Edwardas Hirschas (g. 1950) – JAV poetas ir kritikas. Išleido aštuonis poezijos rinkinius ir keletą knygų apie šiuolaikinę poeziją, jos skaitymą ir supratimą. 2011 metais lankėsi Vilniuje, dalyvavo Vasaros literatūros seminarų (Summer Literary Seminars) renginiuose.
Iš mano kvailybės istorijos
Rainer Fetting. Sąmokslas prie jūros. 2011
Leidžiantis nuo tilto eismas suintensyvėjo,
aš pasukau dešinėn – ne į tą pusę,
ir ilgam įstrigau.
Atėjus vakarui, išlėkdavau į lauką,
nekreipdamas dėmesio į medžius,
kurių vardų nežinojau,
ir sparnais abejingai vasnojančius paukščius.
Negalėjau nei atsisakyti troškimų,
nei jų patenkinti, todėl basčiausi aplinkui
tarsi tigras, norintis pulti,
bet bijantis savo paties įsiūčio.
Visur nešiojausi geležinį narvą,
kurio virbų niekas nematė.
Pernelyg sielojausi dėl to, ką kiti galvojo,
ir sakiau, ko nereikėjo sakyti.
Kai reikėjo kalbėti, tylėjau.
Atleiskit man, filosofai,
aš skaičiau stoikus, bet nieko nesupratau.
Jaučiausi gyvenantis klaidingai
dvasine prasme,
tuo metu, kai kitoje pasaulio pusėje žuvo tūkstančiai žmonių,
tarp jų ir mano tėvynainiai.
Keliavau toliau – išsiblaškęs, paskendęs mintyse –
pamiršdamas pasirūpinti tais, kurie kentėjo
šalia ir tolėliau.
Atleisk man, tikėjime, kad niekad tavęs neturėjau.
Netikėjau Dievu, nes jis manęs vengė.
Ankstyvas sekmadienio rytas
Kadaise šaipydavaus iš tėvo ir jo draugelių,
kad sekmadienį atsikelia anksčiausiai
ir vietiniam bare siurbia kavą,
o dabar pats esu toks mulkis.
Niekam nerūpi seni mano pažeminimai,
kurie velkasi per miegą
tarsi tuščių skardinių virtinė,
pririšta prie seno kledaro.
Va taip: kai tik pamanai,
kad pamiršai tą raudonplaukę merginą,
kuri paliko tave parkinge
prieš keturiasdešimt metų, prabundi
per anksti ir išvysti ją,
pranykstančią už sapno krašto
ant kažkieno kito motociklo,
riaumojančio brėkštančiam greitkely.
Todėl dabar sėdžiu blankioje
kavinėje, pilnoje vyturių,
čia langai suodini,
o kava šilta ir karti.
Aš pradėsiu gyventi kaip mistikas
Šiandien apsivilkau žalią vilnonį megztinį
ir išėjau į parką, per sutemas, sningant.
Medžiai stovi lauke tarsi dvidešimt septyni pranašai,
tarsi Kalvarijų stacijos – tylūs, susimąstę.
Jų kamienus nusėję mėlyni šviesos dribsniai
yra paslapties šifrai, okultiniai simboliai.
Tirsiu jų lapus tarsi teksto puslapius
ir stebėsiu žiemos studiozus – mokslingus balandžius.
Atsiklaupsiu prie nugalėtos voverės tako
ir juodame tvenkinyje ieškosiu Sofijos pėdsakų.
Danguje ieškosiu ženklų,
kuriuose atsiskleistų visa mano ateitis.
Eisiu namo vienas kartu su vienatve,
šešėlių mokinys, slėpinių šlovintojas.
Simone Weil: darbo fabrike metai (1934-1935)
Raudono vyno taurė virpa ant stalo,
nepaliesta, lempos šviesa krenta ant jos pečių.
Ji žiūri į kopūstą lėkštėje,
žiūri į perlaužtą duoną. Teiginys:
nepanaikinama dirbančiųjų vergovė. „Dirbti
tam, kad pavalgytum, valgyti tam, kad dirbtum.“
Ji galvoja apie kontrolinį laikrodį krūtinėje,
apie naktį, tirštėjančią vijokliuose ir pirštuotėse,
migloje ir atomuose, fabrike,
kur plieno spaustuvai suspaudžia jos smilkinius
dešimt valandų per dieną. Ji nevalgo.
Nemiega. Beveik negalvoja –
dabar, kai palietė sumuštą užmaršties
ranką ir paragavo kraujo,
kai žaizdras pažymėjo jos odą
ir išdegino kaktą kaip Romos vergei.
Be abejo, Dievas ateina pas stuobrius ir nemokšas,
pas suvirintojus tamsiais akiniais ir juodadarbius,
kurie savo gyvenimo pamainą praleidžia
iš ugnies traukdami iki raudonumo įkaitusias geležines rites.
Be abejo, Dievas pasirodo sukrėstiems ir bevardžiams,
pažemintiems ir nukamuotiems,
kurių kojos ištekėjusios už amžino judesio,
o rankos per mažos kūnams.
Teiginys: „Per darbą žmogus pavirsta materija –
kaip Kristus per Eucharistiją.
Darbas yra lyg mirtis. Mes turime pereiti
mirtį. Mus turi nužudyti.“
Turime prabusti, kad dirbtume, triūstume
ir skaičiuotume, vėl ir vėl susimautume, paklustume
pasiutusiam mašinų ritmui, kentėtume
pragarą ir gyventume kartotėje,
kad taptume aukojamu gyvuliu: laikas
įeina į kūną, kūnas įeina į laiką.
Ji prispaudžia kaktą prie stalo:
dirbti tam, kad valgytum, valgytum…
Lauke drugiai skleidžiasi į žvaigždes,
o žvaigždės – kaip karoliai ant dangaus kaklo.
Raudono vyno taurė virpa kambary
šalia šalto kopūsto ir perlaužtos duonos.
Nuvargusi naktis; ji yra neramus skystis
ir nepaliestas maistas. Nusileisk pas ją.
