Trys šaukštai vienatvės
– Ar galėtum susitikinėti su savimi?
– Manau, kad ne.
Išsitraukiau žydrą „Camel“ cigarečių pakelį ir taip užkirtau kelią tolesniam pokalbiui.
Temo ir bare rinkosi vis daugiau proletarų. Nešini juodais, nemažai gyvenimo mačiusiais lagaminais, jie sėdo prie tamsiai rudų, alumi ir prakaitu nulietų stalų. Merkdami ūsus į alų, savo sužiedėjusiomis lūpomis paliečia bokalo kraštą – atrodo, lyg šimtametę dykumą užklumpa gaivi atogrąžų audra. Gelsvos lūpos atgyja ir pro ūso kraštą prasiveržia kukli žemosios klasės atstovo šypsena.
Prie baro sniego baltumo plaukais apkaręs vyriokas dalijosi išmintimi apie eurą. Kraipė galvą ir tikino didžiakrūtę padavėją, kad bus kaip su vagnorkėm.
– Anuomet už vištvanagį bent nupirkdavai šį tą, o ką su tuo euru. Nė alaus neduosi. Ar duosi? – žvitriai klausė laike pasimetęs seniokas.
Tuo metu ji vis dar nervingai maskatavo dešine koja. Lėtai siurbčiojo eurinį alų ir badė mane sužeisto žvėries žvilgsniu.
– Kodėl mes čia sėdim? Čia nyku ir visi šitie nusmurgę seniokai drasko mano drabužius akimis.
– Man čia patinka, – tariau ir lig dugno ištuštinau pirmąjį bokalą. Jaučiau, kaip keturi lašai nuriedėjo už apykaklės.
Nesupratau, ką ji čia veikia. O ką veikia su tokiu kaip aš, net nesigilinau. Nesu geresnis už tuos, kurie virsta keturiomis pro duris, vairuoja baltą 87-ųjų golfą ar moka alimentus trims vaikams iš ankstesnių dviejų santuokų.
Jau kurį laiką nesijaučiu gyvas. Nemiegu ir nevalgau. Kartais prie Soboro sužaidžiu šachmatais su vietiniais miesto sanitarais; jie visad laimi, nes aš pasigeriu nuo jų skalsaus gyvenimo kvapo.
Dažnai supainioju sapną su tikrove, tačiau niekada nemeluoju, nors gal ir tiesos nesakau.
Ant mano kelnių ties tarpkoju jau kelias dienas ruduoja dėmė. Greičiausiai gurkšnis viskio nutekėjo ne ten.
Lyg vaisinga obels šaka lūžau ant stalo „Lūžtančioje bangoje“. Tas, kuris sugalvojo pavadinimą šiai juodadarbių Mekai, yra genijus arba visiškas kvailys. Šiaip ar taip, jis – išgelbėtojas.
Keli simboliniai gėrimų buteliai virš baro. Išdidžiai ten stūkso beveik lig dugno išgertos žalios devynerios, keli buteliai baltos ir du pigaus brendžio.
Tiems, kuriems sunku priimti bet kokius sprendimus, pats tas.
Žvelgiu į jos aštrius lyg peilis skruostikaulius, į pusamžės padavėjos dvigubą D krūtinę, į ką tik įėjusio literato ištatuiruotą ranką, į tuščią tarą ant savo stalo…
Mano baltapūkė puritonė susipurtė kėdėje ir išrėžė, kad šiandien esu nykus.
Žiūrėjau į savo žemuoginę blondinę dievobaimingu pagyvenusio eunucho žvilgsniu.
Ji vilkėjo trumpą žalsvą suknelę, kuri vos dengė soliariume kepintas šlaunis. Avėjo juodais aukštakulniais ir buvo pasidabinusi tuntu visaip iškeverzotų žiedų.
Iš arti jos rankos atrodė lyg geležiniai spąstai žvėrims.
Pasilenkus pasakyti, kad ji atrodo visai neblogai, mano juslę staiga sukuteno kedrų ir citrusų kvapai.
– Dar viena mūza, kuri laikui bėgant virs eiline marmūze, – tyliai suburbėjau sau po nosim.
Tuo pačiu metu kažkur tolėliau, tamsioje baro kertėje, dusliai liejosi žodžiai:
– Liūdesys yra kaip tualete plūduriuojanti fekalija, – šūkavo svirduliuojantis klientas.
