Apie „Šiaurės vasarą“ – labai susidomėjus, bet nerimtai
Nebuvau Biržuose praeitą vasarą, į kur nusikėlė „Šiaurės vasaros“ sambūris. Tad tikriausiai praleidau pernai sakytas oracijas šio krašto grožiui ir išskirtinumui. Pernai tikriausiai buvo pamedituota, kad kas labiau už tikrąją Lietuvos šiaurę galėtų tikti vasaros pabaigos sambūriui, kurio pats „žodinis prekės ženklas“ suformuotas su ta nuoroda į šiaurę. O jau pernai prisilaksčius paežerėm, suprantama, šiemet „Šiaurės vasaroje“, tame kultūrinių, profesinių ryšių siejamų, kaip pavadintume, fizinių asmenų sambūryje, visiems tikriausiai norėjosi daugiau pabūti „patiems su savimi“. Bet juk ne man! Tad skaitantieji šį pasakojimą toliau turės suvokti kaip pačias asmeniškiausias (mažiausiai prie bendruomenės pritapusios dalyvės) pastabas, kurios tikrai nėra pagrindas ką nors keisti ar tobulinti. Niekaip neišėjo parašyti vien tik apie atvažiavusius į „Šiaurės vasarą“ žmones, įsikūrusius už kapitalinių atstatytos pilies sienų, kad pasikalbėtų apie uždaro filologų klano reikalus. Vasariškas palimpsestas, taip būtų galima vadinti tekstą. Bet kamgi tada apskritai reikėtų kur nors pajudėti už Vilniaus, tiesa, jei nesinorėtų papozuoti paparacams kitokiame gyvenimo fone? Gal mano pastabos padės suvokti, kokia yra tokių kultūrinių produktų, kaip visokie intelektualų forumai, nebeaprėpiamoji aprėptis – jeigu apskritai yra tokia vasaros pabaigos nuotaikomis persmelktos kultūros sociologijos atmaina…
Kas jau vyko dešimt kartų, vienuoliktąjį…
…įvyksta pagal principą: norisi kaip geriau, bet išeina kaip visada – taip būtų galima manyti. O gal daug reiškia vien „pervažiavimas“ iš vieno krašto į kitą, nusibeldžiant į patį šiaurinį Lietuvos tašką – Biržus? Visa kita jau nusistovėję. Renginys vadinasi forumas ir stengiamasi išlaikyti pusiausvyrą tarp pačių literatūros kūrinių skaitymo (daugiausia poezijos), literatūros analizės ir vertėjų bei redaktorių darbo aptarimo. Tikslas – suburti literatūrą kuriančius ir grožinės literatūros knygas parengiančius žmones ir tuos, kurie naudojasi „paraliteratūros“ kūrimo priemonėmis, taip vadinčiau visokius tinklaraščius ir pan. Stengiamasi suteikti apibrėžtą temą – šį kartą tai buvo „Kūrinys ir jo kalba“, – bet atrodo, kad pranešimų visuma suformuojama pasirinkto akcento ar aspekto nelaikant atrankos kriterijumi.
Organizuojant forumą (ypač kai dalyvaujančiųjų grupę sudaro daugiausia tie patys žmonės) sunkiausia tikriausiai jam suteikti tam tikrą kryptingumą ir neapriboti kalbėtojų, kad jie (jos) nebūtų išstumti iš savo srities aktualijų centro, nebūtų verčiami dirbtinai taikytis prie jiems neparankios temos vien tik todėl, kad ją reikėjo įrašyti gal pildant kokią paraišką. Vis dėlto mažesnė blogybė, kad skaitantieji pranešimus galiausiai kalba tuo metu jiems aktualiomis temomis, nei tampa pranešėjai ta tema, kuria jie iš tiesų neturi ko pasakyti. Kad tai „tarptautinis“ renginys ir „forumas“, o ne, pavyzdžiui, pokalbiai prie kavos puodelio, galima suprasti iš to, kad salėje padraikyta sinchroniniam vertimui reikalingos įrangos ir dvi vertėjos gale esančiose būdelėse sinchroniškai bubena, versdamos tekstus (spėjau, į anglų ir rusų kalbą). Angliškai jų galėjo klausytis gal, pavyzdžiui, Karlis Verdinis, kuris pats skaitė pranešimą anglų kalba (nors yra parašęs net įvadą Erikos Drungytės parengtai latvių poezijos antologijai „Pavasaris bus kaip visuomet“, pernai išleistai Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, – vadinasi, jau pakliuvęs į baltų kultūrinių ryšių terpę, bet tikriausiai mokosi kinų arba japonų kalbos ir niekad nesurizikuos bent kelių frazių suregzti lietuviškai). O rusiškai gal galėjo klausytis – daugiau spėjant iš seno įpratimo – baltarusis Algerdas Bacharevičius ir ukrainietis Andrejus Kurkovas… Tačiau, remiantis naujosiomis geopolitinėmis nuostatomis, jie turėjo įsijungti sinchroninį vertimą į anglų kalbą.
