„Jei sutiksi savo kelyje Budą – užmušk jį“

Nuo Horo kalno jie leidosi į kelionę Nendrių jūros keliu, norėdami apeiti Edomo kraštą. Bet pakeliui žmonės neteko kantrybės. Jie kalbėjo prieš Dievą ir Mozę: „Kodėl išvedei mus iš Egipto numirti dykumoje? Juk čia nėra nei maisto, nei vandens, – mes bjaurimės tuo niekam tikusiu maistu.“ Tada VIEŠPATS pasiuntė žmonėms ugningus žalčius. Jie gėlė žmones, ir nuo to daug izraeliečių mirė. Žmonės ėjo pas Mozę ir sakė: „Nusidėjome, nes kalbėjome prieš VIEŠPATĮ ir prieš tave. Užtark pas VIEŠPATĮ, kad atimtų nuo mūsų žalčius.“ Mozė tad meldėsi už žmones. VIEŠPATS tarė Mozei: „Pasidirbk ugningą žaltį ir pridėk jį prie stulpo. Kiekvienas, kuris yra įgeltas, pažvelgęs į jį liks gyvas.“ Mozė tada padirbo varinį žaltį ir pridėjo jį prie stulpo. Kada tik žaltys ką nors įgeldavo, tas žmogus pažvelgdavo į varinį žaltį ir likdavo gyvas.

Sk 21, 4–9

Tai paskutinis iš liaudies nepasitenkinimo ir murmėjimo epizodų su Moze susijusioje istorijoje Penkiaknygėje. Kaip ir kiti epizodai, šis turi tuos pačius elementus: kelionės maršruto nuoroda, liaudies nepasitenkinimas, nuosprendis, liaudies atgaila ir Mozės įsikišimas, galiausiai – parūpinamas priešnuodis ar kita priemonė, kuria bus įveikta problema (mana iš dangaus, kartus vanduo padaromas gėlas, vanduo ištrykšta iš uolos ir kt.; žr. Iš 15–17, Sk 11). Formaliai žiūrint epizodas standartinis, ir pagrindinė problema vis ta pati – maisto (ar vandens) trūkumas ar pobūdis, vedantis žmones iš kantrybės dykumoje, kas nuolat verčia gręžiotis atgal, prisimenant Egiptą ir jame turėtas gėrybes, kurias teko palikti, beldžiantis nežinia kur. Visiems pasitaiko netekti kantrybės. Hebrajiškas žodis, reiškiantis kantrybės netekimą, pažodžiui reiškia sutrumpėjimą: „Ir sutrumpėjo žmonės…“ O tada ir Dievas… Savotiškai gražu, kad nėra šiose istorijose romantizmo nudailintų egzaltuotų seilėtų santykių su sacrum… Paprastas subjektų ir individų „su charakteriais“ brūžinimasis kampais.

Tačiau yra ir kitas, gal įdomesnis, gyvačių motyvas. Lietuviškuose katalikiškuose vertimuose randame „žalčius“ (gal dėl to, kad lietuvio ausiai žodis „žaltys“ artimesnis nei „gyvatė“, gal dėl to, kad reikėjo vyriškosios giminės šliaužiančio padaro, kad sietųsi su senovės Artimuosiuose Rytuose gal ir buvusiu šio padaro simboliniu fališkumu, dėl kurio jo vaizdinys buvo naudojamas stabmeldiškuose erotizuotuose kultuose), tačiau visiems žinoma, kad žalčiai nenuodingi, todėl aš čia visur „žalčius“ keisiu „gyvatėmis“.

