikrą dieną atvestam keturkojui (šiuo atveju – ožiui) dvasininkas priskirdavo visas žydų tautos nuodėmes, paskui gyvūnas, kaip simbolinis visų negerovių įsikūnijimas, būdavo išvaromas į dykumą.
Kunigų knygoje apie tai rašoma: „Kai bus atlikęs permaldavimą už šventovę, Susitikimo palapinę ir aukurą, jis atves gyvąjį ožį. Tada Aaronas uždės gyvajam ožiui ant galvos abi rankas, išpažins virš jo visas izraeliečių kaltes ir visus jų nusižengimus, – visas jų nuodėmes, sudėdamas jas ožiui ant galvos. Ogi ožį per tam tikslui paskirtą žmogų išsiųs į dykumą. Taip ožys išneš ant savęs visas jų kaltes į tyrus“ (16, 20–22).
Atvirų durų politika
Paprastai taip apibūdinamas viešas, skaidrus valstybinių ar kitų įstaigų darbas ir noras pabrėžti, kad kiekvienas susidomėjęs gali gauti visokeriopą informaciją apie jų veiklą.
Iš tiesų pirmą kartą ši frazė buvo pavartota kiek kitokiame kontekste. 1899 m. įtakingas JAV diplomatas Johnas Hayus suformulavo „atvirų durų politiką“ Kinijos atžvilgiu. Tuomet milžiniškoje Kinijos vidaus rinkoje buvo įsitvirtinęs Vakarų Europos valstybių kapitalas, tad „atvirų durų“ svertais JAV pradėjo siekti ekonominės amerikiečių įtakos stiprinimo mažinant Vakarų Europos įtaką.
Audra vandens stiklinėje
Šis vaizdingas posakis apibūdina situaciją, kai dėl menkos priežasties keliamas didelis triukšmas. Kiek kitokia forma frazė buvo žinoma dar senovės graikams (pavyzdžiui, „griausmas iš geldos“ arba „audra verdančiame puode“). Posakį „audra vandens stiklinėje“ žymus prancūzų rašytojas Honoré de Balzacas priskiria savo tautiečiui Charles’iui de Montesquieu (1689–1755), kuris šiais žodžiais apibūdino nykštukinėje Monako valstybėje kilusius politinius neramumus. Pasak kitos versijos, tai pasakė būsimasis Rusijos imperatorius Pavelas I, kalbėdamas apie gyventojų neramumus Ženevoje.
Balta varna
Dažnai taip vadinamas kitoks nei visi, prie aplinkinių negalintis pritapti žmogus, kuris dėl to tampa pajuokos ar net pasmerkimo objektu. Kadangi paprastai varna – tamsių spalvų paukštis, jos „baltumas“ suvokiamas kaip keistenybė – nesuprantamas, netgi atstumiantis reiškinys.
Romos poeto Juvenalio septintojoje satyroje yra tokie žodžiai: „Lemtis suteikia karalystes vergams, triumfą belaisviams ir toks laimingasis rečiau būna balta varna.“
Bananų respublika
Sakydami „bananų respublika“ įsivaizduojame daugybės ekonominių problemų ir milžiniškos korupcijos kamuojamą trečiojo pasaulio valstybę. Bananų respublikomis vakariečiai dažnai vadindavo neturtingas ir politiškai nestabilias Lotynų Amerikos šalis, kurių vienas pagrindinių eksporto produktų buvo bananai. Būtent tokią šalį 1904 m. satyrinėje novelėje „Karaliai ir kopūstai“ aprašė amerikiečių rašytojas O. Henry. Jis ir yra sąvokos „bananų respublika“ autorius.
Bėga kaip žiurkė iš skęstančio laivo
Šis posakis reiškia desperatišką bandymą išsigelbėti, žūtbūt išnešti sveiką kailį.
Frazė susijusi su senu jūrininkų prietaru, kad žiurkės nujaučia artėjančią nelaimę ir palieka laivą prieš įvykstant katastrofai (vėlesni tyrimai šį prietarą visiškai paneigė). Pirmą kartą apie „laivą palikusias žiurkes“ 1616 m. pjesėje „Audra“ užsiminė Šekspyras (1 veiksmas, 2 dalis).
