Tobulas apskritimas

Ištrauka

Kovo 29, šeštadienis, 14:34

Nors maniau, kad neimsiu daug daiktų, vis tiek prisikroviau šaldytuvo dydžio lagaminą. Paskui nebeturėjau ką veikti, todėl pasižiūrėjau atsitiktinai internete užtiktą dokumentinį filmuką apie kurmius. Žvėriukai visą gyvenimą praleidžia vieni, kasdami žemėje urvus ir ieškodami kirmėlių. Poravimosi laiku kurmių patinėliai, trumpam pamiršę sliekus, skrodžia žemę ieškodami patelių. Jas apvaisinę, palieka, o tos, pamiršusios kirminus, meistrauja guolį kurmiukams. Jaunikliai gimsta pliki ir bejėgiai – visi kartu, sergimi budrios motinos akies, jie gyvena pirmąją, daugiau nebepasikartosiančią, savo gyvenimo atkarpą.

Dabar važiuoju autobusu, tyčia užsitamsinusi kompiuterio ekraną, kad niekas nematytų, ką rašau. Aš ir pati nematau –

 

Balandžio 2, trečiadienis, 22:32

Tėvo namas, kuriame mudu su broliu gyvename, apsėstas vaiduoklių. Jaučiu, kad ten esame ne vieni. „Kliedi“, – sako Edgaras, kai ketvirtą rytą iš eilės randu visas virtuvės spinteles atvertas. „Gal katės darbas“, – spėlioja ir tikina, kad anksčiau taip nebuvę. Viską galima kaip nors paaiškinti. Tačiau man vis tiek nejauku ir kai Edgaro nebūna namuose, stengiuosi laiką leisti kieme.

Kuo pasireiškia vaiduoklių egzistavimas? Man atrodo, kad namuose esama sunkaus oro, lyg kažkas visą laiką tave stebėtų iš nugaros. Kartais matau, kaip juda užuolaidos, nors jokio skersvėjo nėra. Ir tos spintelės – taip, tai pats baisiausias dalykas. Šiuose namuose pastarąjį kartą nakvojau gal prieš penkerius metus, iškart po tėvo mirties. Paskiau namas buvo negyvenamas, kol rugsėjį čia persikraustė brolis, – jo aplankyti buvome atvažiavę šią žiemą su Jurijumi. Šalome, nes Edgaras nepasiruošė malkų šaltajam sezonui, be to, kažkas ten buvo negerai su šildymo sistema, taigi elektrinėmis krosnelėmis šildė tik savo kambarį ir virtuvę. Nakvoti, žinoma, nepasilikome. Viešnagės metu nieko keisto nepastebėjau, gal to sunkaus, vaiduokliško oro nesijautė dar ir dėl to, kad vyravo žema temperatūra arba aš buvau ne viena? O juk nuo seno žinoma, kad būtent vieni žmonės prisigalvoja baisiausių dalykų: mitologizuoja užuolaidų krustelėjimą tapdami gąsdinančiu ir kartu gąsdinamu vargšeliu. Per tiek metų su šia aplinka labai susvetimėjau, o didelė erdvė man, pripratusiai prie mažų kambariukų, kelia baimę ir nežinią.

 

Balandžio 3, ketvirtadienis, 22:32

Šiokiadieniai kol kas eina vienodai: pradėjau anksti keltis, taigi pabundu pirmiau už brolį, randu vaiduoklių atvertas spinteles, uždarau. Tada priberiu maisto Edgaro storai rudai katei, kurios plaukais nusivėlęs vienintelis kilimas priemenėje (su kate bendraujame nedaug, nes ji kažkodėl pripažįsta tik brolį, o kai jo nebūna, laigo kieme nekreipdama dėmesio į mane ir neatsiliepia šaukiama). Išverdu stiprios kavos, iškepu kiaušinienės su kumpiu. Girdžiu, kaip viršuje skamba brolio žadintuvas, po dvidešimties minučių pusryčiaujame ir jis išvažiuoja į darbą. Aš, bijodama vaiduoklių, su striuke ir kompiuteriu einu į lauką.