Net kelis kartus pagalvojau, kodėl organizatoriai priėmė tokį ekonomiškai nerentabilų sprendimą: mokėti už sinchroninį vertimą, kai programėlėje buvo galima matyti ir Didžiajai Britanijai, ne tik Lietuvai atstovaujančią Pauliną Pukytę – būtų „pavertėjavusi“ vienam ar keliems „anglakalbiams“, šalia savęs juos pasisodinusi salės paskutinėje eilėje. Bet gal šiam renginiui apskritai lėšų neduotų, jei neatitiktų „tarptautinio forumo“ standartų.
Kaip lengvai suvirškinti net žiaurųjį Artaud
Patraukiau į Biržus, kuriuose nebuvau daug metų, galvodama, kad jei ne į forumą, tai į Baltijos kelio sąšauką, vis pasižmonėti… Juokingiausia, kad keliauti teko iš Linkuvos, vadinasi, iš tos pačios Lietuvos šiaurės, į tašką B, iki kurio man tiesiąja būtų pakakę pajudėti vos 50 km. Tačiau kaip Lietuvoje pavyktų irgi kurti jos Šiaurės mitą, jeigu joje nebūtų sunkiai pasiekiamų vietų? Ir man teko apvažiuoti ratą per Panevėžį, nes toks maršrutas, kurį horizontaliai nubrėžtume per Biržų tašką žemėlapyje, sujungdami, Biržus su, sakysime, Joniškiu, nebeegzistuoja visiškai apleidus kelius. Kelio ruožas tarp Linkuvos ir Joniškėlio (atskirtų dviejų rajonų ribos), kokie septyni kilometrai, yra panašus į nufilmuotą ir parodytą dokumentiniame filme apie Gruzijos ir Abchazijos pasienį. Vienintelė viltis turbūt yra ES regionų programos, kurios, šiaip jau turėdamos skaidyti nacionalines struktūras, skirtos būtent tokiems paribiams vėl padaryti normaliomis gyvenamomis vietomis. Kai jų socialinės struktūros buvo sunaikintos dėl nacionalinio administravimo patogumų. (Tai, kad iš Briuselio žvelgiant pakraščiai neatrodo tokie pakraščiai kaip žvelgiant iš Vilniaus ar Rygos, aišku, reiškia, kad iš ten nėra matomi kaip reikšmingi ir „nacionaliniai centrai“.)
Jau baigiant apsukti tą šiaurės aplinkkelio ratą, nuvažiavus daugiau nei 100 km, pradedu skambinti į nakvynės vietas prie ežero. Visi mažyčiai jaukūs viešbutukai išnuomoti! Į mane atsisuka vaikinas, sėdintis priekyje, matyt, žinantis Biržų „užimtumo“ lygį: „Jeigu pereitumėt Apaščią tiltu…“ Pereisiu! Sutinku iš karto, nes greičiausiai nesiūlo nakvoti slibino urve. Kaip nepereiti Apaščios iš Vaidoto Spudo eilėraščio, virtusio nuostabia daina tomis šiaurietiškomis intonacijomis? Ir reikia paskubėti, nes kitaip gali tikriausiai tekti eiti ieškoti nakvynės jau kelių šimtų metrų ilgio lieptu per ežerą…
Paskaičiusi programą ir pastebėjusi, kad greta atsiduria itin skirtingai nuteikiantys ir nukreipiantys pranešimai, kaip Jūratės Baranovos „Antoninas Artaud: žiaurumas kaip kūno kalba“ ir Jurgos Klapatauskaitės „Kodėl aš neseku kulinarinių blogų“, pagalvojau, kad šiais laikais verta dalį pranešimų visose konferencijose pasilikti ateičiai – perskaityti, kai jie jau bus internete. Ir… jau visai ramiai nusprendžiau vėluoti į tą gražiąją Biržų krašto muziejaus („Sėla“ – koks jo pavadinimas!) menę. Nebegalėčiau išklausiusi pranešimą apie Artaud nuo jo „atsiplėšti“ ir „persijungti“, lygiai tiek pat dėmesingai klausydamasi samprotavimo apie kulinarinius tinklaraščius (o jei jų seka būtų buvusi priešinga, tai apie tuos tinklaraščius, kurių ne tik neseku, bet apskritai nežinau, kad tokie egzistuoja, dar vis galvočiau, kai jau reikėtų „integruotis“ į diskusijas apie Artaud).
