Nekenčiu Anglijos

Adrianas Anthony Gillas (g. 1954), arba AA Gill ar A. A. Gill, kaip mėgsta pasirašinėti savo tekstus, yra britų televizijos kritikas, humoristinių esė autorius ir restoranų vertintojas. Pasižymi aštriu ir kandžiu stiliumi, dėl kurio yra įsižeidęs ne vienas žinomas skaitytojas ir dėl kurio ne vieną dešimtį kartų yra skųstas britiškajai Žurnalistų etikos komisijai. Restoranų guru Gordonas Ramsey uždraudė Gillui lankytis savo restoranuose, kai šis buvo iš vieno jų išprašytas neva už personalo įžeidinėjimą. Atsakydamas į tai, Gillas pareiškė, kad Ramsey yra nuostabus virėjas, bet žemo lygio žmogus.

Gillas yra alkoholikas, negeriantis nuo trisdešimties. Jis taip pat kenčia nuo stiprios disleksijos, todėl rašyti jam padeda asistentai. Disleksija palieka žymę jo tekstuose, kuriuose minties dėstymas dažnai būna kapotas, nenuoseklus ir klampus, bet nepakartojamai tiesmukas ir ironiškas. Skaitytojams siūloma esė „I Hate England“ yra savotiška pristatomoji Gillo knygos „The Angry Island: Hunting the English“ („Orion“ leidybos grupė, 2005) santrauka.

Aš nemėgstu anglų. Neturiu nieko prieš, kai jie būna po vieną. Kai kuriuos jų esu mylėjęs. Bet man nepatinka jų kolektyvinė persona: ta buka ir storžieviška, šiurkšti, nesubtili, spoksanti, storauodegė Anglijos banda.

Nors gyvenu čia tarp jų beveik visą savo gyvenimą, nors kalbu kaip jie, aš niekada nebuvau vienas iš jų. Niekada negalvojau apie save kaip apie vieną iš jų. Po daugiau nei 50 metų trynimosi su anglais vis dar priešinuosi asimiliacijai. Aš neišsiskiriu, bet ir nepritampu. Mano širdis nesinkopuoja pagal „Vilties ir šlovės krašto“1 melodiją. Aš nenoriu trijų liūtų ant savo krūtinės ar Šv. Jurgio kryžiaus ant savo priekinio stiklo.

Kadras iš filmo „Monty Python ir Šventasis gralis“. 1975

Tiesą sakant, – ir galbūt tai kiek negarbinga, truputį nepatogu, – Anglija ir anglai man atrodo gėdingai. Iš esmės ir nosį riečiančiai gėdingai. Ir nors aš atrodau kaip anglas, kalbu kaip anglas, galiu pamėgdžioti anglišką socialinę poravimosi elgseną, aš nesu anglas. Aš visuomet pasipurtau iš susierzinimo, palaikytas anglu, o pildydamas visokius blankus pasienyje atitinkamame langelyje pedantiškai įrašau: „škotas“.

Aš gimiau ir kurį laiką augau Edinburge. Ten pragyvenau gal kokius metus, iš kurių visiškai nieko neprisimenu. Bet vis dėlto būtent ta vieta manyje sukelia visas tas sentimentalias pusryčių meto emocijas, kurių Anglija negali pajudinti.

Škotija yra šalis ir žmonės, kurių esminis bruožas pagrįstas kolektyviniu supratimu to, kas jie nėra. O tai, kas jie nėra, yra anglai. Tačiau netgi sakydamas, kad nesijaučiu esąs anglas, aš nepripažįstu ir to karikatūrinio anglų paveikslo, kurį piešia škotai, norėdami pabrėžti savo škotiškumą. Toks snobiškas, dviveidis, emociškai atsilikęs, bukas, netašytas subingalvis su savo miela žmonele.

Tiesą sakant, aš nežinau, kas daro anglus tokius baisiai angliškus. Tokius atsparius švelnumui, užuojautai ar patrauklumui.

Jeigu anglai galėtų priskirti sau vienintelę savybę, tai būtų teisingumas, nesvarbu, ar jį įkūnytų sporto arbitrai, Aukščiausiojo Teismo teisėjai, ar kanonierės. Ir gal tai būtų gera pradžia. Bet man atrodo, kad iš tikrųjų yra visiškai priešingai. Anglai yra amžinai susirūpinę ne teisingumu, o neteisingumu. Čia nuolat girdėti burbėjimas ir skundai dėl likusiam pasauliui būdingo suktumo, nesąžiningumo ir nepatikimumo.

