Miniatiūros

Šuniukas su trimitu

Vienas šuniukas turėjo trimitą. Kai nelodavo – trimituodavo. Mokėjo keturias melodijas: apie pusryčius, apie pietus, apie pavakarius ir apie vakarienę. Jei maisto kokybė neatitikdavo darbo sutartyje numatytų sąlygų – trimituodavo papildomai. Vieną rytą jo instrumentas sugedo, mat, norėdamas mesti blogą įprotį, – visiems rodė iškištą, seilėtą liežuvį, kramtė trimito muštuką ir netyčia nukando jį. Tą dieną liko neėdęs ir šunišką darbą dirbo dykai. Jo virėjas buvo ilgai muštas į galvą kariško būgno lazdelėmis – pareigingai virė keturis kartus per dieną, bet, trimito signalo neišgirdęs, kišo maistą po stalu, kur tupėjo užpernai nudvėsusi katė su švilpuku. Šuniukas streikavo, lojo, kaukė, bet vis tiek nudvėsė iš bado, persivalgęs obels, po kuria stovėjo būda, vaisių ir apžiojęs savo sugadintą trimitą.

Nutikimas su rašytoju

Autoriaus piešinys

Eina rašytojas per parką ir mato – sėdi eglėje seniai miręs Danijilas Charmsas ir rodo jam špygą. Rašytojas, atpažinęs rusų literatūros klasiką, sustojo ir su juo pasisveikino. Numirusi literatūros žvaigždė nusileido nuo šakos, tvojo jam į pažandę ir vėl pasikėlė į aukštybes. Pagulėjęs po egle, rašytojas atsigavo, atsimerkė ir mato D. Charmsą, kuris rodo jam špygą. Tik prasižiojo kažką sakyti, Danijilas sviedė kumštį žemyn, tas pasiekė taikinį, atšoko, rašytojas užsimerkė ir jo galvoje ėmė zvimbti. Kai nutilo, rašytojas neatsimerkęs stryktelėjo ir puolė bėgti, bet trenkėsi galva į medį. Atsimerkęs mato iš eglės krintantį D. Charmsą su špygomis, surauktais antakiais ir, trečią kartą nespėjęs pasitraukti, gauna ketvirtą smūgį į galvą. Pritrenktas literatūrinio genijaus, po kelių savaičių atsibudo. Ant kaktos jam švietė žvaigždė. Kadangi liko aklas, tai su špyga rašė apie žvaigždes iš nuogirdų ir pagal kvapą. Rašė sėdėdamas ant eglės šakos. Pagautas įkvėpimo, krisdavo žemyn. Krisdavo dažnai, bet atsikėlęs vėl kildavo ir rašydavo rašaluota špyga. Ilgainiui krituolis patraukė parko lankytojų dėmesį ir, gaudydamas įkvėpimą, pradėjo gyventi iš kūrybos. Vieną kartą nuo jos ir numirė – verslo partneris „užmiršo“ pripūsti čiužinį po egle.

Pietūs

Mojuoja darbininkas kastuvu ir galvoja: ,,Ar toli pietūs?“ Sulaukęs pertraukėlės, atsisėdo, bet pietūs nepasirodė, tada pasilipo ant tvoros, apsidairė – pietų nesimatė. Nulipęs pamojavo kastuvu, metė į laikrodį žvilgsnį, o tas ir prilipo prie sustojusių rodyklių. Nusviedė kastuvą, įsiropštė į stulpą, dairosi ir mato, kad prie horizonto kažkas dulka. ,,Pietūs ateina“, – pagalvojo ir, nulipęs ant žemės, priglaudė prie jos ausį – žemė bildėjo. Atsisėdęs pradėjo laukti, bet pietūs neatėjo. Tada vėl įlipo į stulpą ir mato, kad tolumoje kažkas dulka. Nusileidęs palaukė ir neiškentęs pradėjo eiti pietų link. Ėjo, ėjo, pavargo, prisėdo pailsėti, užsnūdo, o kai pabudo ir parbėgo į darbo vietą, pietų laikas buvo pasibaigęs, maistas ataušęs. Labai kvailai prasilenkė. Iki darbo pabaigos mojavo kastuvu, o kai atėjo vakarienė, ant dujinės viryklės pasišildė pietus, pavalgė ir tik gerdamas kompotą suprato, kad, vakare sušveitęs pašildytus pietus, liko be vakarienės.