Natūralu, kad žmogaus psichika siekia vientisumo, sugretina pastebėtus prieštaravimus, ir aš atkreipiau dėmesį į tai, kas prieštaringa: susirinkę lyg ir ne kulinarinių tinklaraščių skaitytojai, bet programą įrėmina dalyvių pusryčiai ir vakarienės bei išvažiavimai pietauti. Nesu iš tų, kurie nemoka šaltibarščių pagaminti, bet pats stiprios paralelinės mitybos programos kokiame nors renginyje buvimas tikriausiai veikia pasąmonę taip, kad visada man aplinkybės susiklosto panašiai: apsigyventi išeina tik kitoje miesto pusėje nuo visų dalyvių ir su minimalia rytinės kavos bei vakarinės arbatos „programa“ ten, kur apnakvindina vietiniai žmonės. Kitas prieštaravimas – susirinkę meninių tekstų „krapštukai“ (rašytojai, vertėjai), bet pranešimą tokiems išskirtiniams klausytojams skaitantis vertėjų vertėjas vartoja tokius pasakymus, kaip „raudona gija eina“ arba „sušvinta visomis vaivorykštės spalvomis“. Juokauja gal? Dairiausi į kitų klausytojų veidus, stengdamasi suprasti, ar dabar juoktis. Arba – vienas skaitantis pranešimą pirmiausia pabrėžia, kad yra „profesionalus skaitytojas“, o kitos pranešėjos visa kalba pagrįsta (tikriausiai ir minimas mokslinis darbas) išlyga, kad ne tiek jau tų šaltinių, kurie leistų suprasti, ko ieško skaitytojai, ir tenka pasikliauti tuo, kas skubiai „įspausdinama“ į interneto tinklaviečių puslapius, kur skaitytojos rekomenduoja viena kitai knygas… Tai, atrodo, stverk dvi raudonojo vyno taures ir slink su „profesionaliu skaitytoju“ į aukštų medžių pavėsį, klausk, klausk ir dar perklausk, visaip išklausinėk – kiek sužinosi apie tą žmogiškosios rūšies atmainą – skaitytojus!.. Tačiau gal tiriamasis metodas jau būtų ne tas? ¬Šiaip ar taip, visokios stokos revidavimas išlieka sunkiai nuo romantizmo atsiplėšusio lietuviškojo modernizmo „filosofija“. O kadangi lietuvių literatūra ir jos kūrėjai išlieka modernizmo areale (dar vos šimtmetis, kai ji susiformavo kaip tokia) – būdingo modernistų snobizmo dar pakaks ir XX amžiui jau pasibaigus, ir postmodernizmą jau paskelbus. „Pažiūrėkite, kokių intelektualui pasibodėjimą keliančių dalykų egzistuoja… šiek tiek pasijuokime“ – tokia yra daugelio pranešimų ne tik premisa, bet ir, trumpai tariant, „visa žinutė“.
Ilgais siūbuojančiais lieptais
Apaščia, kaip teko įsitikinti per ją bėginėjant, upelė graži, visaip pavinguriuojanti, pačiurlenanti, ir lieptas per ją iš paties centro yra. Iš tiesų jis iš visai padorių konstrukcijų, nes skirtas patekti į rajoną tokių privačių namų, kad jei būtų Vilniuje, būtų kalbama kaip apie turčių pasirinktą vietą. Čiagi – tiesiog kampelis provincijoje prie upelio. Ne visi gi sostinėje už algelę vargsta, yra vyrų, kur viską plėšia dar iš gamtos.