Tiesą sakant, nepramušamai angliškas bruožas yra pyktis. Anglai visąlaik dėl ko nors pyksta, kolektyviškai ar individualiai. Kietai sučiauptos lūpos ir tylus keiksnojimas, įtūžio kupinas žvilgsnis ir suraukti antakiai yra Anglijos tautinis kostiumas.

Lėtai verdantis, neapibrėžtas, viduje slypintis pyktis yra kolektyvinis kryžius, kurį Anglija neša su nesveiku grakštumu. Aš regiu jį anglų veiduose, nebyliuose jų kūnų semaforuose. Tai matyti iš jų stovėjimo sukryžiuotomis rankomis laukiant eilėse. Tai dėl to pykčio jie negali šokti ar atsipalaiduoti.

Pyktis pavertė anglus bjauria paderme. Bet dėl pykčio atsirado ir daugiausiai pasigėrėjimo keliantis anglų bruožas – jų herojiška savitvarda. Labiausiai anglai mane būtent tuo ir žavi – kasdiene kova siekiant nepasiduoti savo įgimtam polinkiui išdaužyti visus aplinkui kriketo lazda ar spjaudytis ir kandžiotis sausakimšoje arbatinėje. Anglai kelia nuostabą ne dėl to, kas jie yra, o dėl savo sugebėjimo užgniaužti tai, kas jie yra.

Pasaulis pilnas įžeistų žmonių, kurių įniršis paskandina jų šalis ir gyvenimus. Vietų, kur nesantaika ir kerštavimas tapo vieninteliais egzistencijos motyvais. Tačiau anglai tokie nėra. Jie gyvena ir visada gyveno palyginti harmoningoje ir liberalioje šalyje. Anglijoje daugiau abipusio mandagumo ir kompromisų nei bet kur kitur, tačiau aš esu kaip dėl nieko kito įsitikinęs, kad taip yra ne dėl anglų prigimties, o nepaisant jos.

Pas psichoterapeutus vaikštantys žmonės jums pasakys, kad užgniaužtas pyktis yra pavojingas dalykas, kuris galiausiai praris tą, kuris jį užgniaužė. Kad tai dvasinis, emocinis vėžys. Kad jį reikia išleisti kaip viduriuose susikaupusias dujas, transformuoti ir metamorfizuoti. Bet anglai yra gyvas trikdantis pykčio užgniaužimo naudos, o gal net malonumo pavyzdys.

Jie sukūrė tuzinus kolektyvinių ir individualių strategijų įgimtam savo įniršiui nukreipti ar sutramdyti. Ir ypač pasižymėjo išgalvodami stulbinamai daug žaidimų.

Anglai pasižymi ne tiek žaisdami, kiek kurdami žaidimų taisykles ir komitetus, kurie tas taisykles prižiūri. Ir kontroliuodami nežabotos konkurencijos pasekmes.

Tik anglai galėjo visu rimtumu pasakyti: „Svarbu ne laimėti ar pralaimėti, svarbu dalyvauti.“ Jeigu rezultatas – antraeilis dalykas, tai kam išvis vargintis? Bet, žinoma, jau vien išeiti iš aikštės be savo priešininko ausies kišenėje anglams reiškia asmeninę pergalę prieš įgimtą tautinį polinkį.

Būtent pyktis tikriausiai padarė anglų naciją ilgalaikėje perspektyvoje bene tolydžiausiai klestinčią iš visų senųjų Europos tautų ir, be jokios abejonės, išradingiausią, nuotykingiausią ir energingiausią. Valdomas pyktis yra puiki varomoji jėga pakeliui į pasiekimus. Turi ką nors su juo daryti. Pyktis paprasčiausiai neleis tau patogiai jaustis savo kailyje.

