Akių šviesa ir laiko juosta

Taip alternatyviai būtų galima pavadinti dienoraščius – tai, kas gyvenime matyta. Ir čia nėra nieko nepaprasto, kol nepradedi domėtis nuodugniau.

Matyti išmokstame (būtent išmokstame) kūdikystėje ir vėliau tam neskiriame ypatingo dėmesio, nes manome, kad matome tai, į ką žiūrime. O kad gali būti, jog matome, ko nebėra, o nematome to, kas visą laiką buvo – tiesiogine prasme – kas apie tai susimąsto? Su matymo stebuklu, kaip ir sveikata, dažniausiai susiduriame tik tada, kai darosi kas nors nebegerai…

Yra įrodyta, kad sveikas matymo organas nėra pakankama sąlyga matyti. Ir jeigu reikiamu metu matymo struktūros psichikoje / smegenyse nesusiformuoja, vėliau tai atitaisyti yra labai sunku ar visai neįmanoma.

Po akių operacijos praregėjusius pasaulis nepasitinka spalvomis, formomis ir vaizdais. Tokie žmonės turi kantriai ir sunkiai mokytis matyti; dažnas taip ir neišmoksta, pasirenka geriau likti aklas, bet savame pasaulyje, negu išgyventi neišvengiamą psichosocialinę krizę ir atsidurti matantis kažkokiame svetimame darinyje.

Nors to nejaučiame, norint matyti reikia pastangų. Ne visi matome vienodai, ne visi matome tą patį, į tą patį žiūrėdami. Egzistuoja skurdus, neištobulintas ir aštrus, paslankus, įvairovę apimti treniruotas matymas. Jei tą patį kalbėtume apie klausą, skambėtų pažįstamiau – klausą reikia lavinti, jei norime ką nors sukurti ar atlikti. Su matymu yra lygiai tas pats. Ir ne tik dailininkams, bet ir žiūrovams.

Kuo daugiau išsivystę žmonės, tuo turtingesnis, įdomesnis juos supantis pasaulis. Ką reiškia tas išsivystymas? Kalbant apie matymą, tai vaizduotės, vidinės šviesos turėjimas ir sumanus jų naudojimas.

Akli galime būti net kai mūsų akys mato kuo puikiausiai. Negi iš tiesų tikime, kad aplinkui geru oru sugebame matyti keleto kilometrų spinduliu, kad tai darome padedami tik mūsų akių kaip regos organo?

Be šviesos iš išorės ir akies, žmonėms dar reikia vidinės šviesos, anot Arthuro Zajonco, „paverčiančios grubią, akimi pamatytą materiją į mūsų jai suteikiamų reikšmių supratimą“, – proto šviesa turi „ištekėti“ ir „susijungti“ su gamtos šviesa. Iš to gimsta pasaulis, kurį pažįstame, taip teigė dar antikos autoriai. Tuo pasiremdami akli žmonės įsivaizduoja aplinką, kai ją mato tik apčiuopom. Šią galią išsiugdę aklieji gali matyti, kai jų akys taip ir likusios neregės.

Kas yra ta gamtos šviesa išoriniame pasaulyje? Ją esame laikę Dievu, vėliau ji buvo vienas iš dievybės atributų. Net didieji fizikai Albertas Einsteinas ar Richardas Feynmanas apie ją kaip reiškinį ko nors labai aiškaus pasakyti nesugebėjo.

Gal tada galime daugiau žinoti apie mūsų pačių aktyvaus dalyvavimo matymo procese dalį, tą, kuri išsivysto kūdikystėje ir yra savita kiekvienos kultūros ir civilizacijos dedamoji? Įdomu, kad senovėje žmonės tai suprato geriau – vidinę šviesą, prasmių suteikimo tam, kas matoma, mechanizmą jie iš esmės prilygino sąmonei. Dabartiniu metu teoriniu lygmeniu žmonių aktyvaus dalyvavimo matymo procese dalis yra visiškai nuvertinta, bet realiai ji juk niekur nedingo, tik funkcionuoja nebe mūsų sąmonės teritorijoje; mes jos sąmoningai nevaldome, viskas palikta savieigai. Gerai žinoma, kad žmonės gali būti daltonikai – nematyti spalvų arba matyti jas ne visas arba ne visai taip kaip žmonės, neturintys šitos savybės.

Į tai, kaip kitos kultūros anais laikais galėjo žiūrėti į tą patį, į ką dabar žiūrime mes, ir matyti tikrovę visai kitaip, vienas pirmųjų dar 1810 m. dėmesį atkreipė Johannas Wolfgangas Goethe. Anot jo, Viduržemio jūros peizažą senovės graikai matė kitomis spalvomis – dangus jiems buvo bronzinis, o jūra vyno tamsumo. Mėlynos spalvos jie, matyt, nepažino ir nematė, ji niekur nepaminėta.