Ugninga arba liepsnojanti gyvatė – hebrajiškai seraf, iš kur ir serafim (daugiskaita) – gerai žinomos dangiškos būtybės, saugančios Dievo sosto prieigas pranašo Izaijo regėjime: „Aplinkui stovėjo jam tarnauti pasiruošę serafimai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė savo veidus, dviem dengė kojas ir dviem plasnojo ore“ (Iz 6, 2). Gyvatės kojų, kaip žinoma, neturi, todėl Izaijo regėjime, turėtų būti aišku, kalbama apie liepsnojančias būtybes, ne apie liepsnojančias gyvates. Kai kuriuose šios ištraukos vertimuose (į rusų ar lietuvių kalbą) vietoj „ugningos gyvatės“ rašoma „nuodingos gyvatės“, esą jų nuodai degina lyg ugnis. Tiesa, aramėjiškas seraf gali reikšti ir nuodingą, ir ugningą, kaip aiškinama viename midraše: „Jos vadinamos ugningomis gyvatėmis, nes jos sudegina gyvenimą.“ Bet tai jau interpretacija. Kitoje aramėjiškoje interpretacijoje (Pseudojonatano Skaičių knygos vertime) skaitome: „Ir nusileido iš aukšto dangaus bat-kol [personifikuotas Dievo balsas – akp], ir tarė: „Ateikite, žmonės, ir pamatysite visas geradarybes, kuriomis aš apipyliau šią liaudį, kurią išvedžiau iš Egipto. Aš daviau jiems manos iš dangaus, o jie atsigręžia prieš Mane ir murma. O štai gyvatė, kurią pasaulio pradžios dienomis prakeikiau, kad valgytų dulkes, nemurmėjo prieš Mane, tuo tarpu kai Mano liaudis murma dėl savo maisto. Ir dabar todėl gyvatės, kurios nesiskundė savo maistu, atšliauš ir kirs žmones, kurie skundžiasi. Tada pasiuntė Viešpaties Žodis ugningas gyvates, ir jos kirto žmones, ir didelė daugybė Izraelio žmonių mirė.“

Gyvates kaip netekusio kantrybės Dievo bausmės įrankį mini pranašas Jeremijas: „Pasiųsiu prieš jus nuodingų gyvačių, angių, kurių joks užkerėjimas neveiks. Jos gels jus mirtinai! – Tai VIEŠPATIES žodis.“ Tačiau svarbesnė būtų Antrojoje Karalių knygoje (18, 4) esanti eilutė apie Judo karaliaus Hezekijo religinę reformą Jeruzalėje: „Jis išnaikino aukštumų alkus, sutrupino paminklinius akmenis ir nukirto šventąjį stulpą. Varinį žaltį, kurį Mozė buvo padirbdinęs, sudaužė į gabalus, nes iki tų dienų izraeliečiai degindavo jam smilkalus. Jis buvo vadinamas Nehuštanu.“ Hezekijas – vienas iš Judo karalių, judėjiškoje tradicijoje jis priskiriamas prie mesijų, gelbėtojų. Biblinis pasakojimas jam priskiria karalystės išgelbėjimą nuo Asirijos ir kad tas išgelbėjimas buvo pasiektas pirmiausia vėl atsigręžus į Dievą, pašalinus iš krašto ir Jeruzalės šventyklos stabmeldystės padargus. Tarp stabų minima ir ši Mozės dykumoje padaryta varinė gyvatė, kuri jo istorijoje atliko gelbėjimo funkciją. Tiesa, biblistams nelabai aišku, koks iš tiesų ryšys tarp Nehuštano (kurį gal ir garbino senovės izraelitai, kai dar buvo stabmeldžiai ir ugningų gyvačių ar ugningų būtybių (serafų) atvaizdų gal ir buvo šventykloje) ir Mozės istorijos. Vienas galimų sprendimų yra tas, kad ši istorija apie Mozės padarytą gyvatę buvo sukurta kaip paaiškinimas, iš kur atsirado Nehuštanas, ir ji gana vėlyva, jau iš poreforminio laikotarpio. (Karalių knygoje ši reforma atgaline data priskiriama Hezekijui, paskui ir Jošijai, kuris karaliavo vos ne po šimtmečio.) Laikantis tiesiog biblinio pasakojimo, kyla įdomus klausimas, kokiu būdu išgelbėjimo, išgydymo priemonė, būdas, kelias gali tapti stabu, kurį reikia sunaikinti, suvokiant, kad tai buvo tik mediumas, o ne pats išgelbėjimo, išgydymo šaltinis. Radikalus tikėjimas „sakraline kitokybe“ reikalauja sunaikinti hierofanijos įrankius, o ne juos garbinti. Kaip ir prabudimo, išsilaisvinimo siekis, prisimenant budistinį posakį: „Jei sutiksi savo kelyje Budą – užmušk jį…“ Tas, kuris parodė kelią, neturi tapti kelio pabaiga, stab(dži)u. Taip pat ir ši ikonoklastinė biblinė žinia gana aiški, nors ją sujaukia evangelijos pagal Joną eilutė (3, 14): „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus“, kuri bus skaitoma bažnyčiose kartu su šia ištrauka, švenčiant šventojo Kryžiaus išaukštinimo šventę.

Tęsiant stabų griovimo mintį, peršasi šventvagiška išvada…

-akp-