Vieta

Kelias savaites maišę Transilvanijos miestus ir sukorę gerą gabalą kelio atsidūrėm tokiame Rumunijos mieste pavadinimu Sibiu. Tolesnė stotelė turėjo būti dar vienas kadaise čia gyvenusių Transilvanijos saksų statytas miestas Brašovas, jau po jo galutinis kelionės tikslas – Dunojaus delta. Kodėl norėjau ten nuvykti, gerai nežinau: plaukti nemoku, gamta nesidomiu nuo pradinės mokyklos laikų, kai, paklaustas, kuo norėčiau būti užaugęs, nedvejodamas atsakydavau, kad gamtininku. Tiesiog Dunojus, tiesiog delta. Galiausiai, mąsčiau sau, vis tiek turbūt įdomiau nei Nepalas, Indija ar Marokas. Nors vienas rumunas ir perspėjo, jog prasidėjo uodų sezonas ir, jo žodžiais tariant, jų ten turi būti tiek, kad nuėjęs į išvietę gali pamanyti, jog tavo subinė plaukuota.

Sėdėjom dviese tuščioj hostelio kavinėj, gėrėm vakare tyliai savo alų.

Šakimo kaimas. 69 km nuo Vilniaus. Beje, 5 km nuo Józefo Piłsudskio gimtojo Zalavo. Visiška rytų Lietuva. Jei gerai pamenu, apylinkių gyventojai anksčiau per Gelednės miškus vaikščiodavo grybaut į Baltarusiją. Vieninteliai nuolatiniai gyventojai – dvi našlės. Ten, kur anksčiau sėjo rugius, miežius, avižas, kviečius ar kvietrugius, dabar užsiveisė pušynas.

Į kaimą visuomet važiuojam autobusu Vilnius–Švenčionys. Bilietą perkam iki Šutų. Vairuotojas jau žino – išlipsim tuoj pravažiavus mišką, niekaip nepažymėtoje vietoje, prie kelio „po kairei“, Šutų taip ir neprivažiavus. Išlipus iš autobuso ir kiek paėjėjus minėtu takeliu, prasideda miškas. Kairioji jo pusė – senelės rankų ir sovietinio planavimo darbo vaisius.

Dzin dobry. Prijechau. Napekla blinou. Skraido musės ir kvepia pečiuko dūmais. Dzysiai juš do lesu nyišla, mocno nohy boliac, unuček. Klausau, bet šūdas išeina, nes sugebu tik arba rusiškai (ir tai su klaidom), arba neapsikentęs pasakau, kad „tai tiek to, neikit, jei skauda“. Kartais – „ciek to, naikit, jei skauda“. Kiekvieną kartą pavyksta vis kitaip. Tik niekuomet švaria lietuvių kalba. Tik jau ne čia. Pamenu, kaip vaikystėj išgąsdino kažkuris iš kaimynės šunų. Kurį laiką turėjau kalbos problemų – žodžiai vis užsikirsdavo, buvau pradėjęs mikčiot. Močiutė nuvežė pas kažkokią vietos čieraunikę. Pamenu ant sušlapinto skuduro, padėto ant krūtinės, degintų lubinų pelenus ir dar pamenu degančios žvakės kvapą. Nors dabar visa vertinu skeptiškai, kalbą tada visgi atgavau. Šiandien visuomet, kai pereinu minėtą mišką, persijungiu į daugiau mažiau pavykstantį režimą po prostu. Kalba atpažįsta vietą, žino, kaip reikia elgtis svečiuose.

Būtų lengviau viską aprašinėti, jei kas nors tikrai visgi būtų. Bet kaip surasti žodžius tam, kas neturi nei aiškių kontūrų, nei pavidalo? Teisybę pasakius, čia – visiška skylė. Gal, tiksliau, dykvietė, jei ne tos dvi našlės. Greitu metu liks tik viena, nes antroji išvažiuoja pas dukrą į Alytų, ir tada neaišku, ar išvis kam nors norėsis čia grįžti.

Anksčiau už kelių šimtų metrų buvusios pelkės ir šlapynės. Motina pasakojusi, kaip ganydavo karves po jas. Į kiemus užklysdavo angys ir žalčiai. Vėliau sovietai viską išmelioravo. Angis su žmonėmis taip pat. Pastariesiems stipriai rekomendavo keltis į naujas miestelio tipo gyvenvietes (Šutai), arčiau kolchozų. Buvo, žinoma, ir tokių, kurie kraustytis nesutiko. Senelis po karo tapo girininku. Kol buvo gyvas, dirbo žemę ir gyveno taip, tarsi R. Granauskas nebūtų parašęs vienos savo knygų. Dabar į kiemus vėl atšliaužia gyvatės. Žiemą prie augančios už namo obels paėst prikritusių, po sniegu pūvančių obuolių atklysta stirnos. Visa pamažu grįžta į natūralią būseną, užsitraukia, kaip pamažu užsitraukia pelkėjantys ežerai.