Be komentarų
Mūsų dienomis šią frazę dažnai vartoja politikai ir kiti daugiau ar mažiau žinomi asmenys, nenorintys bendrauti su žiniasklaida ar viešinti tam tikras detales.
Pirmasis lakoniškąjį no comments žurnalistų akivaizdoje ištarė Winstonas Churchillis po vieno iš susitikimų su JAV prezidentu Harry Trumanu, nors pats britų premjeras vėliau teigė patikusį „be komentarų“ pirmąkart išgirdęs iš JAV diplomato Sumnerio Welleso lūpų.
Bjaurusis ančiukas
Taip vadinasi danų rašytojo Hanso Christiano Anderseno 1843 m. parašyta pasaka. Nežinantis, kur dėtis, pamestas mažas gulbiukas mėgina pritapti prie kitų kiemo paukščių, tačiau yra jų atstumiamas ir pajuokiamas. Suaugęs gulbiukas virsta gražuole gulbe, į kurią su pavydu žvelgia visi, kas anksčiau jį niekino. Šiandien bjauriaisiais ančiukais vadinami tie, kurie paauglystėje būna nepatrauklūs ir pilki, tačiau ilgainiui pražysta.
Dantis už dantį, akis už akį
Posakis vartojamas, kai kalbama apie kerštą ar troškimą atsilyginti tuo pačiu. Kilo iš Biblijos ir apibrėžia senąją žydų teisę: „Kas sužalotų artimą, kaip jis padarė, taip jam bus padaryta: galūnė už galūnę, akis už akį, dantis už dantį. Žaizda, kokią jis padarė artimui, tokia žaizda bus jam padaryta“ (Kun 24, 19–20).
Dėl skonio nesiginčijama
Manoma, kad ši frazė gimė viduramžių Europos scholastų darbuose – jie teigė, kad tokie dalykai kaip grožio supratimas ar maisto skonis yra per daug subjektyvūs, kad būtų pasiektas visuotinis sutarimas. Taigi, posakis byloja apie ginčų dėl asmeninių skonių subjektyvumą.
Nors dažniausiai aptinkamas lotyniškas šios frazės variantas (De gustibus non est disputandum), prancūzų filosofas Jeanas Anthelme’as Brillat-Savarinas (1755–1826) manė, kad ji gali būti ispaniškos kilmės (Sobre los gustos no hay disputo).
Didysis brolis
Taip vadinamas tas, kas stebi, kontroliuoja, reguliuoja, kuria taisykles, nebyliai vadovauja tam tikrai žmonių grupei ar ištisai visuomenei, marionetinei vyriausybei ir pan. Šį žodžių junginį 1949 m. pavartojo George’as Orwellas romane „1984-ieji“, kuriame vaizduojama totalitarinė, visiškai žmonių gyvenimus siekianti kontroliuoti valstybė.
Domino principas
Šia fraze apibūdinama situacija, kai iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas įvykis sukelia tam tikrą grandininę reakciją – vienas po kito einančių vis rimtesnių įvykių virtinę.
Domino kauliukų teorijos kūrėjas – JAV valstybės sekretorius Johnas Fosteris Dullesas (1888–1959), kuris karinės JAV jėgos panaudojimą Indokinijos regione grindė gyvybiniais šalies interesais. Pasak Dulleso, jeigu bus nusileista komunistams Indokinijoje, suveiks tam tikras domino principas ir tai paskatins įsigalėti komunistus kitose šalyse, o JAV bus priverstos trauktis.
Drakoniški įstatymai
Ši sąvoka siejama ne su sparnuota fantastine būtybe, o su vienu pirmųjų Atėnų įstatymų leidėjų Drakonu (VII a. pr. m. e.).
Remiantis Drakono įstatymais, mirties bausmė buvo numatyta už daugybę sunkių ir ne itin sunkių nusikaltimų. Mirtimi buvo baudžiami netgi tie, kurie vogdavo vaisius nuo svetimų vaismedžių. Kiek vėliau graikų filosofas ir įtakingas politikas Solonas atšaukė daugybę žiaurių Drakono potvarkių, tačiau jų atminimas išliko iki mūsų dienų.