Anglai nėra žmonės, kurie siekia didingumo, didingumo link juos stumia liepsnojantis susierzinimas. Būtent pyktis sukūrė pramonės amžių, kuris stūmė pirmyn atradimų ekspedicijas. Būtent savitvardos poreikis padėjo pykčiui išsilieti į katalogizavimą, teisminius ginčus ir gamtos klasifikavimą. Būtent aklas įniršis ant netikslių ir užsispyrusių negyvų daiktų sukūrė ištisas kartas inžinierių ir išradėjų. Pyktis dėl nuodėmės ir neteisybės nukaldino jų ypatingą žemišką, pedantišką dvasingumą ir jų įraudusią, pirštais baksnojančią, seilėmis besitaškančią politiką.

Stenėdami pro sukąstus dantis ir kietai sučiauptom lūpom anglai įstengė išskirtine savo dorybe paversti tai, kas galėjo tapti bjaurojančia yda, bet dėl to jie vis tiek netampa mieli.

Pyktis varė anglus link pasiekimų ir aukštumų stulbinančiame disciplinų panteone. To pykčio branduolyje glūdi žinojimas, kad jie galėtų visiškai sužvėrėję lakstyti su kirviu, jeigu nesusipančiotų visa aibe suvaržymų, manieromis, drovumu, nepatogumu ir sodo pašiūrėmis.

Karas reikalauja iš žmonių pametus protą mojuoti kirviais. Anglams tai ypač rizikingas reikalas, nes kartą pradėję jie gali niekada nebaigti. Tas galėtų tęstis tol, kol jie sukapotų viską aplinkui, sunaikintų save ir pasaulį, kol iš jų liktų tik apsiputojusios ir veblenančios pabaisos, pasotinusios kraujo troškimą. Bet pažvelgę į jų paminklus žuvusiems kariams pamatysite ramybę ir tylų susimąstymą apie anglus kare.

Jų santykiai su pateisinama prievarta yra subtilūs ir sudėtingi. Jų pasididžiavimas dėl to, kad šioje srityje turi sugebėjimų, yra dvilypis: jame slypi ir gėda dėl tokių sugebėjimų. Ir baimė – ne mirties ar nesėkmės, o supratimo, kad tikrovėje galbūt jie yra būtent tokie, kad pratrūkus prievartai ir teisėtam pykčiui, nusimetus pasaulio pančius gali paaiškėti, kad nusimesta viskas, išskyrus įniršį. Ir tada jie gali nebesugebėti grįžti atgal. Čia tas pats, kaip būti neigiamu superherojumi. Tikroji jėga yra ne panaudoti savo triuškinančią galią, bet išlaikyti savo trumpikes po kelnėmis.

Priežastis, dėl kurios anglai po karų su neapgalvotu skubotumu išformuoja savo pajėgas, dėl kurios jie neleidžia savo kareiviams vaikščioti uniformuotiems ir dėl kurios valstybė taip mažai remia kovos šlovinimą, yra jų žinojimas, kur tai veda. Žymiai geriau yra sutvarkyti reikalus kuo brutaliau ir efektyviau, o paskui grįžti prie ankstesnės veiklos, ir kuo greičiau, kiek tik leidžia padorumas.

Didžiojo karo truizmu tapo nuostata, kad jame kovęsi vyrai, grįžę namo, niekada apie jį nekalbėjo. Jų tyla tapo kolektyvinio anglų išdidumo ženklu, ši neišsisklaidančio amžiaus siaubo liudininkų karta paslėpė savo patirtį po devyniais užraktais ir šnabždėdavosi apie ją tik tarpusavyje. Siaubą, liūdesį ir vienišumą jie laikė savo širdyje. Tai tokia sausai angliška dorybė: iškalbinga tyla, kurtinantis neišsakymas.

Mano senelis, kuris kovėsi per visą karą, buvo sužeistas ir greta prarado geriausią savo draugą, tarnavo tankų pulke. Jis niekada neužsiminė apie karą, nors visi žinojome, kad karas visada buvo šalia, paslėptas rožių lysvėse, pakabintas jo spintoje kartu su jo pulko kaklaraiščiu.

Net kai buvau mažas berniukas, aš viską žinojau apie senelį ir karą ir žinojau, kad jo negalima minėti. Sekmadieniais senelis stovėdavo prie indaujos, galąsdavo didelį peilį ir pjaustydavo jautieną, paskui užsnūsdavo savo krėsle, o ketvirtą valandą pabusdavo ir sidabriniu peiliuku lupdavo apelsiną, ir per gramofoną leisdavo pučiamųjų orkestro muziką. O aš žygiuodavau pirmyn atgal, laikydamas jo lazdą kaip šautuvą, ir jis mokydavo mane rikiuotės.