Nors išlipus Biržų centre pakalbinti žmonės ne šiaip linkę paaiškinti, bet tiesiog „pristatyti į vietą“ tą paslaptingą nevietinį asmenį. Atrodo, esama tam tikrų lūkesčių: va va, atvažiavo kažkokia janutienė, dabar tai jau ką nors Biržuose „išknis“, neaišku ką, bet vis dėlto būtų gerai. Nemačiau per kelias buvimo dienas nei pažemintųjų ir nuskriaustųjų, nei juos besivaikančiųjų su švyturėliais. Socialinės sanglaudos tikriausiai esama jau nusistovėjusios ir radikalesnių reguliavimo priemonių nebereikia. Kai tenka miesto pusę už Apaščios pasiekti naktį, taksi vairuotojas kažkokiu būdu „sudvejina“ kelionę, pavažiuodamas iki ten, kur paima dar vieną keleivę ir kai galiausiai padalija sąskaitą, iš manęs paprašo… penkių litų. Kažkokia visiškai atskira ekonomika, nors neteko girdėti apie paskelbtą autonomiją. Juk akivaizdu, kad vyrukui tiesiog įdomiau vakare „prasukti“ miesto gatvėmis, nei sėdėti prieš televizorių. Važinėja jis aiškiai ne dėl taksisto uždarbio, o ir žuvies su meškere Apaščioje jam gaudyti netenka… Biržai yra prašmatnus miestas su kažkokiais vietiniais verslais, dėl kurių jau verta investuoti į atvykėlius, prestižą, dar kažką, ko neužgriebia elementariosios ekonomikos formulės. Bet ar tikrai ekonomika yra pagrindas ir turėtų būti pirminė prielaida ką nors vertinant? Man biržiečiai pasirodė tokie, kad reikia epitetų, reiškiančių didesnį pasitikėjimą savimi, pasitenkinimą gyvenimu, vidinę žmogaus integraciją. Įsivaizduokite – toks pat „Iki“ kaip Vilniuje, lygiai tokia pat apsnūdusi sekmadienio rytmečio eilė, mergina, sėdinti kasoje todėl, kad kažką pavaduoja, nelabai supranta, kaip ta kasa naudotis… Grįžta ką tik nuėjusi pirkėja, būtų galima jau galvoti, kad kažką apskaičiavo ne jos naudai, bet ji duoda atgal šimto litų banknotą ir sako kasininkei: „Apsiskaičiavote, tikriausiai manėte, kad grąžą atiduodate iš dviejų šimtų.“ Ir nueina, grąžinusi, kas permokėta. Reikėtų pridėti, kad niekam nespėjus sureaguoti, bet taip sakyti netinka, nes niekas… ir „nereaguoja“. Nė žodeliu neįvertina to kaip išskirtinio sąžiningo žmogaus veiksmo. Biržuose turbūt tebeveikia visos kada nors juose egzistavusios religinės etikos, o gyventojai priskirti ne rinkimų apylinkėms, bet ypatingą moralumą puoselėjančioms sektoms.
Paklausinėjau, ar reformuotą krikščionybę išpažįstančiųjų (kurie didele dalimi palaikė europietiškosios kultūros etinius principus) iš tiesų Biržuose yra tiek, kad būtų galima kalbėti apie jų bendruomenes, ir man patvirtino, kad taip, tikrai. Apėjau pačią gražiausią – evangelikų reformatų – bažnyčią, raudonų plytų, gotikinę (ant uždarytų vartų yra išsamus aprašymas, kas kada joje vyksta), užėjau į baltąją barokinę, dar, ko gero, nuostabesnę – katalikų. Joje sklandžiai angliškai kalbanti mergina (matyt, biržiškė) aiškino svetimšaliui vaikinui, kaip prie suolų palei taką pritvirtinti gėlių puokštes – tuoj turėjo vykti vestuvės. Gyvenimas Biržuose žydi, tęsiasi ir atsinaujina. Kai paėjau iki aikštės, kur vis dėlto liko stovėti paminklas Juliui Janoniui, – man tarsi atsivėrė skulptoriaus Konstantino Bogdano (reikia minėti ir architektą Vytautą Brėdikį) užkoduotos prasmės: tas paminklas pačiu architektūriniu ir skulptūriniu pavidalu sujungia dviejų miesto centro dominančių – gotikinės ir barokinės bažnyčios – plastiką. Aukšto postamento akmens rusvumas primena plytos raudonumo atspalvį, o juoda paties paminklo spalva kontrasto būdu susisieja su balta barokinės bažnyčios spalva. Griežtos geometrijos linijos sustiprina tą išgautą neįtikėtiną akmens „plazdėjimo“ įspūdį. Tokia įspūdinga skulptūra tarpiniame taške tarp dviejų bažnyčių išliko net per pastarojo meto griovimus. Dar – kodėl toks aukštas postamentas? Reikia pamatyti Biržų medžius, kurie pakeičia supratimą, kokie yra lietuviškojo kraštovaizdžio masteliai.
