Ji tik trumpam liaudavosi kalbėjusi
Ji tik trumpam liaudavosi kalbėjusi. Netilo nervingai grūsdama daiktus į nunešiotą „Puma“ krepšį, rinkdama po kambarį niekniekius, kuriais nužymėtas kone kiekvienos moters gyvenimas, be tikslo atidarydama ir uždarydama balkono duris, lyg rinkdamasi, ar ne pro jas geriau išeiti. Žodžiai kilo ir smigo. Jis tarsi per miglą vienus jų išgirsdavo, tik reikšmės nepagaudavo, kiti ištirpdavo kažkur pakeliui link jo. Kai trinktelėjo laukujės durys lyg žemės grumstai į karsto dangtį, kambaryje liko tik jis ir laikrodžio tiksėjimas. „Dabar vienas, dabar vienas“, – tiksėjo jis ironiškai. Andrius dar kurį laiką liko sėdėti kaip sėdėjęs – ant sofos krašto tarsi surištom rankom ir į grindis įsišaknijusiom kojom. Pirma atrodė, kad jei pasijudins – duš šita trapi tyla kaip šiandien į melsvomis plytelėmis išklijuotą virtuvės sieną puodelis iš Ugnės rankų. Kavos nuosėdos būrė ilgą jų kelią per kopas, tačiau Ugnė jau to nematė. „Kas tu per žmogus, Milkevičiau, kažkoks visiškai joks“, – tarsi kažko, bet tikrai ne jo, ne Andriaus klausė pavargusiu balsu. Paskui valandai tilo ir nutilo. Sėdėjo virtuvėje galvą ranka parėmusi, stebeilijo į niekur. Atrodė tarsi vaškinė. Andrius norėjo prieiti, paliesti ją, pagramdyti nagu skruostą – gal liktų po juo gelsvo medumi kvepiančio vaško. Tačiau ta tyla buvo kaip siena – neperlipama, nepermušama. Tai ir nebandė įveikti. Be jokio tikslaus užsiėmimo judėjo per kambarius. Atėjo ir į virtuvę – atsuko čiaupą, pripylė vandens į stiklinę, paskui išpylė. Bandė kabintis už paprasčiausių veiksmų, nes jautė, kaip eižėja pasaulis šiuose penkiasdešimtyje kvadratinių metrų. O kai ji pakilo nuo kėdės – sunkiai, kaip ką tik pagimdžiusi, tai ir nepaliovė kalbėti iki trinktelint lauko durims.
Tyla suspaudė galvą tarsi per mažas šalmas. Bet erdvės padaugėjo ir tie penkiasdešimt kvadratinių metrų dabar atrodė vos ne kaip futbolo stadionas, o jis – tarsi kamuolį į savo vartus įspyręs žaidėjas, kurio sėkmės skonį jau keičia pralaimėjimo kartėlis, suvokus apmaudžią klaidą. Žinojo, kad rytoj bus blogiau. Prisiminė, kai prieš porą metų odontologas išlupo porą protinių dantų. Raudamas juokavo, kad šiais laikais mes ne tokie plėšrūs kaip mūsų protėviai, tai ir dantų mums mažiau reikia. Tą pačią dieną nemaloniai maudė, bet po jos atėjusios kitos dienos pribloškė jį skausmo banga. Jautė, kad ilgėsis jos, ir jau ruošėsi tam. Sumetė į stalčių kelis ant lentynos likusius Ugnės daiktus – nagų dildę, rožinio kvarco akmenėlį, auskarą purpurine akute. Uždarė trankiai tarsi duris į praeitį, nors jautė puikiai, kad vaidina pats prieš save – vienintelį žiūrovą šiame sudegusiame teatre.
Virtuvėje iš šaldytuvo išsitraukė alaus skardinę, priglaudė prie kaktos. Šaltas metalas maloniai gaivino. Skardinę vakar dar pirko kartu. Jis stovėjo neapsispręsdamas prie pomidorų. Trys rūšys išmušė jį iš pusiausvyros, tai tik bukai akimis vedžiojo nuo vienos prie kitos. Ji priėjo su dviem alaus skardinėmis, nuleido jas į vežimėlį, petimi jį lengvai stumtelėjo į šoną, į polietileninį maišiuką ilgai nesvarstydama įmetė keturis pomidorus. Jis pasijuto it marionetė, tampoma už siūlų sumanių lėlininko rankų. Jam pasirodė, kad jei ji nežingsniuos, sustos vietoje, tai ir jis nebejudės, kad jis eina, nes ji eina. Slinko paskui ją nepatogiai, žingsniu taikydamas į jos žingsnius, jautėsi netvirtai, užkliuvo. Ji atsigręžė, ramindama nusišypsojo. Buvo graži, bet nebejautė jos. Net kai naktimis pirštu ant nugaros piešdavo jai vienai žinomus ženklus, jausdavosi labai toli nuo jos. Kartą, kai viešėjo pas Ugnės senelę Zofiją, ta prisėdo šalia ir sunėrusi rankas skreite žiūrėdama kažkur už horizonto pasakė: „Žinoma, galima ir taip pragyventi – vienam temylint, ale tai vežimas, kur traukia jaunas arklys ir senas jautis – malonaus važiavimo nebus.“ Jam pasidarė gėda, kad kažkas pamatė tai, ką jis slėpė net pats nuo savęs, ir po vakarienės, kai suplovęs indus atsigręždavo į Ugnę, – jos rankos skreite tarsi du negyvi žąsiukai, – atrodydavo jam, kad ir pati Zofija sėdi jų mažoje virtuvėje ir žiūri už horizonto su nebyliu priekaištu, kad nemylėdamas nepaleidžia.