Senelis mirė, kai man buvo devyneri, ir tai ryškiausias mano prisiminimas apie jį. Ir dar – kaip jis pjaustė jautieną. Jis pamirkydavo duonos kubelį į šiltą kraują, pabarstydavo jį druska ir duodavo tik man. Senelis buvo iš žmonių, kurie būtų kurti simbolizmui, jei žinotų, kas tai yra, jam nerūpėjo palyginimai ar metaforos, jo galva buvo pilna tikrų dalykų.

Mano pažįstamas vokietis progai pasitaikius papasakotų jums, kad jo tėvas žuvo koncentracijos stovykloje. Jis palaukia, kol klausytojų veiduose pasirodys užuojauta, o tada prideda, kad jo tėtis pasigėrė ir iškrito iš sargybos bokšto. Europiečiams ši istorija atrodo neskoninga, anglai – ją labai mėgsta. Čia tikrai geras juokas, o jeigu jį dar skelia vokietis – tada dvigubai. Netikėta yra tai, kad čia visai ne juokas. Jo tėvas tikrai iškrito iš sargybos bokšto.

Angliška komedija yra karas kitomis priemonėmis, ir vis dėlto tai – tikras praėjęs karas. Likusi Europa vis labiau erzindamasi ir stebėdamasi žiūri į nepaliaujamą anglų šaipymąsi iš vokiečių dėl pralaimėjimo kare ir nuolatinį prancūzų erzinimą dėl to paties.

Europiečiai negali suprasti anglų nesugebėjimo eiti pirmyn, palikti praeities. Bet čia ir yra esmė. Vokiečių reakcija, pastebimas jų susierzinimas dėl to, kad po 60 metų juos vis dar vadina „hunais“, ir yra juoko priežastis. Jis turi išprovokuoti reakciją, ir tai yra esminis skirtumas tarp anglų ir beveik visų kitų tautų humoro jausmo. Dauguma žmonių juoku dalinasi, anglai juo taikosi.

Humoro jausmas yra toks pat svarbus angliškumui kaip ir praeities pojūtis. Kaltinimas humoro jausmo trūkumu ar praradimu anglui prilygsta abejojimui visu jo būties id. Jo išvarymui iš jo gentinės Tėvynės.

Dabar jau turėčiau deklaruoti interesą. Aš užsidirbu pragyvenimui rašydamas humoristinius tekstus. To jūs galėjote ir nepastebėti. Aš nerašau komedijų ar anekdotų. Man atrodo, kad tai, ką darau, galima pavadinti sąmoju, o sąmojis apibrėžiamas kaip juokingas dalykas, kuris neverčia jūsų juoktis.

Galima skirti dvi humoro mokyklas. Yra žydiškas humoras ir yra angliškas humoras.

Žydiškas humoras yra engiamųjų komedija. Tai pabėgimas nuo patyčių, kai juokas sakomas besityčiojančiam negirdint, ir tam juokui neretai būdinga savianalizė, saviplaka, intravertiškumas, abejonė ir kandumas. Angliškas humoras yra kur kas kietesnis. Jis agresyvus, pompastiškas ir ekstravertiškas. Žydiškas humoras yra vidinis ir asmeniškas, angliškas humoras garsus, skirtas miniai ir visuotinis.

Angliškas humoras yra besityčiojančiojo kalba. Nuvalkiota istorija apie anglų bedalį, juoku nugalėjusį milžiną, yra paprasčiausia netiesa. Anglai savo humorą nuolatos naudoja kaip taikinio nesirenkantį vėzdą. Juokai atsiranda po vieną ir paskui visa gauja puola aukas, negailestingai kaldami prie gėdos stulpo indus, indėnus, žydus, čigonus, škotus, airius, prancūzus, vokiečius, Esekso mergaites2, blondines, katalikus, hinduistus, musulmonus, žydrus, šiauriečius, pietiečius3, birmingamiečius, kaimiečius, luošius, paralitikus, epileptikus, neūžaugas, lunatikus, bepročius, prostitutes, pastorius, karalienę, profsąjungas, torius, vištas, šunis, asilus, smuklininkus, velnią ir Dievą.

