Blogi žmonės

Iš kur atsiranda blogi žmonės, man ligi šiol neaišku. Kyla minčių, kad juos masiškai štampuoja kur nors Sičuanio provincijoje ir susiuva rankomis. Paskui jau patenka pas mus kaip kontrabanda, paįvairinta momentaliais įsiuvais, nurodančiais, kaip tokius žmones turėtume skalbti ir lyginti. Blogi žmonės dažniausiai skalbtini keturiasdešimties laipsnių temperatūroje, aukštesnėje jau išvirtų, žemesnėje paskęstų.

Vaikystėje blogų žmonių nematydavau. Blogų vabzdžių, šunų, net sąlygiškai blogų paukščių – būdavo, o blogi žmonės slėpėsi savo pačių kišeniniuose veidrodėliuose, atspindėjusiuose jų vidinę tuštumą. O tuštuma juk nematoma.

Kadras iš filmo „Trečiasis žmogus“ (rež. Carol Reed, 1949)

Pirmuosius sutikau tik atvykęs gyventi į Kauną, kur išsyk iš manęs gatvėje buvo atimtos visos santaupos – šešiolika kapeikų. Trumpam primerkiau savo enciklopedines akis, bet nesutrikau. Likęs be jokių lėšų ir įkalbėjęs dvasios žaizdą užgyti, išsyk priėjau prie plaukiančios pro šalį damos, panašios į Kolumbo karavelę, ir paklausiau, ar ji negalinti „paskolinti“ rublį. Nusišypsojo, bet „paskolino“, aštuoneri yra labai tinkamas amžius rublį skolintis.

Kiti blogi žmonės nelengvame mano gyvenimo kely pasitaikė, kai buvau keturiolikos. Žaliakalnis, kuriame gyvenu, yra labai ramus rajonas, čia net šunys neserga maniakine psichoze, o gausiai suskrendantys paukščiai tykiai tupi ant medžių šakų, it būtų kokie obuoliai, arba gražiai čiulba, kaip naujoji „Nokia Lumia“. Tačiau štai einu savo gatve trečią nakties ir matau, kaip trise bando numauti ketvirtam džinsus. Tas mėgina derėtis: vyrai, gal švarką paimkit? Ne, maukis kelnes. Na koks vyras naktį be kelnių? Visai status minus, juk statusą tais laikais įkūnydavo džinsai, o tik daug vėliau tai, ką džinsuose sakėsi turįs Vytautas Šustauskas.

Supratau jo akyse atsispindėjusį sutrikimą, tačiau niekuo negalėjau padėti, keturiolikmečiui dera sėdėti balanos šviesoje skaitant Jono Biliūno „Kliudžiau“, o ne koldūno didumo kumščiais į dalis draskyti tris įmitusius jaučius. Praėjau pro juos, veik liesdamas švarko atlapais, jie mane nužvelgė tarsi pro šalį praskrendantį machaoną, tačiau nieko nesakė, išsyk pamatydami, kad mano džinsai jiems bus per maži ir labai verš strategines vietas. O vargšės aukos buvo kaip tik, apytikriai 32/34. Jei apie 1977-uosius vėlią mėnesėtą naktį matėte Žaliakalniu bėgantį liūdną vyrą be kelnių, veikiausiai tai buvo jis.

Kaip pats sugalvojau tapti vienu „blogų žmonių“, jau nepamenu. Ko gero, tai lėmė ūgis. Iki septintos klasės buvau tiek aukščiausias, kad grupinėse klasės nuotraukose visi šalia manęs buvo statomi ant kažkokių kaladžių, kitaip būčiau kyšojęs jų fone it frakas tarp treningų. Fizkultūros (koks žodis!) pamokose, kur visi buvo rikiuojami pagal ūgį, visad stovėdavau pirmas. Po kiek laiko jau antras. O dar po kiek – trečias, ketvirtas ir (baisu net pasakyti) penktas. Nežinau, kodėl taip susitraukiau, tarsi penkiasdešimtsyk perskalbta skarelė. Tačiau žemesnis ūgis turi vieną privalumą: tu gali tilpti į virtuvės spintelę.

Ir štai vieną kartą su draugu sumanėme apvogti butą. Nugvelbti paveikslą. Nežinia, kam mums reikėjo to paveikslo, jame buvo pritapyta daugybė neaiškių murzių, kurių vienas už pavadėlio laikė baltą šunį. Na, nebent dėl šuns, šuo buvo gražus ir sudarė puikų kontekstą aliejinei murzių miniai.

