Izaijo spektaklis mums

Pagalvoji, kad Izaijo posmai iš tiesų puikiai tiktų scenai. Ta mintis nėra nauja. Knygos dalis, priskirta vadinamajam antrajam arba deutero Izaijui, Babilono tremties pranašui, jau buvo skelbiama dramos kūriniu, kuris gyvavęs skyrium nuo viso pranašystės teksto ir turėjęs būti atliekamas tarp Judo tremtinių. Vienas balsas ir balsai keičia kitus. Tarp jų – ir moteriškas, greičiausiai pačios Jeruzalės, Ziono Mergelės, nors esama versijos, kad visą knygą parašiusi moteris. Šioje dramoje ir sielvartingos Jahvės Tarno giesmės, kur susipina vienaskaita ir daugiskaita, asmuo ir kolektyvas. Girdėdami visus tuos dalykus nuo scenos, pajustume ir suprastume daugiau negu gavę tik ištrauką, vieną minčių bloką, monologą, nusileidusį iš dangaus. Ne tik čia, bet ir kitur Biblijos knygose dangus yra daugiabalsis, paveiktas žemiško kalbėjimo, o dar labiau – savo gūdaus, nepramušamo paslaptingumo.

Bus nuostabu iki amžių pabaigos, kaip ši polifonija, prieštaravimų ir nutylėjimų kamuolys, yra tapusi, toliau tebetampa gerąja žinia arba, kalbant sartriškai, gyvenimo projektu, nulemiančiu ištisų kartų likimus, pasirenkamu laisvos valios nuosprendžiu, mirtinai užsikabinus, kitąsyk – net iš meilės, iš beviltiškai aklo pasitikėjimo, kuris niekada neataks. Dangiškosios scenos burtai, režisieriaus autoritetas ir meistrystė? Mūsų ilgesys turėti tą sceną ir jos balsus? Kažin koks išsipildymo jausmas? Tiesa, kuri tai blyksteli, tai išnyksta? Viso labo tik didelė ar maža iliuzija, kuriai vis sunkiau mūsų pasaulyje?

Skeptiškumas turėtų tik augti, kai patiri, kad didžioji dalis retorikos, apipynusios biblinius pasakojimus apie Babilono tremtį, paprasčiausiai blefuoja, remiasi mitologija, nevykusiais palygi-nimais, lakia fantazija ir sentimentais. Žinomas mokslininkas, aptardamas tremties diskursus pranašų raštuose, ironiškai cituoja Vano Morrisono dainą: „Užsibuvus tremty, tu gali niekada nesugrįžti namo.“ Kitaip sakant, viskas tuose pasakojimuose perdėta, sutirštinta, netikra, o galiausiai – pranašauta laiminga pabaiga taip ir neįvykusi, gerovės ir klestėjimo viltys pasirodžiusios tuščios.

Iš istorinių duomenų aišku, kad VI amžiaus prieš Kristų pradžioje įvykusi babiloniečių invazija ir kelios deportacijų bangos buvo gana periferinis įvykis. Babilono tremtyje ir Egipto diaspo-roje atsidūrė tik Judėjos tautinis ir religinis elitas, imperijos ūkiui naudingi amatininkai, pirkliai, kareiviai, du ar trys procentai visų gyventojų. Dauguma jų sėkmingai įsikūrė ir net prakuto svetimuose kraštuose. Ištremtas aštuoniolikmetis Jeruzalės sosto paveldėtojas Jehojachinas, kol neprisidėjo prie sąmokslo ir nebuvo įkalintas, gyveno Nebukadnezaro rūmuose, susilaukė penkių sūnų, Dovydo dinastijos atstovų, ir galėjo tituluotis Judo karaliumi. Babiloniečių politika nesiekė žūtbūt asimiliuoti tremtinių, juo labiau marinti jų badu ar vergišku darbu. Niekas nevaržė jų laikytis savo tradicijų. Buvo net puoselėjamas planas statyti tremtyje šventyklą (kaip Egipto diasporoje), tačiau tam pasipriešino kunigas Ezekielis ir jo mokiniai. Jei ir kalbama apie realią Babilono tremties traumą, pirmiausia minimi politiniai, psichologiniai ir religiniai sunkumai, atsiradę žlugus valstybei ir netekus ankstesnio gyvenimo. Aukštuomenės dalį persekiojo baisus kaltės jausmas ir mintys apie Dievo kerštą. Tokiame kontekste pranašas Izaijas pragysta apie būtinybę ieškoti Dievo ir sugrįžti pas jį, atsisakius savo nuodėmingų kėslų.