Kartais per pertraukėlę pasivaikštau miške, kuris čia vos už gatvės. Tik įėjus į mišką, matyti juodi apskritimai, išdeginti kompanijų kūrentų lauželių, primėtyta nuorūkų, tuščių skardinių nuo alaus: tenka gerokai paeiti, kol patenki giliau, į švaresnę teritoriją. Miške, skirtingai negu mieste, pasiklysti nebijau, nes nuo pat vaikystės kažkaip intuityviai nujausdavau išėjimo pusę. Grybus taip pat pažįstu, nors mūsų šeima niekuomet nebuvo iš tų, kurios laisvalaikiu grybautų. Erkių savo kūne esu turėjusi tikrai daugiau negu dešimt, tačiau bijoti užsikrėsti kokia nors parazitine liga pradėjau tik išvažiavusi į miestą. Taigi vaikštau po mišką: patinka klausyti, kaip po kojomis traška šakelės, o kai užlipu ant lietaus prisigėrusios samanos, rodosi, kad lipu ant kažkieno paliktos kempinės. Kvepia augalais ir puvėsiais. Nekintantis gamtos kvapas, tokie patys medžiai, tie patys save per šimtus metų atkartojantys mėlynių krūmai. Pirmą kartą vaikščiodama miške pagaliau suvokiau, kokie visi šie kvapai seksualūs: įkvepi miško oro, o jauti gaivališkus kūno syvus.

Paskiau, grįžusi namo, paskubomis išsitraukiu iš šaldytuvo vakarienės likučius ir nešildžiusi nešuosi laukan. Penktą grįžta brolis, atsiveža maisto ir gamina vakarienę, kalbamės. Edgarui patinka gaminti – jis ilgai kuičiasi prie daržovių apkepėlių ar pagal taisykles iškepto jautienos pjausnio – ruošia maistą kone matematiniu tikslumu. Miela, kad jis manimi rūpinasi ir visada padaro šio to daugiau, kad turėčiau kitos dienos pietums. Tai tikriausiai pirmas kartas gyvenime, kai tiek daug bendraujame. Anksčiau mus skyrė penkeri metai, paskui – miestai, skirtingi interesai ir gyvenimo aplinkybės.

Edgaras atrodo vyresnis, negu yra, – su pražilusiais plaukais smilkiniuose ir nežymia kuprele, nes visą laiką vaikšto ir sėdi susilenkęs, panarinęs galvą. Vaikystėje buvo užsisklendęs su savo gyvūnais – augindavo skruzdėles stiklainiuose, vikšrus sausainių dėžutėse, netgi kurklį, kurį tėvas sužeidė kauptuku, ir tą slaugė, kol vabzdys nugaišo. Kai paaugo, prasidėjo gyvatės terariumuose, kurias jis šerdavo šaldytomis pelėmis, o aš bijodavau, kad vieną naktį raštuotosios netyčia nepabėgtų ir neįšliaužtų į mano lovą. Netikėjau, kad galima justi kokį nors ryšį su ropliais ir juos prisijaukinti, nors gerokai vėliau, kai brolis jau buvo baigęs su tomis gyvatėmis, žiūrėjau reportažą apie Kambodžoje gyvenantį berniuką, kuris užmigdavo tik apsikabinęs namuose laikomą milžinišką pitoną.

Beje, Edgaras neseniai įkūrė veterinarijos kliniką. Po skyrybų pasiėmė paskolą ir pagaliau įgyvendino seną svajonę būti sau pačiam viršininku. Kol kas klinikoje, įsikūrusioje kažkur netoli centro (vis dar nebuvau ten nuvažiavusi), jie dirba dviese. Brolis dar neišgali samdyti valytojos, taigi pats po darbo pasilieka valanda ilgiau ir viską išplauna.

Paklausiau, ar po skyrybų dar bendrauja su Danguole. Sakė, kad nebe, bet tik todėl, kad ji pati nenori: jis nuoskaudos nejaučiantis – laikas, Edgaro nuomone, apskritai matuojamas žmonėmis ir kartais tiesiog išaugi vieną, bet sutinki kitą. „Sutikai naują moterį?“ – paklausiau. O tas kažką mįslingai numykė.