Nors šiek tiek – iš esmės apie forumą
Įdėmiau pasistengiau išklausyti man geriausiai pažįstamos srities – literatūros tyrinėjimų – pranešimus. Ar jie atspindi naujausias literatūrologijos tendencijas (sakykime, Rytų Europos kontekste)? Atspindi, bet kartu su tuo, kas nauja, visada atsiranda ir kokie nors „šalutiniai reiškiniai“, ir kartais jie net labiau patraukia dėmesį. Elena Baliutytė mėgino kalbėti apie „kitokį“ Mieželaitį, ir galima manyti, kad, Literatūros instituto XX amžiaus literatūros tyrimus daugiausia projektuojant kaip „sovietmečio“ tyrimus, jai teko stambiausias mamutas – meiliai vadinamas Miežiu. Tik klausimas, ar šiandieniniai „ano“ meto literatūros tyrimai savaime jau yra „revizija“, nes juos vienaip ar kitaip veikia pakitęs kultūros laukas, ar pastaruoju metu (jau apie dvidešimt metų) tik kaupiama medžiaga būsimam (tikėkimės, kad jis bus) metodologiniam lūžiui. Klausant Gabrielės Gailiūtės pranešimo apie „skaitytojo portretą“ (iš esmės turbūt – skaitytojo kūrinio suvokimą) kaip tik ir teko pagalvoti apie ilgą modernybės kelią, konkrečiai – Johno Locke’o darbą „Esė apie žmogiškąjį supratimą“ (1689), kurio gal nelabai ir trūksta Greimo paminklo šešėlyje tyrinėjant aktualiuosius šiandieninius diskursus (kad ir supermamų įrašus, darytus, kol verda košė). Yra daug tyrimų (net ir mokslinių) laisvės ir galimybių, bet tą laisvę iš tiesų reikia rinktis ir iš tiesų tiems tyrimams reikia atsidėti. Laura Laurušaitė mėgino palyginti latvių ir lietuvių literatūroje atskleidžiamą naujųjų emigrantų savimonę – įdomi ir gana sudėtinga tema. Pavyzdžiui, jei latvis kitiems latviams sako, kad lietuvis už juos geresnis, tenka pamąstyti, ką iš tiesų galėtų reikšti leiši ir labāki nekā jūs… Didelė tikimybė, kad ne pasigėrėjimą lietuviu, o norą pasakyti: puolėt žemiau net už lietuvį mužiką… Juokinga, bet iš tikrųjų net seseriškų kultūrų kodai ne taip lengvai šifruojami, bet kokiam lyginimui reikia pažinimo, o dėl žaismingo įnorio pridėjus dar kokią bulgarų literatūrą belieka pateikti bendriausius pastebėjimus apie rytų europiečius – tie, kurie net Londone vištas vagia. Tai gal dar čigonus panaudoti tokiai komparatyvistikai, irgi teko girdėti, kad vištas vagia?
Tyrimų, tyrinėjimų, nuodugnesnių apmąstymų podirvio buvimas (ar nebuvimas) kam nors skaitant pranešimą yra iš karto pastebimas, nesvarbu, kuriuo intelektualinės puotos metu jis patiekiamas. Giedra Radvilavičiūtė savo pranešimą makabrišku pavadinimu „Draugiška aplinka anglų kalbai lietuvių galvose ir burnose“ skaitė patį paskutinį, bet jis sukėlė, ko gero, didžiausią susidomėjimą. Beje, tokia smulkmenytė – savo pranešimus Giedra ir kita renginio organizatorė Laima Kreivytė perskaitė paskutinės. Tai yra daiktinis įrodymas, kad kas daroma moterų, būna padaryta su daugiau sveiko proto. Pasirodo, moterys jau pastebėjo, jog auditorijos dėmesys pranešimui šiais laikais gali ir nesumažėti dėl to, kad jis bus perskaitytas ne tada, kai vaizdo kameras į pranešėjus nukreipia į renginį po penkiolikos minučių nuo jo pradžios įsiveržę jaunieji reporteriai. Radvilavičiūtės „tyrimas“ apie anglų kalbą lietuvių galvose ir burnose išsiskyrė daugybe labai tikslių pastebėjimų, bet… yra vienas esminis „bet“ – paknisus giliau, kokios yra socialinės kai kurių humanitarų sferų reiškinių šaknys, tuoj išlįs konjunktūrėlės, kurios bent kiek pakritikuotos panašiems forumams nebeduos pinigų.
