Byrų rėvų pusėje

Antaviliai–Laurai–Byrai–Bilkiškės–Byrų (Tartoko, Bratoniškių) rėvos ir atodanga–Sakiškės–Miškonys (12–13 km)

Atvažiuojame iki Antavilių stotelės Nemenčinės plente. Truputį paėjėję atgal, nyrame kairėn, į buvusią carinės Rusijos vidaus reikalų ministro Piotro Stolypino dvarvietę. Iš tų laikų pasitinka pirmasis parausvintas mūrinis pastatėlis; kadaise jame gyveno dvarvietės darbininkai. Dabar ten įsikūrusi parduotuvytė. Dešinėje – akmenimis grįsto buvusio ūkinio kiemo, senų medinių dvarvietės pastatų (klojimo, arklidės…) apleista ramybė. Užsukim, gal pajusim dvelksmą iš baudžiavos laikų… Toliau – ūksmingas upeliūkštis (vietiniams bevardis, bet leidiniuose galima aptikti nuorodų, kad tai Antavilis). Iš Antavilių ežero linksmai žvangėdamas gurkšnelį savojo vandenuko jis atplukdena į Nerį ties Liepyne. Už upelės – senovinė medinė nuo amžiaus papilkusi klėtis, patikimai į šlaitą įsismelkęs akmeninis rūsys, o kairėje stūkso dviaukštis medinis pastatas – buvęs kumetynas, dvare tarnavusiųjų gyvenamoji pastogė. Tarpukariu ten būta mergaičių gimnazijos, dabar – butai. Ten pat ir dvaras, išlikęs karų, suiručių metais, bet restauruojant, atrodo, gerokai sudarkytas: vietoj buvusių apvalių grakščių kolonų atsirado gremėzdiškos keturkampės, kurias nežinia kodėl statybininkai nudažė rudai. Ne tos gotikos, anot liūdno vietinio vyruko pašmaikštavimo, dvaras tapo. Ties juo kairėje, prie kelio – cementiniai laiptukai, šlaitu nuvyzgenantys prie ežero, šalia baseinėlis (sausas), jo vidury išlikęs postamentas. Kadaise ant jo būta mergaitės, iš ąsočio laistančios gėles, skulptūros. Beje, nedingo ji – antai pievutėje, už dvaro, nežinia kodėl ištremta iš tikrosios vietos… Visa tai dabar vadinama Antavilių archeologiniu istoriniu paminklu. Po Atgimimo prisistatė tarpukariu buvęs savininkas, gyvenęs Lenkijoje, esą norėjo viską atsiimti, bet Lietuva nupirko iždo lėšomis. Tačiau tinkamai viską sutvarkyti dar stinga lėšų. 1940–1949 m. ten veikė žemės ūkio technikumas, vėliau dvare buvo įkurtas Antavilių pensionas (seneliams, invalidams). Dabar įrengti butai, o nusenusiems, negalią turintiems netoliese iškelti net trys modernūs, erdvūs pastatų sparnai – spalvingi, balti su raudonu. Nuošaliau styro aukštas juodanosis katilinės cigaras. Žengiame ten, prieš katilinę suktelime keliuku kairėn, netrukus dešinėje išvystame labai retą statinį – milžinišką gūbrį, palindusį po velėnos stogu. Tai didžiausias Vilniuje vandens, sakytum, katilas. Prie vartų parašyta: Vilniaus vandenys. Antavilių vandentiekio stotis (iš kur ten patenka vanduo, matysim keliaudami).

Grįžtam. Dešinėje sutviska Avilių ežeras. Jei nusileistume prie vandens, galėtume nusistebėti, kaip taikliai žmonės ežerą kadaise pavadino: jis – pailgoje gilioje įduboje. Indoeuropiečių prokalbe aulos – „pailga įduba“, „vamzdis“. Graikiškai tas žodis – taip pat „klonis“, „slėnis“, „dauba“. Taigi ežeras išties lyg aulas, avilys (pirmieji aviliai – juk drevės atraižos, tarsi vamzdžiai). Ant tokio ežero kranto atsiradusi gyvenvietė, kaip įprasta, pavadinta – tai, kas ant Aulo, Avilio kranto, – Antaviliais (kaip, tarkim, Antazavė ant Zalvės, Antagavė ant Gavio kranto ir t. t.). Vietovės pavadinimas sakytum prarijo, užgožė senąjį ežero vardą, dabar sakoma tik – Antavilių ežeras. O pats miestelis nuo 1969 m. virto Vilniaus miesto dalimi.