Jie susituokė dar tada, kai Edgaras mokėsi akademijoje. Pragyveno kartu dvylika metų – tai atrodo neįtikėtinai daug. Šiaip su Danguole niekada nerasdavau temų pokalbiams, nes ji atrodydavo nervinga ir kandi, visuomet pasitempusi ir mėgstanti vadovauti – Edgaras buvo jai po padu. Tebeturiu ją feisbuke: neseniai įsidėjo nuotraukas iš atostogų prie jūros, kur pozuoja su bikiniu ir šiaudine skrybėle, pasikeitė pavardę į mergautinę ir pasivadino savo santykius „įsipareigojusi“. Gerai, kad jie neturėjo vaikų – tereikėjo parduoti butą ir pasidalinti pinigus.

Taigi aš dabar taip pat esu išaugtinis žmogus, buvęs Jurijaus etapas – tiksliau, trumpas, vos keliolikos mėnesių, etapėlis. Esu jam tik tai ir nieko daugiau. Edgaras, tiek metų pragyvenęs santuokoje, mano, kad turėčiau džiaugtis tuo vienatvės tarpu, kurį gavau, kad išnaudočiau jį kuo produktyviau, nes tada visą energiją galima skirti darbui, nereikia prie ko nors taikytis ir gali tiesiog būti savimi – su visu bjauriausių savybių rinkiniu, kurį turi. Na, bet aš nebenoriu tik dirbti – noriu pagaliau suaugti ir jaustis už ką nors atsakinga. „Tu tiesiog jauti visuomenės spaudimą dėl savo amžiaus, – pasakė Edgaras. – Arba esi nesutverta ilgiems santykiams, tarp jūsų, menininkų, tai turbūt visai normalu?“

Jeigu nueičiau pas psichologą, jis pasakytų, jog santykių nemoku išlaikyti dėl to, kad anksti netekau mamos ir nemačiau gražios šeimos pavyzdžio – likome našlaičiai, kai man tebuvo dešimt, o broliui penkiolika. Po jos mirties pas mus apsigyveno tėvo mama, šaukdavome ją vardu – Karalina. Močiutė nusileido tarsi iš giedro dangaus, mat mamai esant gyvai pas mus niekada nesisvečiuodavo ir žaislų per gimtadienius nedovanodavo.

Karalina priklausė Jehovos liudytojams, taigi didžiąją dalį laiko praleisdavo vaikščiodama į susitikimus, nešiodama knygas po žmonių namus ir žadėdama atsivertusiems amžinąją karalystę, kuri turėjo ateiti, pasak jos, 2000 metais. Karalina tikėjo, kad po nukryžiavimo Dievas Sūnų paėmė į dangų ir žemėje įkūrė Jehovos liudytojų organizaciją, kurios nariai siekė tobulai gyventi pagal Kristaus pavyzdį žemėje (o žemę neteisėtai valdė Šėtonas). Organizacija išsilaikė tik šimtą metų po Kristaus mirties ir vėl prikelta buvo tik artėjant pasaulio pabaigai – Amerikoje XIX a. pabaigoje. Karalina žinojo, kad labai greitu laiku Dievo valdymas taps visiems regimas: tuomet bus sunaikintas Šėtonas ir jo tarnai, o žemėje įsiviešpataus amžinas Rojus, kuriame gyvens ištikimi liudytojai, skelbę Jehovos vardą. Suprantama, visi kiti bus sunaikinti – Dievas amžinam gyvenimui pakviesiąs tik jehovistus.

Keista, bet Karalina, aistringai siekusi įtraukti žmones į liudytojų tarpą, beveik nedėjo pastangų atversti į teisingąjį kelią savo sūnų ir anūkus – užteko kelių jo pasišaipymų ir jaunatvinio mano su broliu nihilizmo, kad močiutei nusvirtų rankos ir ji daugiau niekada nesistengtų pergalėti savo šeimos. Taigi ir į mūsų auklėjimą Karalina beveik nesikišo – tiesiog rūpinosi, kad bent tris kartus per savaitę pavalgytume šiltos sriubos ir turėtume švarių rūbų. Ryškiausiai pamenu, kaip atsisėdusi svetainėje ji apsidėliodavo knygomis ir užsidėjusi mažutėlius akinius, primenančius pensnė, skaitydavo „Sargybos bokštą“, o aš šalia įsitaisydavau su Astrida Lindgren. Tiesa, pradžioje, įvertinusi mano gebėjimą raiškiai skaityti, Karalina buvo nusivedusi mane į jehovistų susirinkimą „karalystės salėje“ – ten aš visiems skaičiau ištraukas apie Jėzų, vaikščiojantį vandeniu. „Karalystės salėje“ buvo ir daugiau vaikų, tačiau visi kažkokie ramūs ir nekalbūs – jiems knygų skaityti ten niekas neduodavo. O man pavyko puikiai: tikriausiai skaičiau lyg tyra našlaitėlė, vis dar nuodėmių nesuteptas angelėlis. Grįžus namo, močiutė paklausė manęs, ar norėčiau ten skaityti kiekvieną antradienį, o aš prisiminiau salėje sėdėjusių vaikų fizionomijas ir papurčiau galvą. Tada Karalina prisakė nepasakoti tėvui, kad mane buvo nusivedusi į „karalystės salę“, – tėtis ir taip retai kada klausydavosi mano pasakojimų, tad pažado laikytis buvo nesunku.