Vieną film noir stiliaus naktį padarėme taip, pasakoju papunkčiui, o jūs viskuo tikėkite. Draugas nupirko storą virvę ir prie jos pririšo liaunoką inkarą. Užmetėme tą virvę į balkoną, nes reikėjo lipti į antrą aukštą. Suprantu kaip holivudiškai tai skamba, bet užlipome, virve moku laipioti ligi šiol. Išėmėme langą, sulindome į vidų ir staiga kambario prieblandoje ėmė brazdėti šeimininkas su bokflintu. Draugas vėl nučiuožė virve, o man teko skubiai slėptis virtuvės spintelėje.

Nepatinka man žmonės, kurie turi virtuves abiejuose namo aukštuose, o virtuvės spintelėje tuščia, vien vidinė lentynėlė, kurią tyliu plaštakos smūgiu lengvai perkeiti iš horizontalės į vertikalę. Nei tie nepatinka, kurie vaikšto naktį su šautuvais. Ko jie tokie nekuklūs, ar negalėtų ramiai miegoti, sapnuodami tą, ką jų skurdi pasąmonė pateikia? Tiesa, antro aukšto virtuvės spintelė turi labai patrauklų privalumą: jos šiukšlių dėžė nepalyginti mažiau smirda. Jei būčiau sėdėjęs pirmo aukšto spintelėje, baltam paveikslo šuniui būtų pasisekę kur kas labiau nei man.

Šiaip ar taip, prasėdėjau spintelėje ilgokai, net nusnūdau. Iš ryto išėjau pro „paradines“ duris kaip grafas su menkais artrito požymiais. Paveikslas liko neišneštas, bet sveikas kailis buvo išneštas laiku ir bemaž visas.

Draugė yra pasakojusi, kaip jos atsitiktinai sutiktas Paryžiaus metro kišenvagis padėjo atsirakinti užtrenktas duris, naudodamas rentgeno nuotrauką. Kažkaip ten ją užkišo ir kažkaip ten su ja atitraukė sklendę. Nuotraukoje įamžinti kaulai ir jų sandūros veikiausiai nei padėjo, nei trukdė. Kai man užsitrenkdavo namų durys, užlipdavau į savo palėpę televizijos antenos vamzdžiu ir gana komfortiškai įlįsdavau pro langą, kurio tuomet dar nebuvo išniekinęs stiklo paketas. Tiesą sakant, visokiais vamzdžiais ar virvėmis esu sliuogęs ne tik į savo namus.

Yra Kim Ki-duko filmas „Tušti namai“, ten vaikinas ieško tokių objektų ir į juos užeina. Nieko blogo nedaro, netgi sutvarko, kas sutvarkytina, pataiso sugedusius laikrodžius ir važiuoja toliau. Taip elgdavausi ir aš. Užeidavau į tuščius namus. Pasėdėdavau minkštasuoliuose, pasigrožėdavau interjerais, šaldytuvas dažniausiai būdavo dosnus, bet ir juo nepiktnaudžiaudavau. Kartais perstatydavau baldus, nes kai kur būdavę „ne fengšui“. Grįžusiems šeimininkams tai turėdavę kelti nuostabą, bet galiausiai patikti. Kodėl taip elgiausi? Nes pats viso to neturėjau. Kaip skaitai Nabokovą, nes pats jo talento neturi, taip ir eini į kitus namus, kad juos perskaitytum. O perskaičius pasirodo, kad nieko tokio, kad visa tai savaip laikina.

Viso ko ir visada kada būdavo su merginomis, kai kurios net pastūmėdavo mane gana rizikinga linkme. Dėl savaime suprantamo konfidencialumo neminėsiu atvejų, kurių buvo nemažai. Bet nors vieną.

Sėdėjome kadaise Vilniuje su viena tuomet garsia dailininke ir (tuomet) garsia žurnaliste. Apie antrą nakties baigėsi cigaretės, o naktinių parduotuvių nebuvo. Tai kur čia džentelmenas nesės ant žirgo? Išjojau.

Kur čia prisišaudysi tų cigarečių, kai gatvės tuščios kaip užvakar išgertas butelis ir dar šiek tiek lynoja. Tik staiga pastebiu, kad Basanavičiaus gatve leidžiasi du ne itin sterilūs tipai, laikantys rankose po cigaretę, turbūt po paskutinę. Rankos kruvinos, kraujas ant jų jau sukrešėjęs, turbūt plūkėsi ne mažiau kaip prieš valandą.