Beje, lietuviškai taisyklingiau sakyti būtent „Drakono įstatymai“, o ne „drakoniški įstatymai“.
Dvasios skurdžius
Religingoje viduramžių pasaulėžiūroje „dvasios skurdumas“ reiškė ne ką kita, o nuolankumą ir romų susitaikymą. Tai yra teigiamas tikro krikščionio savybes. Pavyzdžiui, Evangelijoje pagal Matą rašoma: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“ (5, 3). Mūsų dienomis viskas priešingai: dvasios skurdžiais vadinami ne itin didelių protinių gabumų žmonės, primityvūs, amoralūs asmenys.
Džiunglių įstatymas
Taip sakoma, kai kiekvienas kovoja už save laukinės konkurencijos be jokių taisyklių sąlygomis, kai stipresnis iškyla skriausdamas silpnesniuosius, kai siekiant savo tikslo nesiskaitoma su priemonėmis. Pirmąkart ši sąvoka pavartota 1894 m. Josepho Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knygoje“.
Geležinė uždanga
Šis politinės situacijos po Antrojo pasaulinio karo apibūdinimas dažnai priskiriamas Churchilliui: „Nuo Ščecino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos ant žemyno nusileido geležinė uždanga“ (iš 1946 m. kovo 5 d. kalbos), tačiau iš tiesų jo autorius – nacistinės Vokietijos propagandos ministras Josephas Goebbelsas, kuris dar 1945 m. pradžioje leidinyje „Das Reich“ skelbė, kad jei sovietai sutriuškins Vokietiją, Europą per pusę padalins geležinė uždanga.
Geltonoji spauda
Mūsų dienomis taip vadinami leidiniai, siekiantys pritraukti skaitytojų pigiomis sensacijomis, paskalomis, rėksminga, tačiau dažnai nepatvirtinta informacija, kitomis panašiomis priemonėmis. Pasak vienos iš versijų, posakis „geltonoji spauda“ kilo iš paties pigiausio prasčiausios kokybės gelsvos spalvos popieriaus, kurį, siekdami mažinti leidybos sąnaudas, naudojo į ne itin intelektualius skaitytojus orientuoti leidiniai.
Pasak kitos versijos, pačioje XIX a. pabaigoje leidinyje „New York World“ pasirodė komiksų serija, kurios pagrindinis veikėjas buvo geltonais rūbais vilkintis geltonodis. Netrukus geltonojo berniuko autorius dailininkas Richardas Outcaultas perėjo dirbti į kitą laikraštį – „New York Journal“ ir jame pratęsė savo personažo nuotykių seriją. Tarp šių dviejų Niujorko leidinių prasidėjo ilgas bylinėjimasis dėl teisių į geltonąjį berniuką. Kitų laikraščių redaktoriai šį ginčą pakrikštijo „geltonosios spaudos karu“.
Prieš tai Vokietijoje buvo žinoma sąvoka „revolverių spauda“ (Revolverpresse). Ji buvo taikoma į smurtą, erotiką ir tuometinių įžymybių gyvenimo skandalus orientuotiems paties žemiausio lygio leidiniams.
Gerais norais kelias į pragarą grįstas
Šis posakis paprastai prisimenamas tuomet, kai lyg ir pozityvi idėja visiškai sugadinama nemokšiškai siekiant ją įgyvendinti. Ši frazė priskiriama britų literatūros kritikui Samueliui Johnsonui (1709–1784), kuris galbūt tik perfrazavo kiek anksčiau gyvenusio teologo George’o Herberto posakį „Pragare pilna gerų ketinimų ir palinkėjimų“.
Geriau vėliau negu niekada
Posakis Potius sero, quam nunquam pirmą kartą aptinkamas ketvirtojoje Tito Livijaus „Romos tautos istorijos“ knygoje.
Bus daugiau
Pagal: Вадим Серов. Энциклопедический словарь крылатых слов и выражений. Москва:
Локид-Пресс, 2003
Parengė Vitalijus Michalovskis