Kita vertus, žalios spalvos istorija suteikia tam tikro aiškumo – žalia jiems buvo ryto rasa, ašaros ir kraujas. Žalia jiems buvo ne spalva, bet tai, kas drėgna ir šviežia, kitaip sakant, gyva. Ir dabar mes, lietuviai, dar sakome: „žalia mediena“, „žalias vynas“, „žalias jaunimas“. Vadinasi, kai graikai matė ašaras, tai matė tam tikrą žalią savybę, o ne spalvą.

Įniršusiems juk ir dabar pasidaro raudona akyse, jaučiams koridoje raudona marška prieš akis mosuojama. Vadinasi, ne išorinis pasaulis ir ne akys kaip fiziologinis organas buvo kitokie. Klausimas greičiau keltinas, kiek tebegyvename toje pačioje kultūrinėje paradigmoje – mūsų jutimų pasaulį emocijos dar kiek spalvina, bet tai nebe pirminis pasaulio suvokimo būdas. Mums tai metaforų, simbolių, poezijos, mitų erdvė – antrinis, įsivaizduojamas pasaulis. O pirminio vietą užėmė realybė, turinti pastovias (objektyvias netgi kaip savybes) spalvas. Kol neįsivyravo kitas – virtualus pasaulis, kuris ir mūsų fizinę realybę, ir mitinę simbolinę erdvę pastums nuo mūsų dar toliau.

Evangelijoje pagal Matą rašoma, kad „akys yra kūno šviesa“ – jos rašymo laikais akį sulyginti su žiburiu ar žibintu buvo labai įprasta. Platonui žvilgsnis buvo žinojimo metafora. Be to, žodis „teorija“ kilęs iš graikiško žodžio ir reiškia „pamatyti“, „stebėti“ – tiems, kurie mato, pasaulis yra suprantamas. Truputį pasistengus galima net kontroliuoti, ką jame nori pamatyti.

Įdomu, kad sakoma, jog Kristus yra įsikūnijusi ar įkūnyta Dievo (vadinamoji išorinė) šviesa, – tai turėtų rodyti vėlyvą to mito kilmę, nes seniau žmonės būtų teigę, kad Kristuje „švyti pilnutinė vidinė šviesa“. Kad „jis tobulai matė pasaulį, nes jame pačiame degė tobula šviesa“.

Matyt, katarai – eretikais vėliau išvadinti Prancūzijos pietuose gyvenę tikintieji – buvo paskutiniai Vakarų kultūroje, gyvenę Šėtono (Satan) sukurtame pasaulyje, angelišką šviesą įsivaizduodami kaip vienintelį teisingą išlikimo jame būdą – šviesa juose dar sugebėjo išgyventi, pasaulio neužgesinta ir nepaliesta.

Žinios, jų nuomone, buvo skirtos ne pasauliui užvaldyti, o sieloms išlaisvinti, kad jos galėtų grįžti į savą gimtąją šviesą. Šv. Bernardas (bernardinų ordino įkūrėjas) ir šv. Dominykas (dominikonų ordino pradininkas) ėjo pas katarus – vargingi, prašydami išmaldos karštoje Prancūzijos pietų saulėje, skleisdami savą krikščionybės versiją ir tikėdamiesi sėkmingo jų atvertimo. Bet katarams tai nepadarė įspūdžio. Jie suvokė, kad žmonės turi gyventi pagal kur kas sudėtingesnę programą, nei visokeriopai kankinti kūnus ir neduoti laisvės dvasiai, kad jų sielos būtų išganytos.

Vėliau gyvenęs anglų scholastas, mokslininkas ir filosofas Robertas Grosseteste’as tvirtino, kad visa materija yra ne kas kita, kaip kondensuota šviesa. Bet po jo ,,angeliškos šviesos tradicija“ pamažu buvo užmiršta. Švietimo projektas pirmiausia sunaikino bet kokias dvasios jungtis su materija, dėl to ir žmonės, ir jų pasaulis pasikeitė labiau į tokį, kokį pažįstame dabar. Seniau žmonės matė Saulę, o dabar ji apšviečia mus.

Kodėl tiek daug rašau apie gilią praeitį? Ogi todėl, kad kas praeitį valdo, kartu nusprendžia, kokia bus ateitis.

Tinklaraštyje „Kriaušių metas“ esu paskelbusi straipsnį „Laiko juosta – laumės juosta“ apie tai, kaip svarbu, ar laikas žmogui teka iš praeities į ateitį ar iš ateities į praeitį.

Yra du laiko suvokimo būdai. Vienas – modernus – stovint šalia ir stebint laiko tėkmę. Kitas senesnis, žmonėms, matyt, įgimtas – kai jie jaučiasi stovintys laiko tėkmėje: laikas ateina tarsi iš priekio, teka per juos ir nueina tiesiai už nugarų.