Vargu ar galima rasti dalyką, kuris tam tikru metu nebūtų perlietas žymiuoju anglišku humoru. Patyčios ir erzinantis juokavimas yra įsiskverbę beveik į visas gyvenimo sritis.

Laikraščiai – tai nuolatinis pliurpalų srautas iš kalambūrinių antraščių, „kas galėtų patikėti?!“ lygio pasakojimų smalsiems ir rubrikų, skirtų negailestingoms asmeninio pobūdžio pastaboms, parašytoms taip, kad keltų šypseną.

Nepatogus humoras ir mokyklinių pašaipų džiaugsmas yra nacionalinė sporto šaka ir pats jos visuotinumas yra geriausia gynyba iškeltais delnais sakant „ką, mes?“, nes tam tikru metu nuo jos nukenčia kiekvienas. Be abejo, niekas niekam nenori nieko bloga. Jeigu plieki pakius4, tai tu rasistas, bet jeigu plieki visus iš eilės, tai tik smaginiesi. Ir bet kuriuo atveju jie turi mokėti priimti pajuokavimą.

Aš pats tą darau. Aš gaunu krūvas tūžmingų laiškų iš velsiečių, kuriuose pabrėžiama, kad jeigu pasakyčiau apie juodaodžius arba žydus tą patį, ką pasakiau apie juos, būčiau patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Rasių santykių įstatymą. Iš tiesų jie teisūs, bet klysta. Priežastis, dėl kurios taip nejuokauju apie žydus arba juodaodžius, yra ta, kad išankstinė nuomonė apie juos pernelyg reali, o juokas naudojamas vietoj plytos. Bet juk niekas tikrai nebuvo užsimaukšlinęs balto gobtuvo, kad pakankintų velsiečius – nebent druidai.

Politinis korektiškumas ir alternatyvioji komedija atsirado kaip reakcija į seną mizoginišką rasistinį humorą. Bet iš tiesų tai nebuvo kažkas nauja ar alternatyvaus. Pasikeitė tik forma, bet ne taisyklės, taip pat ir žvilgsnio kryptis. Vietoj pakių ir uošvienių atsirado Margaret Thatcher ir liberalai. Komedija iš to, ką šiauriečiai darydavo pietiečiams, pavirto į tai, ką pietiečiai darydavo sau patiems.

Vis dėlto tikslas buvo patyčios ir pašaipa. Vargu ar Anglijoje buvo galima aptikti juoką, kuris nebūtų į nieką nukreiptas, juoko taikiniu buvo viskas ir visi. Anglai turi priklausomybę nuo to garso – nuo savo pačių juoko. Juokimasis neretai būna vienintelė emocija, kurią jiems patogu rodyti viešai, ir anglai juokiasi kitaip nei kiti žmonės. Pasiklausykite jų. Jie juokiasi šiurkščiau ir garsiau. Tai ne asmeninė išraiška, o viešas pareiškimas. Tai bandai skirtas kriuksėjimas. Nueikit į bet kurią aludę ir paklausykite kikenančių vaikinų būrelių. Tokio garso neišgirsite niekur kitur.

Anglai svyruoja ant negalėjimo nieko priimti rimtai ribos. Galimybė atrodyti rimtam ar juolab tinkamai elgtis, viešumoje būti susimąsčiusiam ar liūdnam yra tokia nepatogiai nesmagi, kad jie priversti kikenti ar prunkšti.

Kartą paklausiau onkologo, kokia dažniausiai būna žmonių reakcija, kai jiems pasakoma, kad serga vėžiu. Jis atsakė, kad po nesupratimo ir griežto neigimo jie pajuokauja. Gana dažnai jie juokauja tol, kol morfijus išspiria juos į užribį.

Anglai yra iki nutirpimo atbukinti to nuolatinio slapstymosi už juoko nuo bet ko, kas gali būti skausminga ar sudėtinga. Tos senos angliškos mandagumo frazės – „šypsokitės, nepamirškite nusijuokti“ – buvo vienintelė užuovėja daugeliui sudaužytų širdžių. Tačiau tai siaubinga kaltinamoji išvada kultūrai, kuriai iš tikrųjų patogios tik dvi viešos emocijos – įniršis ir kikenimas. Ir būtent čia glūdi angliško humoro esmė. Dažniausiai tai būna prašmatniai aprengtas pyktis.