Visgi 2000-aisiais pasaulio pabaiga taip ir neįvyko. Kadangi jau buvau pradėjusi bręsti, Karalina nusprendė papasakoti man apie tuos dalykus: ji aiškino, kad kuo ilgiau prie savęs neprisileisčiau berniukų, nes paskui prasidės visokios problemos. Kokios problemos? Paprastai visos princesės tik ir siekia, kad kuo greičiau pasirodytų jų princai, o meksikiečių serialuose, kuriuos žiūrėdavome sykiu su močiute, taip pat kartodavosi tas pats scenarijus. Tada Karalina, turėjusi pasakotojos talentą, smulkiai išaiškino man apie gimdymo skausmus. Buvau priversta klausytis, kaip mano tėčio mamai atsiskyrė dubens kaulai ir kaip akušerė kirpo jos tarpvietę, nes vaikas buvo per didelis išlįsti. Iš jos (nes paauglių žurnalų neskaičiau ir artimų draugių neturėjau) pirmą kartą sužinojau apie mėnesines, kažkodėl nugirdusi pavadinimą „gegužinės“. Karalina sakė, kad kai prasideda „gegužinės“, moterys alpsta iš skausmo ir septynias dienas tampa nešvarios. Ji iš anksto nupirko man pakelį įklotų. Paskiau juos praplėšiau ir, iš visų pusių apžiūrėjusi, užpyliau ant jų vandens – kaip reklamoje tikėdamasi pamatyti sustingusią želė.

Rimčiau apsižodžiavusios buvome tik kartą – kai namuose apsigyveno tėvo draugė Alina. Tada mėginau žudytis prisigėrusi tablečių. Karalina kišo pirštus man į gerklę plūsdama, kad visai nevertinu laiko, kuris man liko.

 

Balandžio 4, penktadienis, 22:04

Šitas namas griūva. Baisu žiūrėti, kuo virto mūsų kambariai, kokie nustekenti baldai, – čia kelis kartus buvo įsilaužę vagys: iš piktumo, kad nėra ką vogti, suraižė visą minkštųjų baldų gobeleną, sudaužė stiklines sekcijos duris ir nusuko čiaupus nuo prausyklės. Mano kambaryje aną pavasarį, matyt, prilašėjo nuo stogo, taigi ant lubų likusios rudos šliūžės, o dešiniame šone želia juosvi pelėsiai, kurių Edgaras patarė nevalyti, nes neva pelėsių judinimas kenkia sveikatai. Namuose daug tuščių didelių vazonų, kuriuose anksčiau augo gėlės. Pilna spinta tėvo rūbų, kurių taip pat nepajėgėme išmesti arba atiduoti į labdarą. Edgaras nekreipia į netvarką dėmesio: apsistatė savo kambarį baldais, dideliu televizoriumi ir kompiuteriu – ir jam gerai.