Jei šituo, senesniuoju, metodu pasinaudodami žmonės gyvena mūsų dienomis, jie neužlaiko prisiminimų, kas buvo, ir nemato, kas ateina. Jie tiesiog yra čia ir dabar, išgyvena kiekvieną momentą, kaip esą ir priklauso.

Bet kai tokiems žmonėms pasitaiko blogesnės dienos ar nutinka nelaimė, jiems labai sunku prisiminti ir susivokti, kad tos dienos baigsis, patikėti, kad kitos gal bus geresnės ar bent jau kitokios. Juos užplūdusi momentinė nelaimė dažnai suvokiama kaip absoliuti, begalinė, bekraštė ir visam laikui. Ji gali pasirodyti per didelė, kad žmonės galėtų ją suprasti, valdyti situaciją ir suvokti jos sukeltas emocijas.

Tada tiesiog liekama psichologiškai joje užstrigus ir toliau gyvenamas gyvenimas, nebesvarbu – geresnis ar blogesnis, apie veiksmų ar reakcijų adekvatumą tada nebegali būti kalbos, tokie žmonės nebemato gyvenimo, kurį gyvena.

Prieš kelis šimtmečius dėl protestantų – reformuoto – tikėjimo, Švietimo ir enciklopedininkų vykdyto projekto, kapitalizmo gimimo (gal net dėl genetinių manipuliavimų, kas žino) Vakarų civilizacijai yra pavykę ištraukti žmones iš jų laiko tėkmės ir pastatyti šalimais, paversti juos stebėtojais, galinčiais prisiminti praeities pamokas, planuoti ateities veiksmus, bet… niekada nebebūti dabarties, šios dienos momente – čia ir dabar.

Tai padarė juos persitempusiais protinių pastangų vergais, retas beišliko širdies, intuicijos, vaizduotės, dvasinės šviesos žmogumi. Bet kadangi praeitis ir ateitis yra absoliučiai susijusios, tas, kuris sugeba apžvelgti abi, bent vieną modeliuodamas, modeliuoja ir kitą.

Žmonėms šito niekas neaiškina, o valdančiosios struktūros tuo puikiausiai naudojasi, kad manipuliuotų žmonėmis joms reikalinga kryptimi: kokios ateities reikia, tokias jos šaknis, sąlygas, priežastis įformina kaip tam tikrus mitus ir tarsi paleidžia į praeitį kaip anachronizmą, girdi, „seniau jau taip buvo, tai yra tradicija“ arba „seniau buvo dar blogiau – džiaukitės, kad dabar turit bent tiek“, „žmonijos istorija yra karų istorija – nesusigalvokit svajoti apie taiką“, „žmogus kilęs iš gyvulio – nesusigalvokit būti kuo nors daugiau“.

Kuo geresnę, tikresnę, teisingesnę praeitį žmonėms pavyksta įsivaizduoti, rasti prisiminimuose, pašalinti piktybines šiukšles ir į ją lygiuotis, tuo geresnė, teisingesnė, labiau juos atitinkanti ateitis ateis.

Galima, žinoma, iš karto imtis modeliuoti ateitį, į praeitį uždarius duris, – kiek sėkmingai toks modeliavimas pavyks, tiek praeities mazgai išsiriš patys, problemos išsispręs atgaline data ir atgijęs ateities modelis taip pat ims keistis norima linkme. Tokia yra dienoraščio rašymo prasmė.

Manyti, kad dienoraštis ką nors fiksuoja ar liudija, yra apgailėtinas jo galimybių sumenkinimas. Dienoraštis yra galimybė užsirašyti pačią geriausią praeitį arba susvajoti pačią gražiausią ateitį.

Šamanai taip ieško sergančiųjų pasveikimo galimybių – jei bent vieną siūlą, vedantį į sveikatą, randa, ima jį savo energija puoselėti, auginti ir mėgina ištraukti į realybę. Tokias pačias išskirtines galimybes turi menininkai (tiek sau, tiek visuomenei) – kūryba yra modeliai, kuriems atitenka kūrėjo energija; tik laiko klausimas, kada jie pereis į fizinį realybės lygmenį.

Tik kas iš mūsų sąmoningai nori būti beširdžiai proto vergai, kurių intuicija atmirusi? Kas sąmoningai nori būti į pasaulį žiūrintys ir jo kaip reikiant nematantys? Geriausia būtų išmokti sąmoningai įeiti į savą laiko tėkmę arba iš jos išlipti – pagal tai, ko reikia konkrečioje situacijoje.

Reikėtų įprasti treniruoti žvilgsnį, matymo struktūras smegenyse, vaizduotės sugebėjimą jungti prasminius vienetus, tarpusavyje atrodančius logiškai, bet neturinčius nieko bendra, į kuo vientisesnio pasaulio supratimo formą. Matyti yra žinoti, suprasti.