Kažkada skaičiau, kad devyniasdešimt kažkelintais, šaliai atgavus nepriklausomybę, gangrenuojanti imperija Lietuvai surengė ekonominę blokadą. Gal nebuvo prekių parduotuvėse, gal trūko benzino ar buvo šaltos žiemos miestuose, nežinau – čia nieko nesijautė. Visuomet buvo šilto pieno ir riekė juodos duonos, apteptos sviestu ir medum. Ir, žinoma, visas kaimas – kaip viena didelė žaidimų aikštelė.

Sėdėdami kavinėje išgėrėm savo alų ir per keletą akimirkų perbraižėm kelionių maršrutą. Po kelių dienų už nugaros palikę Dunojų, patraukėm link Oradios Rumunijos vakaruose. Pervažiavom sieną ir per vengrų Debreceną ir Miškolcą atvykom iki Košicės Slovakijoje. Antrą naktį taip pat miegojom palapinėj, tik šįkart jau netoli Liublino. Niekur savo noru nestojom, niekuo pakeliui per daug nesistebėjom, nes niekas mūsų čia nedomino. Gulėm saulei leidžiantis ir kėlėm – kylant. Po pusryčių, susipakavę palapinę, traukėm tranzuoti toliau. Galiausiai atsidūrėm gimtajame Alytuje. Po kelių naktų – Šakime. Visą kelią galvojau, kad nieko nenoriu, tik kad sustotų kas nors ir įveiktume dar bent penkis šimtus kilometrų. Kad tik greičiau. Košicėj ryte pabudom nuo šalčio, šilti miegmaišiai nepadėjo, kaip ir visi turėti daugiausiai vasaros temperatūrai skirti rūbai. Juk neplanavom. O čia kalnai ir vasaros galas – nieko nepadarysi.

Ir kalbėtis beveik su niekuo nesinorėjo. Džiaugiesi, jei kas sustoja ir nieko neklausinėja. Ką čia pasakosi, važiuojam namo ir tiek. Nelabai gražu, bet. Tranzavimas, siekiant kuo greičiau nusigauti iš taško A į tašką B, jau savaime yra kažkas ne visai padoraus. Visgi šįkart labiau už buvimą padoriam tiesiog norėjosi grįžti namo.

Kitiems sakiau, kad kartą sėdėjom vienoj kavinėj ir sumąstėm, jog štai labiau norim ne prie Dunojaus, o į kaimą. Pats girdžiu, kaip mano žodžiai mane išduoda. Juk nemąsčiau aš ir nenorėjau labiau ar mažiau. Nelyginau vienos vietos su kita, galvodamas, kur labiau noriu nuvykti. Tiesiog reikėjo grįžti. Čia su drauge buvom dar prieš išvykdami į Budapeštą. Atrodytų, aplankėm visus ir viską ir ko čia dar ardytis. Galėjom ramiai keliaut pirmyn, grįžt ir tęst gyvenimą toliau. Ji ieškotų sau darbo, aš ruoščiausi savo studijoms. Bet ta galinga mintis, kad daugiau negalėsiu apsilankyti savo namuose, ten, kur prasidėjo pažintis su pasauliu, tarsi žibalas į ugnį, kurstė atlikti paskutinio pasižvalgymo apeigas.

Tačiau kamgi šitaip elgtis? Kamgi trenktis tūkstančius kilometrų iki kažkokių nerštaviečių? Juk nieko nepakeisi, kaip yra, taip. Bet juk nebūtų žmogaus, jei ne koks mįslingas onoras. Juk būtų galima numoti ranka ir sakyti, kad nėra jokio skirtumo – čia ar ten. Kamgi tau šita saujelė lentų ir sijų, tiesa, dar ne visai sugraužtų kinivarpų. Kam tie baigiantys išsekti sodai, kurie tartum priešinfarktinės būsenos ištikta širdis vienais metais derlių duoda, kitais – ne, o trečiais, žiūrėk, tik keletą susitraukusių rūgščių vaisių. Kam tos pušys, ten, kur anksčiau kūlė grūdus, tegu ir nelabai reikalingus, sėtus daugiau iš papratimo, nes jau buvo laikai, kai pirkti kainuodavo pigiau, nei pačiam sėti ir pjauti. Kam tau, tu gi nieko neišmanai deramai, net dalgės žmoniškai laikyt nemoki. Nebūk durnas, čiagi tik tuščias tavo įnoris. Ir su kiekvienu tokiu klausimu vis labiau norisi čia būti.