Kiemas, kuriame būnu, irgi baisus. Medžiai dar nuogi, be lapų ir žiedų, kyšo stagarai. Po tėvo mirties sodas buvo visai sulaukėjęs – nenugenėtos vyšnios, užstojančios kadaise vešėjusius rožynus, tvoras apraizgiusios vynuogių šakos, primenančios sumedėjusius numirėlių pirštus, drumstas, pirmuonių ir šiukšlių apgyventas baseinukas, kuriame anksčiau maudydavosi žmonės. Pati dienomis sėdžiu medinėje pavėsinėje išpuvusiomis, vos besilaikančiomis sienomis – anksčiau, dar vaikystėje, čia vykdavo pagrindinis veiksmas – buvo sėdima su svečiais, ilsimasi po darbų, žiūrint į išpuoselėtus augalus. Žaisdavau šitame namelyje su lėlėmis. Jo sienose dabar prisiveisė kinivarpų, manau, kad kitų metų jis nebesulauks – tiesiog suteš. Jau švilpauja paukščiai, tikriausiai parskrido pajutę pavasarį. Iš kitos namo pusės – miškas, ten anksčiau tėvas turėjo keliolika savo klevų, iš kurių leisdavo sulą. Brolis sakė, kad vietoj Marcinkevičių dabar gyvena kažkokia moteris, o kaimynai iš kairės taip pat pasikeitė – matyt, pardavė namus per krizę.

Taip, šitie namai yra lyg praradimų transliacijos. Niekada tiek daug apie tai negalvojau kaip dabar.

 

Balandžio 6, sekmadienis, 22:14

Vertėjas į vokiečių kalbą, panoręs išversti mano naujausią knygą, anądien man elektroniniame laiške užsiminė: „Atrodo, kad visi tavo tekstai apie fucked up santykius su tėvais.“

 

Balandžio 7, pirmadienis, 22:04

Taigi dienos taip ir eina – monotoniškai. Rečiau sėdime kartu: pavakarieniaujame, Edgaras eina prie kompiuterio, aš irgi einu prie kompiuterio.

Rytais vis sunkiau atsikelti – norisi tiesiog gulėti lovoje ir žiūrėti į voratinklį, kabantį prie lubų krašto. Pačiai būti voratinkliu, kabančiu ant vienos kadaise voro suregztos ir pamirštos gijos.

Atsiblokavau Jurijų internete ir, nemeluoju, po kelio-likos minučių jis man parašė laišką klausdamas, kaip gyvenu. Atsakiau, kad būnu ne Vilniuje, kad karštligiškai rašau romaną, esu apimta kūrybinės ekstazės ir t. t. Pa-klausiau, kaip sekasi jam. Parašė dirbantis prie diser-tacijos. Nieko jam nebeatrašiau. Nesuprantu, kodėl jis su manimi bendrauja, jeigu tarp mūsų viskas baigta. Gal dabar gailisi?

 

Balandžio 8, antradienis, 22:04

Vakar neiškenčiau ir parašiau jam apie tai, kad gyvenu vaiduoklių name. Ir jis, svolačių svolačius, man nieko nebeatrašė.

 

Balandžio 9, trečiadienis, 05:46

Prabudau ir nebegaliu užmigt. Sapnavau, kad vaikštau miške ir jau sukdama link namų susitinku mamą. Ji tokia sena, sudžiūvusi, apsigobusi galvą balta skarele. Apsikabiname ir pasibučiuojame lyg seniai nesimačiusios. Prie mūsų pribėga didelis šuo baltu, tankiu, blizgančiu tarsi aksominis kailiu. Pradedu jį glostyti ir klausiu: „Mamyte, koks šuniuko vardas?“ Ji atsako: „Grosė.“ Jos balsas visai kaip Jurijaus – žemas ir prikimęs. Prabudau kartodama šuns vardą ir, rodos, vis dar jusdama jo nuostabiai minkšto kailio švelnumą.

 

Balandžio 12, šeštadienis, 15:06

„Girdėjau žingsnius ir nuo senumo išgeltusios mano kambario užuolaidos paslaptingai judėjo tarsi iš Gombrowi-cziaus knygos apie prakeiktą pilį“, – parašiau Jurijui.

Internete susiradau būrėjų, gebančių išvaryti dvasias, numerius. Susiskambinau su būrėja Danute, apie ją radau penkis teigiamus atsiliepimus supermamų forume: telefonu kalbant susidaro labai griezto zmogaus ispudis, bet realybeje priesingai. labai nuosirdi, maloni, draugiska. jauciausi tarsi pas drauge. puikiai nusake esama situacija. patare kaip tureciau elgtis,kad pasiekciau norima rezultata, nusake ateiti.labai rekomenduoju. jau dvi drauges pas ja uzsirase. kainuoja nuo 40 iki 50 lt. kiek nori, tiek palieki, matosi kad ne del pinigu buria.