Svarbu ne vien tai, kad daugybė angliškų juokų yra nuslopintas pyktis arba kad humoras yra pykčio sargybinis, svarbiausia, kad juokai, kalambūrai ir komiškas erzinimas padeda angliško dirglumo kamuoliui pasiekti vietas, iki kurių jis paprastai nenusiridentų. Juokas padeda būti pagiežingam ten, kur būti pagiežingam be juoko negalima.

Futbolo stadionai yra būtent tos vietos, kuriose realiai pamatai šūdiną angliško juoko pusę. Aš sėdėjau „Chelsea“ stadiono tribūnose ir išgirdau, kaip abiem komandoms išbėgant į aikštę žiūrovai šnypščia. Jie žaidė su „spursais“5. „Žydiaros“, – paslaugiai paaiškino mano kaimynas. „Hm?“ – „Na, jie iš šiaurės Londono, žydai, ir tai, na, toks garsas kaip dujų kamerose.“

Tai mane taip šokiravo ir buvo taip stulbinamai niekaip nesusiję su futbolu, kad aš nusijuokiau, o mano kaimynas išsiviepė. Ir pagrasino pirštu: „Va va, prigavau.“ Būtent dėl to anglams ir patinka gerai nutaikytas juokas, jiems patinka priversti tave nusijuokti nepaisant savo įsitikinimų, paversti tave kokio nors gėdingo darbelio bendrininku. Čia tai džiugu, kai tavo juokas veidmainiu paverčia kažkokį kvailą frantelį, kažkokį liberalų pyderą.

Futbolo tribūnos yra tikrai tikrai smagi ir kartu tikrai tikrai siaubinga vieta. Tas dydis ir ta jėga, milžiniškos įtampos pyktis, sustiprintas piktdžiugišku sąmoju. Beždžionių garsų mėgdžiojimas žaidžiant juodaodžiams, įžeidžiantis baubimas kiekvienam, kuris praeidamas pripažįsta, kad skaito „The Guardian“6, negailestingi kirčiai negražiems, silpniems, svetimiems.

Turtingojo „Chelsea“ klubo stadione santechnikai ir virtuvių montuotojai žiūri į kitoje aikštės pusėje sėdinčius „Liverpool“ klubo sirgalius ir dainuoja „Dainuokit su viltim širdy, nes daugiau nebeturėsit darbo“. Jie mojuoja išsipūtusiom londonietiškom piniginėm į vaikinų iš šiaurės rytų pusę ir šaukia: „Krūva pinigų!“ Arba tiesiog galingai sketuoja melodijas keiksmažodžiais. Tas, kuris galvoja, kad šaukti „sup…tas“ ar „by…is“ neprotinga ar nejuokinga, niekada nebuvo futbolo rungtynėse.

Visa pasibjaurėtinai slapta, šlykšti, nešvari jaunų anglų baimių, prietarų ir pagyrų sausakimša skalbinių dėžė išpilama aikštės prožektorių šviesoje ir išbaubiama visu balsu. Tai bjauru ir gaivina, ir panašu į grupinę psichoterapiją ar situacijų komediją, kur studijos auditorija ištaria geriausias frazes.

„The Sunday Times“, 2005.X.30

Vertė Rytis Radavičius

1 „Land of Hope and Glory“ – patriotinė anglų daina. (Čia ir toliau – vertėjo pastabos.)

2 Angliškas „barakudos“ atitikmuo.

3 Anglijos šiaurė tradiciškai buvo vargingesnė už pietus.

4 Įžeidžiantis pakistaniečių apibūdinimas.

5 „Tottenham Hotspurs“ klubo pavadinimo trumpinys.

6 Kairiosios pakraipos britų dienraštis.

___

Laiko ratas apsisuko ir lietuviams Britanija tapo tokia pat aktuali, kokia buvo prieš dešimtį metų, Lietuvai įstojus į ES. To įrodymas yra apmaudus apsižiūrėjimas antrąkart išspausdinus AA Gillo esė “Nekenčiu Anglijos”. Primename, kad pirmą kartą šis tekstas mūsų laikraštyje pasirodė 2005 metais. Šviesi dalyko pusė yra ta, kad mėgstantys rakinėti tekstus turės galimybę palyginti abu vertimus ir galbūt atrasti per dešimtį metų atsiradusius minties poslinkius.

Redakcija