Nuolatinis pranašų raginimas atsiversti, priekaištai dėl nuodėmių ilgainiui ima įkyrėti. Juo labiau kad kaltinimai tremtiniams plūsta ne dėl jų pralieto kraujo, socialinės neteisybės ar paleistuvystės. Kurdamas savo gyvenimą, siekdamas gerovės ir saugumo, Judas nusigręžė nuo Dievo. Štai ir viskas. Pasak pranašų, tai esanti svarbiausia tautos, ypač jos elito, nuodėmė ir visų nelaimių priežastis. Daug kur Izaijo knygoje kertama be jokių užuolankų: jūs patys esate kalti, kad žlugo karalystė, priešai trypia Jeruzalę ir tautos dalis atsidūrusi tremtyje. Tragedija dar sutirštinama, kad atgailos būtų daugiau. Ir ne už savo nusikaltimus – už tai, ką padarė tavo priešai.

Kaip tokia teologija gali tapti gerąja žinia? Rašant greta pažadą, kad viskas po kurio laiko būsią gerai, kad Die-vas priimsiąs atgailą, pasigailėsiąs ir atleisiąs, gal net apdovanosiąs? Panašių užuominų Biblijoje, aišku, surasi. Tačiau tas pats sakinys „mano mintys – ne jūsų mintys, mano keliai – ne jūsų keliai“ gali reikšti ir vieną scenarijų, ir kitą. Dievas viršija žmogų ne tik savo gailestingumu ir meile, bet ir savo gebėjimu perrašyti istoriją. Jeruzalės tragedija bus perrašyta taip, kad tremtis, trukusi 77 metus, padės pamatus visai tolesnei judaizmo, vėliau – ir krikščio-nybės raidai. Niekur kitur, net Šventyklos pavėsyje, tauta nebus taip giliai suvokusi savo priklausomybės Dievui, kaip sėdėdama ir verkdama prie Babilonijos upių. Niekada daugiau Dievas nebus tokio didžio sielvarto ir galingiausio džiaugsmo šaltinis. Visa žydiškoji tapatybė – apipjaustymas, mitybos taisyklės, šabo šventimas, sinagogos pamaldos – vienu ar kitu būdu užsimezgė ir susidėliojo po tremties ženklu. Iš kitos pusės – Dievas, atpažintas kaip pasaulio kūrėjas ir visų tautų valdovas. Be šios minties kažin ar būtų kilusi ir krikščionybė, ir islamas.

Dar svarbiau, taip pat ir mums šiandien, kad išplėtota tremties teologija kitados yra galutinai palaidojusi sąsajas tarp imperinės valdžios ir Dievo galybės. Jeruzalės Šventyklos griuvėsiuose liko pretenzijos su karaliaus Dovydo dinastijos pagalba sukurti Dievo karalystę. Pranašo Izaijo knygoje ne Dovydo namams, bet persų karaliui Kyrui bus leista atlikti Dievo pateptojo, mesijo, vaidmenį. Tremtis lemtingai atskyrė Viešpaties šlovę nuo žemiško triumfo, pergalės fanfarų, karo žygių. Ir kada tik krikščionys vėliau pamėgindavo griebtis kryžiaus ir kalavijo ar karūnos sąjungų, pasaulį ištikdavo tragedijos, šimteriopai didesnės nei Babilono tremtis. Nedavus Dievui vaidmens istorijoje, ten nedelsiant ima rastis stabai, mintantys žmonių ašaromis ir gyvenimais.

Viskas iš tos pačios Izaijo polifonijos ir per ją. Ieškoti Viešpaties, kuris nuolatos arti. Ir dėl to turbūt dangiškoji drama surenka savo publiką. Jai tenka tęsti spektaklį už teatro durų.

-tj-