Telefonu jos balsas man nepasirodė griežtas. Susitarėme, kad atvažiuos pas mus jau rytoj. Brolis visą vakarą šaipėsi iš mano tamsumo ir prietaringumo – man ir pačiai juokinga.

 

Balandžio 13, sekmadienis, 22:00

Mūsų namuose vakar svečiavosi būrėja Danutė. Tikėjausi, kad ji bus apsikarsčiusi karoliais, vilkės žvangantį sijoną, o atvažiavo pasitempusi ledi juodu šilkiniu paltu su rombeliais. Brolis ją įleido pro duris ir mes susėdome svetainėje, aš padariau kavos. Edgaras skeptiškai sėdėjo netoliese su kompiuteriu ant kelių ir mūsų pokalbyje nedalyvavo, pasakęs, kad jam niekada niekas nesivaideno. „Moterys jautresnės šitiems dalykams, intuicija, suprantat“, – paaiškino Danutė. Pasakiau jai girdinti keistus garsus, traškesius, kartais atrodo, kad kažkas mane stebi iš šono. Be to, penkis kartus rytais atsikėlusi radau atidarytas visas virtuvės spintelių duris, net viršutinių. „Kas anksčiau gyveno šiuose namuose?“ – paklausė būrėja. Pasakiau, kad tėtis. Sužinojusi, kad jis namuose ir numirė, klausinėjo, ar tai buvo savižudybė, ar jis ilgai kankinosi, ar tarp mūsų buvo neįvykdytų pažadų ir taip toliau. Atsakiau, kad ne – mes tiesiog buvome susvetimėję. „Tuoj patikrinsim energetiką“, – išgėrusi kavą tarė Danutė. Ji laikė rankoje metalines virgules ir vaikščiojo po kambarius sakydama: „Jaučiu, jaučiu stiprią energiją. Matot, kaip juda virgulės?“ Tada, perėjusi per visas patalpas ir vos neparkritusi, kai užkliuvo už katės (ta visada painiojosi tarp kojų), išsitraukė iš rankinės „Vichy“ mineralinio buteliuką. „Reikės pašventinti. Čia švęstas vanduo iš Vatikano“, – pasakė ir atsuko kamštelį. Gerai, kad nematė Edgaras, kaip ji tuo buteliuku šlakstė grindis niurnėdama: „Duok mirusiems, Viešpatie, ramybę.“ Kone pusę buteliuko suliurlino ant virtuvės spintelių ir gerai apšlakstė užuolaidas – vietas, ku-riose daugiausiai dvasių energetikos. „Manote, kad čia mano tėtis vaidenasi?“ – paklausiau jos, kai sumokėjau žadėtuosius penkiasdešimt litų ir sėdėjome pavėsinėje su antra porcija kavos ir vafliniu pyragu. „Gali, gali būti.“ Paskui įsišnekėjome, ji sakė ne tik varanti dvasias, bet ir užsiiminėjanti chiromantika. „Apie žmogų galima daug pasakyti ne tik iš delno, bet ir iš veido bruožų. Žiūriu į jį ir viską matau“, – ir įsmeigė akis man į veidą. Pati buvo smulki, smailiu smakru. „Ką matote žiūrėdama į mane?“ – paklausiau. „Esi simpatiška, – tarė žiūrėdama man į akis. – Tik venk juodos spalvos – tau netinka.“

Atsisveikinome, ji palinkėjo ramybės ir įsėdo į savo mėlyną mazdą, įdavusi kortelę su telefono numeriu, jeigu ir vėl prireiktų pagalbos. Ką galiu pasakyti – iš tiesų miela moteris. Didžiausias absurdas, kad šįryt atsikėliau ir pamačiau, jog virtuvės spintelės ir vėl atvertos. Dabar galvoju, kad Edgaras buvo teisus dėl katės, nes tomis naktimis, kai ją išleisdavome į lauką, ryte spintelių durys nebūdavo atidarytos.

Visą šią istoriją aprašiau Jurijui. Man atrodo, jog pakviečiau tą būrėją vien dėl to, kad turėčiau ką jam papasakoti.