– Žinai, kai pirmą kartą čia atėjau, jaučiausi lyg nesavas. Publika atrodė atgrasi. Tačiau pamatęs, kad padavėja globoja kiekvieną vyrą lyg savo, neatsilaikiau. Todėl dabar aš čia dažnai, – atsidusdamas pasakiau. – Suglebę miesto vyriokai, alsuojantys nuovargiu, ir miela putli moteriškė, girdanti juos savo švelnumu. Ko daugiau vyrui reikia?!
Ji nenoriai palinkčiojo.
Išsitraukiau iš prairusios kišenės seną monetą, dar menančią tėvuko laikus. Ji kaipmat pradėjo suktis man tarp pirštų lyg du jauni ispanai, šokantys aistringą flamenką.
Baro moteris šūktelėjo, kad esu pokštininkas.
Išspaudžiau šypsnį ir leidausi savo gelmėmis žemyn.
Jau kurį laiką negalėjau tapyti. Pradėdavau ir sugadindavau. Galiausiai nupiešdavau žemės orbitą kertantį ir į juodąją skylę skriejantį falą.
Tada viską sunaikindavau ir likdavo tik pilkoje krūvelėje žybsinčios žarijos. Pasiimdavau stiklą viskio ir gerdavau atsisėdęs ant medinio rakštimis ir skyrybomis žymėto slenksčio.
Kartą, nevilties apimtas, paskambinau jai ankstyvą sekmadienio rytą.
Ašarojau ir liejau tulžį it vaikas, pirmą kartą nukritęs nuo dviračio.
Nuo tada ji visur su manimi.
Manau, tai ji susikūrė mane.
Metafizinį vaizdinį, materialią savo troškimų lėlę.
Jaučiau jos žvilgsnį, skrodžiantį mano veidą, keistai šiltą, bet nejaukų.
Prabilau apie savo patirtį nieko doro šiame pasaulyje neveikiant.
Nesulaukiau nei aplodismentų, nei šūksnių, nei griausmingų fanfarų, nieko.
Patylėjom.
O aš vis laukiau komplimentų už tai, kad esu.
– Molio Motiejuk, – nutraukė mano minčių kelionę. – Noriu šį vakarą tave kai kur nusivesti.
– Kur? – pasidomėjau neutraliu tonu.
– Pamatysi.
Lėkštas banalumas, tačiau šleikščiai malonu, kai esi atsakingas tik už tai, kad turi nueiti ten, kur tave veda.
Mes išėjom; mačiau beprotiškai didelį mėnulį – atrodė, lyg jis žiūri į mane savo tamsiomis akutėmis. Lyg norėtų manęs sau.
Užvertęs galvą sekundei visas panirau į jį.
Vėsu.
Ji timptelėjo mane už rankos ir mes pasileidome bėgti. Kažkur į tamsą, o kad nebūtų nuobodu, ji kartais man prancūziškai pakampėj pačiulbėdavo.
Lipom per aukštą metalinę tvorą, ir aš iš širdies juokiausi, kai jos suknelė užkibo už geležies, o ji šaukė juokdamasi:
– Padėk gi.
Gaivus vasariškas lietus dar kartą sukrapnojo, lyg jaunas kunigas šventintų verbas.
Šventvagiškai užsigeidžiau nuplėšti tą žalsvą suknią, vis tiek ją tvora sudraskiusi buvo. Pro besiplaikstančius plaukus kartkartėmis išvysdavau suvedžiotojos šypsnį.
Priėję seną namą, lipome mediniais girgždančiais laiptais, gal kokius tris aukštus, ne daugiau.
– Mes jau čia.
Ji išsitraukė iš savo varno juodumo rankinės didelį raktą ir mes jau po akimirkos buvome viduje.
Elektros lemputę čia pakeitė pilnaties atspindžiai. Aš vėl prasmegau joje.
Ji iš kažkur ištraukė pagalvę, liepė man ją pasidėti ir atsigulti, paskui padėjo galvą man ant pilvo ir užsirūkė.
Užsnūdau.
Ryte pabudau vienas.
Susirinkau daiktus nuo purvu ir žemėm aplipusio užtiesalo.
Ji paliko savo megztinį.
Tyčia, pamaniau.
Kojoms linkstant, mažais, nedrąsiais žingsniais pamažu ėjau namų link.
Jaučiau jos kvapą.
Grįžau ir kritau į šaltą, nepatogią lovą, o rankose vis dar laikiau drabužį, prisigėrusį citrusų ir kedrų kvapo.
Nemėgstu rytinės vienatvės.
Pakilęs iš gilaus migio pasidariau juodos kavos, be cukraus.
Vakare pyptelėjus telefonui mano akys sutvieskė it žalias šviesoforo signalas.
PYPT – papildykite sąskaitą arba kalbėjimo planas jums bus išjungtas…