Intelektuale, esi laukiamas, bet ne būtinas
Kai jau pradėjau galvoti, kaip „išsimušti“ į Baltijos kelio magistralę, paaiškėjo, kad biržiečių sąšaukai ruošiamasi rimtai, vyksta „registracija“ vieno žmogaus tikslumu – gavau elektroniniu paštu paties „Sėlos“ muziejaus direktoriaus patvirtinimą, kad atsiras viena vieta (supratau, kad niekas čia nesitiki, jog atvažiavusieji į „Šiaurės vasarą“ galėtų – ar turėtų – prisidėti prie „sąšaukos“ – kam poezija, kam politika). Gintaras Butkevičius – šiaurietis, bet atkeliavęs į Sėlą iš šiaurės vakarų, Kartenos. Tai jo aukšta skrybėlė iš tolo matyti Pabiržės folkloro ansambliui „Žemyna“ dar neužlipus ant scenos koncertuoti. Tas Pabiržės ansamblis 2012 metais „Duokim garo!“ finale varžėsi – dėl ko aš tai miniu – su kaimyninio Pasvalio „Ragu“! Žodžiu, Lietuvos palatvijys – etnokultūrininkai, ano meto sąjūdininkai ir šiandieninis Tėvynės sąjungos elektoratas. Per šventės kulminaciją žmonės Saločiuose šnabždėjosi ir vienas kitą klausinėjo, ar viena ponia su tautiniu kostiumu (ir aukštaitiška kepuraite, neleidžiančia atpažinti tiek pat kiek karinis kamufliažas) yra buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Matyt, ne šito krašto žmonės, kad negalėjo patikėti. Biržuose, Likėnuose, Panevėžyje nešioti tautinį kostiumą yra tikras pasiutimas gerąja prasme, ir Juknevičienė su aukštaitės apranga tikrai nesijaučia atliekanti jai neįprastą vaidmenį, nors dabar jau buvo tik stebėtoja, kai buvo demonstruojami dviejų NATO lenktasnapių lėktuvėlių skrydžiai virš susirinkusiųjų į Baltijos kelio sąšauką galvų. Kur nors būdama, jaučiu tarsi ir įsipareigojimą dalyvauti tos vietos vyksmuose. Prisidėti, jei kuo nors reikia. Bet čia – Baltijos kelio minėjimuose ties Lietuvos siena – niekas „iš pašalies“ tikrai nebuvo reikalingas. Į autobusus, nukreipiamus pagal ano meto schemą į magistralės kilometrus, susirinko žmonės, kuriuos grupe daro bendras „pavykusio nepriklausomybės projekto“ džiaugsmas. Tai, kad vertindami Lietuvos (ir savo) dviejų dešimtmečių gyvenimą jie vis dėlto „spaustų pliusą“. Jie laimėjo savo karą, kurio negalėjo laimėti jų seneliai. „Projektas“ visiškai įgyvendintas – į autobusą įšoko mergaičiukė krašto apsaugos savanorės uniforma, sunkiais kareiviškais batais, su vežama į iškilmes kuopos vėliava – irgi niekam nenuostabu – tarsi ji būtų su kokia madinga paauglių apranga, o rankose laikytų skėtį. Audringas turėjo būti gyvenimas šiuos dvidešimt penkerius metus, kad tai, kas vadinama žmogaus savimone, būtų nuskalauta nugludinta kaip akmenėlis jūros bangų mūšos.