Prieinu prie jų ir sakau, kad man reikia tų cigarečių. Pavargusiu balsu esu pasiunčiamas ten, kur ir taip jau ne kartą buvau. Tačiau prisiklijuoju kaip pašto ženklas prie atviruko ir neatstoju su savo reikalavimais, kol jie (abu vienu metu, kas keistoka) viena ranka (gi kitoje cigaretė) nuskraidina mane į artimiausią balą. Sunkiai pasikeliu, išspjaudau išmuštus dantis ir vėl einu prie jų. Man tikrai reikia jūsų cigarečių, vėl sakau, tikrai reikia ir aš nuo jūsų neatstosiu. Jie nesitikėjo tokio forsmažoro, jie sutriko. Galiausiai atidavė abi sukruvintas cigaretes ir dingo iš objektyvo. Kai nunešiau toms panoms tas cigaretes, pasirodė, kad jos kažkur už krosnies rado visą pakelį ir laimingos sau rūko. Būčiau pasakęs ką įžeidaus, tačiau be dantų buvo sunku tarti šnypščiamuosius priebalsius. Sėdėjau ir rūkiau kraują.

Tuo metu Vilniuje veikė kavinė „Opera“, įsileisdavusi vien menininkus. Dažnai ten nueidavom su kokiu Antanu A. Jonynu. Antanas administratorei pateikdavo man ligi šiol neaiškų pažymėjimą, identifikuojantį, kad jis ne tik Antanas, bet dar ir rašytojas, o aš – savo pirmąją knygą, kurios apatinio viršelio nuotraukoje buvau panašus į save kaip višta į ožką. Bet įleisdavo. Įleido ir kitą lemtingosios nakties rytą, kai ištinęs veidas netilpo net į tualeto veidrodį. Užsisakiau kažko išgerti, valgyti ir taip jau neturėjau kuo, ir užsikniaubiau ant baro. Staiga pajutau, kad kažkas paglostė pečius. Tai buvo maestro Donatas Katkus, kuris mane išvydęs ir išgirdęs istoriją tuojau pat sumanė atsivežti savo altą ir sugriežti Zdeneko Fibicho „Poemą“. Pasakiau, kad pagrindinė partija parašyta ne altui, o smuikui, tad ramiai gėrėme toliau, kol, žinoma, atėjo Antanas. Tada parašėme porą sonetų ant kavinės servetėlių, Donatas parašė sonatą kontrabosui solo, bet valgyti taip ir neliko kuo, nors buvo ko.

Todėl ir toliau nežinau, kas yra blogieji žmonės, gerieji žmonės, na, gal šiek tiek apsimetu nežinąs. Neretai tai labai susimaišo. Sykį sutikau Henriką Daktarą, sėdintį Palangoje „ant akmenų“. Parūkėme, persimetėme keliais žodžiais. Jo akys buvo labai gudrios ir labai liūdnos. O juk tokios ir manosios! Ir kokie skirtumai? Kad jis dabar sėdi Lukiškėse, o aš skraidau į Amsterdamą? Kad aš nieko neapvogiau ir nenuknekcinau, o jis tai sau leido? Visa tai išorė, kažkur labai giliai mes vienodi: labai blogi ir labai geri. Angelas ir demonas visada šalia vienas kito.

Nepuoselėju jokio sentimento Kauno bandiūgoms, bet kai buvome labai maži – buvome vienodi. Ir dar sykį tapsime vienodi – labai trumpam. Po realios mirties žmogaus smegenys lieka gyvos dar penkiolika sekundžių, štai tomis sekundėmis ir tapsime. Nors kartais pagalvoju, kad giliojoje žmogaus esmėje nėra laiko, ten gyvenimas nėra linijinis, ten jau viskas įrašyta: vaikystė, paauglystės durnystės, vėlesnė branda, senatvė ir mirtis. Tam tikra prasme mes jau gimstame ir subrendę, ir padykę, ir mirę, tik laikui dar tas neaišku, viską jam rodyk papunkčiui.

Laikas nėra mums labai palankus, viso ko jis mums atneša, tačiau be jo būtume ne žmonės, o antkapiai, kurių granite mums jau graviruotų gražias klasikų citatas, apkraštuotas baltomis kalijomis.