Kadaise antikinės dievo Poseidono skulptūros akyse žibėjo briliantai. Belikusios žiojinčios tuščios akiduobės. Taip ir su žmonėmis. O buvo laikai, kai šviesa žmonėse atliepė šviesą pasaulyje. Ir kiek šviesos turėta, toks šviesus pasaulis buvo aplinkui.

Viduramžių paveiksluose, ankstyvojo Renesanso freskose dar matome, kad žmonės vaizduojami švytintys „patys iš savęs“, sava šviesa, kol Filippo Brunelleschi tapybai pritaikė perspektyvos žinias, ėmė naudoti šviesos šaltinį išorėje (ir šešėlius) – pasikeitė dailės suvokimo paradigma, imta vaizduoti nebe dvasinę tikrovę, kur, pavyzdžiui, Dievo Motina buvo milžinė, palyginti su mirtingais žmonėmis, bet supantį pasaulį, panašų į save kuo labiau.

O paskui atėjo fotografijos laikai, iš realizmo kūrinių aktualūs liko tik tie, kurie buvo paveikti vidinės autorių šviesos.

Aliejinių dažų išradimas irgi prisidėjo prie minėto proceso – jie pagaminami greičiau, jais greičiau ir tapoma. Bet natūralūs pigmentai ir skiedikliai šviesą ir vidinį paveikslo švytėjimą sukuria beveik savaime, ko nepasakysi apie aliejinius ir kitus modernius dažus, kad ir kiek impresionistai būtų stengęsi pavaizduoti šviesos įspūdį.

Egzistuoja dar ir matymo procesas, kurio gamtinė, kūniškoji pusė yra kas kita nei klausimas, kuri realybė ar kaip arti ar toli nuo mūsų esantis pasaulis paveiksle vaizduojamas: tradiciškai gal žinomiausias ypatumas yra tas, kad vyro žvilgsnis, pavyzdžiui, yra siauresnis negu moters, aštrus, sukoncentruotas: liepk jam suskaičiuoti baltus taškus drobėje ir paleisk po kambarį vaikščioti gorilą – nieku gyvu jos nepastebės. Moteris žiūri plačiau, jos matymas labiau išsklaidytas, todėl ji vienu metu gali užsiimti daugiau nei viena užduotimi; jos žiūros būdo pakraščiuose kartais ir visai nematomi dalykai pamatomi.

Mažiau žinomas yra paradoksas, įrodantis akies veikimo būdą, – žmogus žvilgsniu ieško ant grindų nukritusios adatos ir neranda, nors ji ten yra. Tik tada, kai žvilgsnis prisitaiko prie esamos situacijos, adata pamatoma – vadinasi, netgi žinant, ko ieškai, reikia pastangų, kad pamatytum. O kiek nematome, nes niekada to nematėme, nežinome, kaip tai atrodo, nežinome, kur žiūrėti ar kad iš viso žiūrėti reikia?

Iš įpročio akis tik ir ieško vis daugiau to paties – naujumo kiekybės objektų įvairovėje. O geras menas, – toks, kokį galime pavadinti genialiu, – visada yra kažkas kokybiškai nauja (ar sena), bet kita. Ir reikia vėl iš naujo mokytis matyti, todėl tai yra taip sunku. Genialų kūrinį dažnai yra sunku suvokti – tai poeto Boriso Pasternako žodžiai.

Tuo požiūriu meno istorija yra žmonių mokymosi matyti istorija. Kaip sunkiai impresionistų ar van Gogho kūryba tingiai miesčionio akiai buvo pamatoma! (O kai ji pagaliau buvo deramai pamatyta, tai dabar daugelis nebenori nieko kito.)

Kita vertus, sakoma, kad nesveika ilgai žiūrėti į šviesą – prarasi galimybę matyti sutemose, jei nenaudosi, nusilps vidinė šviesa – intuicija. O juk pasaulyje svarbiausia galėti pasišviesti pačiam! Iškiliausi žmonės dar ir kitiems kelią, kaip žibintai, pašviesti sugeba – į tai reikėtų lygiuotis, neleisti išoriniam pasauliui užgesinti vidinės šviesos.

Sena kiaušininės temperos ant medžio technika savo tapybos darbuose stengiuosi, kiek pavyksta, išgauti vidinį švytėjimą, simbolinę realybę, tam naudoju savas matymo treniruotes ir modelius, laiko juostoje keliaujančius tiek pirmyn, tiek atgal. Dvidešimties naujų mano darbų ekspozicija – pastarųjų metų dienoraštis.

 

Gaivos Paprastosios tapybos paroda „Autoportretai ir dienoraščiai“ nuo spalio 1 iki lapkričio 1 d. bus eksponuojama Raseinių krašto istorijos muziejuje.