Štai skaitau: Lašišai būdingas kompleksiškas gyvenimo ciklas. […] Subrendusios, jos po kelių mėnesių ar kelerių metų grįžta neršti į tą pačią gimtąją upę, kartais nukeliauja net kelis tūkstančius kilometrų. […] Prieš kelionę jų organizme įvyksta tam tikrų fiziologinių pokyčių, kad žuvys galėtų perplaukti iš sūraus vandens į gėlą. […] Jeigu lašišos nerštų jūrose, jos išvengtų nemažai sunkumų. Tačiau jas, matyt, instinktyviai traukia namo. Didelė tikimybė, kad toje vietoje, kurioje gimė lašiša, pasaulį išvys ir jos jaunikliai.*

Kodėl traukia? Vieno Rumunijoje sutikto vengro žmona, beje, lietuvė, pasakojo psichologijos žurnale perskaičiusi, kad žemės dirvoje yra kažkokių bakterijų, kurios esą raminamai veikia žmogaus organizmą. Sakė, kad todėl žmonės mėgsta kapstytis soduose ir panašiai. Na, tebūnie bakterijos. Nėra taip, kad būnant čia apimtų visokeriopa palaima ir norėtųsi pasilikti, tačiau drauge nėra nieko ramesnio, kaip pereiti mišką, skiriantį kaimą nuo vieškelio, ir atsidurti čia, kur vėl viskas tampa pažįstama. Viskas grįžta į savotišką nulinę būseną: vėl tampa aišku, kas gerai, o kas blogai, kas išsekina, o kas atgaivina, ko norisi ir ko ne.

Kažkada mąsčiau, kas gi skiria miestą nuo kaimo. Pamenu, kartą Vilniuje eidamas gatve išvydau kritusį balandį. Svarsčiau, kas su juo nutinka toliau. Turbūt miesto komunalininkai sušluoja jį drauge su kitomis šiukšlėmis, įmeta į konteinerį ir išveža. Mieste kritęs balandis – atlieka, neturinti jokios vertės, nieko, kas galėtų sužadinti bent lašą gailesčio. Kaime tokį bent katei numestų. Vis ne šiukšlė.

Tačiau, man atrodo, daug svarbiau yra tai, kad kaimas nepažįsta kalbos gudrybių. Čia nėra nei komunistų, nei liberalų, nei nacionalistų, nėra ir permanentinių revoliucijų ar infliacijos / defliacijos ir krintančio / augančio BVP. Nėra kultūros paveldo, nėra tradicijų ar madų, nėra mokslo šviesos, nėra Lacano ar Freudo. Viskas daugmaž paprasta – čia, už išvietės, skaniausius alyvinius obuolius vedanti obelis. Ten toliau – tvartas, kuriame kadaise laikėm gyvulius. Kiek toliau kaimynės troba. Ji miela, gal kiek per daug šunis ir kates mylinti moteriškė.

Pamenu dar kai ką – kai senelė Marija, pati gimusi Tudaravo k., netoli Baranovičių (dab. Baltarusija), tuometinėje Lenkijoje, vėliau 14-os išvežta į nacių Vokietiją priverstiniams darbams, o po karo tapusi meilės emigrante Lietuvoje, išgirsdavo, kad kažkas nemėgsta lenkų ar rusų, visuomet atsakydavo, kad žmogaus tautybė nėra svarbi – svarbiausia, kad jis būtų geras žmogus. Štai pati didžiausia humanizmo pamoka ir moralinis imperatyvas, kurį esu gavęs šioje vietoje. Pridėkim – ne iš knygų. Į čia – šitą niekieno žemę – veda visų vertybinių ir ilgainiui susiformavusių vidinių laikysenų ištakų koordinatės. Tarp miško ir miško, tarp žemės ir dangaus skliauto, varganoj, bet visad pašluotoj troboj.

Tad štai ir dar viena vieta beveik mėnesį trukusių europinių bastymųsi maršrute. Atvažiavom čia tik kelioms dienoms, bet juk kitaip ir negalėjom, nes, kaip sakė vienas senlietuvių poetas, „vargas tam, kuris išėjęs negrįžta“.

Budapeštas, Vengrija, 2014 metų rugsėjo 5-oji

* „Neršti lašišos grįžta į savo gimtąją upę, o po neršto daugelis jų iškart žūsta. Kodėl?“, http://www.iliustruotasismokslas.lt.