Grybautoja lange ir vilkolakis

Virtuvės lange dvi draugės kalbasi ant šaligatvio. Viena pasakoja ir rankomis rodo, kokios minkštos samanos miške, kokie stori medžiai, po kokio aukščio krūmais ji lankstėsi, kokias šakas kilojo, sprindžio ir pusės dydžio grybus mažu peiliuku pjovė, kaip į kibirą krovė, kvailė, aukštyn nežiūrėjo, kur ant eglės šakos tupėjo seilėtas vilkolakis. Rankomis rodo, kaip tupi, žiūri, šoka ant grybautojos, sugriebia klykiančią ir jie ritasi, grumiasi ant samanų. Rankomis rodo, kaip spaudžia ją, grybus, samanas, orą spardo, kaip ji priešinasi, sukaupusi paskutines jėgas, užsėda ant jo ir baigia klykdama, maišydama orą rankomis. Prijaukintas vilkolakis bidzena šalia jos, dantyse neša kibirą su grybais. Ranka glosto sėdintį prie kojos. Ateityje jis pravers prie ūkio: nagais kas žemę, tręš organinėmis trąšomis, saugos derlių, namus, grybautoją. Vieną naktį ji pasikrapštys panižusią nosį ir nusivalys pirštą į patalynę. Rytą toje vietoje šnopuos mažas vilkolakiukas. Tėvai labai džiaugsis juo, bet kai paaugs – nustos džiaugtis, nes tas naktimis po kaimynų mergų langais staugs. Tėvas kailį karš, erkes, blusas lauk kratys, o vieną dieną jis pasigaus venerinę ligą ir ji per kelias savaites suės visą jo vyriškumą. Likęs nei patinas, ne patelė, turiningai leis laiką svetainėje „Draugas.lt“, nukarš toks pat mergišius, kaip ir buvo jaunystėje.

Kietagalvis

Vienas minkštagalvis nusiskuto nuo galvos plaukus ir netyčia vietoj odekolono pasitepė plikę klijais. Kai klijai sudžiūvo, pajuto, kad galva labai sukietėjo. Padaužęs ją šaukštu, išgirdo garsą, panašų į plaktuku daužomą bėgį. Pusvalandį padaužęs, nustojo daužyti ir tą pačią dieną įkūrė kietagalvių partiją. Prieš rinkimus ilgai dirbo su galva, daug žadėjo, mojavo rankomis, nusipelnė pagarbos ir buvo išrinktas į valdžią. Atsisėdęs į šiltą vietą, parėmė kumščiu galvą ties ausimi ir pradėjo klausytis, ką laikrodis kalba. Naujos, protingos ir originalios mintys pro ausį tiksėjo į galvą ir jis greitai išgarsėjo, paskelbęs labai išmintingas įstatymų pataisas. Vėliau išmoko ir ateitį numatyti – ligi pietų atidžiai žiūrėjęs į trumpai nukirptą kairės rankos mažylio nagą, pamatydavo tai, kas įvyks artimiausioje ateityje. Jo partijos kolegos, nors ir skuto plikai galvas, klijais tepė, laikrodžių klausėsi, nagus žiūrinėjo, nevirto tikrais kietagalviais, pro pirštus žiūrėjo į savo pareigas, bet morališkai labai palaikė lyderį: gyrė jo galvą, aukštino pareigas, aukštino, kol tas taip aukštai iškilo, kad jo kalbų niekas nebegirdėjo. Partija be lyderio balso labai nusilpo, suminkštėjo, tai išjudino jos pamatus ir kietagalvis iš aukštybių stačia galva nukrito ant žemės, atšoko, nukrito, atšoko, pastraksėjo ir pargriuvo šalia savo kėdės. Kažkur prapuolusi partijos drausmė nepasirūpino juo, nepakėlė, tai jis taip ir pragulėjo ligi pensijos, laiko tėkmės klausydamasis, į mažojo piršto nagą žiūrėdamas. Bet tai visai neliūdna pabaiga.

– Galėjo jam ir blogiau baigtis, jei nebūtų klijais galvos pasitepęs jaunystėje, – sakė daktarai.

Žalias kamuolys su zebru

Parištas virš prekybos centro, žaliuoja pripūstas kamuolys. Ant jo trepsi nupieštas zebras. Vairuotoja žiūri į žalią kamuolį ir – uj – partrenkia per gatvę einantį žmogų, kuris žiūrėjo į zebrą. Greitosios pagalbos komanda aplenkia policininkų ekipažą viena minute. Kai nukentėjusįjį neša į mašiną, jo akyse žaliuoja du pripūsti kamuoliai ir trepsi du zebrai. Medikai kelia akis aukštyn, policininkai nusitaiko į zebrus, žioplių minios akyse žalių kamuolių ir zebrų kaimenė pasidaugina, sunkvežimio vairuotojas meta žvilgsnį į viršų, o, nuleidęs jį, stabdžių pedalą nuspaudžia pavėlavęs tik akimirką, per kurią keli žiopliai spėja atšokti į šalį nuo būrio oru lekiančių žalio kamuolio su zebru stebėtojų, kurie pakšt, pokšt, pykšt, pukšt, šlept ištykšta ant asfalto. Vieni kaltina vairuotojus, kiti – zebrą, treti – kamuolį, kuris visai nekaltai žaliuoja virš eismo įvykio vietos. Šią nelaimę išgalvojęs rašytojas parėjo iš prekybos centro, užrašė ir, kaltų neradęs, tašką padėjo čia.