Gaudykite ryklius
Mokesčių inspekcija kaip įmanydama stengiasi pripildyti valstybės biudžetą, įvykdyti planą. Valstybė, be abejo, yra tuo suinteresuota ir visaip skatina pinigų traukimą iš įvairių tamsių kampų. Visi mokesčių mokėtojai lygūs, todėl tų paslėptų ar užmirštų mokestinių litų ieškoma pas visus. Mokesčius visi juk turi mokėti vienodai tiksliai – ir dirbantys kitiems, ir dirbantys sau, ir bendrovės. Palangos pliažo čeburekų pardavėjas turi būti lygus laisvai samdomam konsultantui, o konsultantas turi būti lygus didelei įmonei ar bankui.
Rimčiausias bandymas visus sulyginti ir padalinti viską po lygiai buvo įvykdytas per kelias paskutines 2009 metų naktis. Nuo tada „laisvi menininkai“ arba sau darbo vietas susikuriantys asmenys pagal mokesčių dydį buvo prilyginti samdomiems darbuotojams ir įmonėms. Tiesa, tik pagal mokesčių dydį, nes visokie atostoginiai, biuleteniai ar didesnių išlaidų nurašymai jiems negalioja. Mokesčių lengvatų jiems taip pat numatyta nebuvo. Dabar, kaip taisant paskubom blogai užplombuotą dantį ir lipdant vieną plombą ant kitos, padėtis kiek gerinama. Bet iki lygių galimybių dar toli bent jau kaip iki Estijos.
Prieš keletą savaičių pasirodė mokesčių mokėtojų lygintojams svarbi žinia. Lietuvoje karaliaujantys skandinaviški bankai nuo savo milijoninių pelnų mūsų šaliai palieka tiesiogine prasme kelis tūkstančius litų. Ir viskas teisėta, juk bankai labai rūpinasi savo reputacija.
Problema čia sena ir sunkiai išsprendžiama. Turtingi turtėja, o vargšai lieka vargšai. Palangos pliažo čeburekų pardavėjo ar sau dirbančio konsultanto galimybės nusisamdyti teisės ar finansų patarėjus yra visai nelygios didelių įmonių ar bankų galimybėms tą padaryti. Ką jau kalbėti apie ryšius. Bankams dirba visa teisininkų ir finansų patarėjų brigada, už paslaugas gaunanti daug šimtų tūkstančių. Viskas skaičiuojama, analizuojama, vertinama. Ir jie visada bus vienu žingsniu toliau už valstybę dėl vienos paprastos priežasties: jiems gerokai daugiau mokama ir iš jų gerokai daugiau reikalaujama. Bankams ar didelėms įmonėms nedaug reiškia tie šimtai tūkstančių, kai sutaupomi milijonai. Valstybė, žinoma, stengiasi tuos keliasdešimt milijonų nesumokėtų mokesčių išsireikalauti per komisijas ir teismus, tik šita procedūra užtrunka ne vienus metus. Nors gal geriau būtų pasistengti taip sutvarkyti įstatymus ir priežiūros institucijas, kad nesumokėti tokio dydžio mokesčių taptų išvis neįmanoma. Mokestinių ginčų komisijai vadovauja aštuoniasdešimtmetis senelis, viena šios komisijos narė ir reali pretendentė į jos pirmininko vietą yra Lietuvos banko vadovo žmona ir taip toliau – kažkas kažkieno sūnus, teta, sesuo, dėdė ar senas draugas. Visur visokie ryšiai, skambučiai, prašymai.
Mokėti ar nemokėti mokesčius, skandinaviškiems bankams yra moralinis klausimas. Bet ką reiškia moralė, ypač bankams, o tiksliau – jų akcininkams, kai pakvimpa milijonais. Ir kai tą patį daro visi bankai, piliečiams nėra galimybės boikotuoti tuos, kurie elgiasi abejotinai. Vertas dėmesio čia Lietuvos banko vaidmuo. Klausimėlis: kaip valstybė, suinteresuota pripildyti biudžetą, gali leisti savo centriniam bankui tokias apmaudžias klaidas? Juk Lietuvos bankas teikia siūlymus dėl bankinės veiklos tobulinimo ir prižiūri komercinius bankus, jiems leidžia arba neleidžia. Su lietuviškais abejotino kapitalo bankais elgiamasi griežtai, nors pavėluotai. Bet skandinaviškiems nepanaikinamos galimybės abejotinu būdu nesumokėti milijoninių mokesčių. O visas madas Lietuvos finansų rinkoje diktuoja būtent šie bankai.
Bankams taip pat leidžiama vis daugiau užsidirbti iš privačių klientų per visokius aptarnavimo, kortelių, sąskaitų, pervedimų, pinigų įskaitymo mokesčius, kurie vis didėja. Bankai, žinoma, su malonumu šūdeliauja, užsidirbdami iš kito pasirinkimo neturinčių pensininkų ir kitų eilinių žmonių. Juk pervedimas prie pervedimo, įskaitymas prie įskaitymo ir per metus susirenka milijonas kitas. Įdomu tik, kodėl šia auksine galimybe nesinaudoja Vokietijos ar Didžiosios Britanijos bankai. Galbūt jie yra apskaičiavę, kad pelningiau yra gaudyti ryklius, o ne mailių ir daugiau dėmesio skirti sudėtingesnėms finansinėms paslaugoms ir darant pelną statyti ne ant smulkių paslaugų eiliniams vartotojams, o ant savų bankininkystės profesionalų kuriamų produktų didesnėms bendrovėms.
Iš kitos pusės, mielai šūdeliauja pati valstybė. Lygybė, aišku, gerai, bet dar geriau yra daugiau pinigų biudžete. Todėl reikėtų ne gaišti laiką gaudant mailių Palangos pliaže, o užsiimti rimtais rykliais. Minėti bankai tikrai nėra vienintelės įmonės, galinčios sau leisti teisėtai nemokėti daug pelno mokesčio. Šiuo atveju taip pat vertėtų imti pavyzdį iš Vakarų pasaulio senbuvių – savarankiškai dirbantys asmenys ar smulkieji verslininkai tikrinami labai retai ir esant priežasčiai, pavyzdžiui, staigiai padidėjus apyvartai. Jei kas ir nuslepia vieną kitą eurą ar svarą, juos išieškoti valstybei kainuoja per brangiai, kad jos vadybininkai tuo užsiimtų. Todėl jie užsiima dideliais mokesčių nemokėtojais, kurių tikrai netrūksta. Valdžia irgi turi skaičiuoti (nors ir biurokratiškai) pagal tą pačią išteklių ir rezultatų schemą.
Nieko nepadarysi, maža valstybė, maži užmojai, daug interesų, giminių ir draugiškų ryšių. Štai ir straipsnį apie skandinaviškų bankų pelno mokesčius internetinėje vieno dienraščio versijoje gražiai įrėmina jame minimo banko reklama su ežiukais ir voveraitėmis.