Tą vakarą daug teko lūkuriuoti, kol įvyks, kas numatyta pagal programą, tad buvo galima kalbėtis su žmonėmis, išdrįstant paklausti, kuo jie iš tiesų pasikliauja. Dažnai – dar šiauresne šiaure. Ne tik į Jūrmalą (ne į Palangą) vasarą važinėja, o traukia link Rygos oro uosto ir skrenda kur nors laimės ieškoti (nevažiuoja į Vilnių patarimo pasiklausti, kaip toliau gyventi). Žinoma, kad jie nėra nelaukiami kur nors ten, dar šiauriau. Ramūs, gal kiek lėtoki žmonės, bet Niujorko biržos makleriais jie tapti tikriausiai ir nesvajoja. Tokį šventinį savaitgalį miesto centras buvo atiduotas jaunimui – šokinėjantiems su riedlentėmis berniokams. Tramplinai ne kaip Ventspilyje, savadarbiai, šuoliai – atrodo, kad kojų nesusilaužys… Kas devintajame dešimtmetyje būtų galėjęs patikėti, kad žalios „skiauterės“ ant pusiau nuskustų galvų išeis iš mados, toliau nebus dar baisiau? Kai paklausiu, už kiek galima nusipirkti suvenyrinį rinkinį biržietiško alaus – paaiškėja, kad tas alus nepardavinėjamas ir stovės neatkimštas, kol bus įteiktas kaip prizas. Pagirtina! O kur būtų galima nusipirkti tokio alaus – gražiais mažais buteliukais? Na, nebent nuėjus į gamyklą. Pasidaro smalsu, negi „Maxima“ dar ne viską apgalvojusi? Tuoj pereinu gatvę ir patikrinu – jokio biržietiško alaus, tikrai! Matyt, gamintojai turėtų sudaryti sutartį neįtikėtinam kiekiui, jį pristatyti į bazę Vilniuje ir iš jos alus būtų paskirstytas atvežant ir į Biržus. Patraukiu iki dar vieno prekybos centro. Kadangi šitas ne centre ir, kad gautų pelną, reikia kovoti – alaus skyriaus viduryje jau matau, kaip galima spėti, iš gamyklos atsivilktas juodojo biržietiško alaus dėžes. Kai klausiu vietinių, ką jie apie tai galvoja, atsakymas – to alaus čia tiek naminio priverdama… Suprask: niekas per daug ir nesidomi tokiais mažyčiais suvenyriniais alaus buteliukais, tie nebent paauglių sportinėms varžyboms tinkami prizai. Biržiečiai patys prisidaro alaus, kaip sakoma, savo reikmėms, kokio tik panorėję!
Apie aukštąsias Biržų vertikales
Kaip jau pirmiau pasidžiaugiau, bet kurį renginį šiais laikais papildo interneto publikacijos. Visada bus įspūdingesnių nuotraukų, nei sugebėtum padaryti pats (pati), jei nebus galima rasti viso kurio nors pranešimo, pagrindinės to pranešėjo mintys greičiausiai vis tiek kažkur internete plaukioja. Todėl nesiklausiau Karlio Verdinio angliškai skaitomo pranešimo apie latvių poetus išeivius. Jis yra filologijos daktaras, tai tikrai kur nors paskelbs tą pranešimą. O kaip kitaip pamatyt pačius Biržus vasaros pabaigoje – kokį taką, šią vasarą naujai dėliojamą iš akmenukų palei ežerą? Eini, ir takas dar baigiasi… krūvele jau aptašytų akmenukų. Norėtųsi vieną parsivežti, pasidėti ant rašomojo stalo. Betgi ateis pirmadienį žmogus, tuoj pastebės, ko trūksta. Gal nuspręs, kad reikia nešiotis tuos jau apdorotus būsimo tako elementus kartu su įrankiais namo… Vasarnamis prie pat ežero, antras aukštas – iškyšuliukas su dviem dideliais langais, kambarys specialiai vasarotojams… O dar visur Biržuose – neįtikėtino didumo medžiai. Pirmiausia nusistebėjau klevų aukštumu, kad jie tokie tiesūs, liemenys apaugę tamsia švelnia žieve. Galvojau – o jeigu parsivežus iš Biržų keletą sėklų? Ar jau jos pribrendusios, ar užsiauginčiau klevą, gal iš kokios Ukrainos atvežtą? Paskui pastebėjau ir ąžuolus, beržus, už kuriuos aukštesni gal tik Biržų bažnyčių bokštai. Sunku tikėti akimis – juk Biržų žemė turėtų pasižymėti kažkokiomis „biomagiškomis“ galiomis. Pradėjau, žinoma, klausinėti: „Kodėl tie jūsų žemės medžiai tokio aukščio?“ Bet visiems – medžiai kaip medžiai… Kad nieko ypatingo, nuvylė biržiečiai. Tačiau yra gi tas pats internetas, ir aš po kelių dienų „Žiemgalos“ tinklavietėje skaičiau: Jeigu tą pat dieną vaikščiojai po Dzūkijos šilus ir atsidūrei Biržų miškuose, net sunku susivokti, kad esi toje pačioje Lietuvoje. Čia miškai nė iš tolo neprimena sausų ir smėlėtų pušynų, maža to, pušų čia praktiškai nepamatysi, užtai veši uosynai, drebulynai, juodalksnynai, beržynai, bet ne bet kokie, ne skurdukai, o išlakūs, galingi, tiesiais liemenimis…
Vadinasi, neapsikvailinau, tai gal nebūtų nesąmonė ir mano išvada, kad aukštieji medžiai yra pripratinę biržiečius prie vertikalių, žmonės mėgsta aukštį, didingumą. Turi to karališkumo, kurį lyg ir buvo išsigalvojęs, lyg ir ne Mačernis, rašydamas apie „išdidžias vakarų ir šiaurės gentis“.
Savaitgaliai toje dabar jau visai Europai priklausančioje Biržų pilyje (pagal tai, kieno lėšomis atstatyta ir kas parašyta geltonosiomis žvaigždutėmis pažymėtoje lentoje) yra virtę šventadieniais, čia ateina tuoktis ar bent fotografuotis jaunavedžių poros (o paskui jau atsineša ir vaikus, gyvenimas atneša jubiliejus), miestelėnams visiškai atvira gražiausioji Biržų vieta. Prakutusi vidurinė klasė, nuotakų suknelės ne marlės baltumo, o tokio atspalvio, prie kurio tiktų aukso spalva – tarsi norint prisišaukt gerovės aitvarus. Vikriai pralenda sugriebusios į rankas ilgas suknelių uodegas ir jaunikį prasitempia pro mums, šiaurės vasaros medituotojams, įrengtą „kavos stalą“, nes vieno „kadro“ jaunavedžiams būtinai reikia ir prie tų gražiųjų durų (pro kurias ką tik išlindome į saulę ir mes – intelektualieji atvykėliai – kavos pertraukos). Gražios, žvitrios biržietiškos voverės riešutų spalvos plaukų sruogomis ir visų įmanomų atspalvių mėlynomis akimis. Rašeivos, sugraužę parkerius ir tušinukus, dabar jau žlibinėjantys per naktis prie kompiuterių spingsulių, – ir ką jūs norite įrodyti vienas kitam ir apskritai? Tereikia tiesiog gyventi. Jūs negalite nei „perteikti“, nei „išanalizuoti“ nė vieno būties aspektėlio. Jūs patys „antriniai“ su savo ta išsigalvota kultūros „metarealybe“.
Žinoma, šitokiose akistatose kiekvienas „tekstų profesionalas“ trauksis prie „saviškių“, išmauks kavos likučius ir pažiūrėjęs (-usi) į laikrodį lįs atgal į technizuotą salę, tas viernųjų ir viežlybųjų XXI amžiaus mąstytojų katakombas. Šitiek grožio, džiaugsmo, puošnumo toje gyvenimo puotoje, kad nepajusi, kaip tapsi kokių nors jam prieštaraujančių nuostatų velnio advokatu, kaip norintiems aprėpti visumą, bet būtinai su visais marginalais, gali atsitikti. Reikia kritiškai stebėti save. Dar atsargiau su teiginiais, dar daugiau išlygų reikia pateikti su kiekvienu iš jų, dar labiau viską reikia pasitikrinti pirma internete…
Va kaip man atsitiko – jau ieškau akademiškojo Karlio Verdinio pranešimo, o daugybė interneto įrašų skelbia, kad jo eilėraštis „Come to me“ (ne klaida, jis taip vadinosi dar neišverstas) pateko į „Southbank Centre“ (Londonas) sudarytą geriausių 50 meilės eilėraščių rinktinę. Perskaičiau jį latviškai. Tai eilėraštis proza, vyro vardu pasakojama, kaip jis vežė naktį gautą bare nusipirkti sumuštinį sergančiam draugui (ne draugei – įdėmiai pasižiūrėjau, kurios giminės, vyriškosios ar moteriškosios, galūnės), dar visur „palatrinėjo, o kai grįžo – draugas buvo piktas ir be jokių padėkos žodžių suvalgė sumuštinį – meilės įrodymą“. Va tiek tos meilės eilėraštyje, atrinktame kartu su žinomiausių pasaulio poetų eilėraščiais. Gal atrankos kriterijus buvo ta vyriškoji galūnėlė (žodžių)? Man kūrinys pasirodė rašliavytė, ir tiek. Bet tai pavyzdys, kaip skirtingai gali būti galvojama ir vertinama viskas toje globalioje tikrovėje, į kurią nelikome neįtraukti.
P. S. Gaila, kad nebuvau Navako vinilinėje diskotekoje. Kitais metais į „Šiaurės vasarą“ gal reikės nuvažiuoti specialiai dėl jos.