Grįžtam, iš kur atėję. Kertam Nemenčinės plentą. Statmenai nuo jo į miško gilumą neriančiu žvitriu asfaltėliu smingame į pakalnę. Ant stulpų kas šimtmetris kitas, žiū, įspėjimai: Teritorija stebima vaizdo kameromis. Ten tų kamerų esą devynios, o visame Vilniuje – vos trys dešimtys… Po kilometriuko prieisime sankryžą. Tiesiai – Laurai. Vaizdingoje vietoje prie Neries, prie salos, į kurią kaip katinėlis nugarą kadaise rietė medinis tiltukas, kur tarybmečiu per vasaras klegėjo moksleivių (vadintų pionieriais) stovyklos bei darbininkų (daugiausia iš karinių ar sukarintų Vilniaus gamyklų, vadintų „dėžutėmis“, nes adreso neturėjo, tik pašto dėžutės numerį) „profilaktoriumas“ („Aušra“! „Saliutas“!). Pirmyn! Du šimtai metrų puikaus keliuko – pasitinka baltas sargybinių namelis: Privati teritorija. Objektą saugo „VP Sauga“ (ne įprastinė privati valda ar zona, o būtent – teritorija!). Apsaugininkas, paklaustas, kieno visa tai, baimingai ir griežtai paaiškino: „Rašyk oficialų užklausimo raštą, gausi atsakymą raštu.“ Aukštai, plačiai per mišką – spygliuotos vielos tvora. Už jos – saugoma prabangių kotedžų ramybė. Stebuklingi Lietuvos pasikeitimai po Atgimimo! Prie Neries, žmogeli, ten jau neprasibrausi. Buvę takai ligi jos, privažiavimai išnaikinti. Apylinkių žmonės, tarsi apie didelę karinę paslaptį, pritildydami balsą, prasitaria, kad dabar šiose vietose viskas esą – „Vilniaus prekybos“ turčių, kurie ant pinigų miega… Ir keikia visa tai tie apylinkių žmonės lietuviškais, rusiškais – kokiais beįmanydami rinktiniais keiksmažodžiais…

Rauname atgal, kryžkelėje sukame kairėn, asfaltkeliu žvaliai nužygiavę porą kilometrų tarp pušų vėl įsibedame į spygliuotos vielos tvorą, vartus ir užrašą: Griežtai saugoma vandenvietės zona. Atėjome į vietą, kur kadaise būta senelių namų (1949 m. juos perkėlė į Antavilius!), o dar ankstesniais laikais – ir Byrų dvarvietės. Kairėje pusėje prieš vartus – putlių medžių guotas; ten seniau dūzgė kalvė. Kiek kairiau – alyvų gulte užgultas po žemėmis puikiai išsilaikęs (tik durys išlaužtos) akmeninis rūsio kupolas. Senelių namų laikais jis buvo naudojamas kaip vietinis morgas. Žemiau – nedidelis daržas, aikštė, labai panaši į Antaviliuose, ūkinėje dalyje, matytąją, grįstą akmenimis, o dabar… – ji taip pat grįsta, tik buvęs grindinys jau per sprindį užsitraukęs, apaugęs žeme, ant kurios žolė želia. (Ne veltui senieji sakydavę, kad žemė auga.) Kairiau nuo aikštės būta tvarto, už jo dirbamieji laukai (dabar ten kolektyviniai sodai). Žemiau aikštės – labai baltomis naujoviškomis plastikinėmis lentomis apkaltas pastatas, kurio kairioji dalis – griūvanti. Senelių namų laikais ten būta valgyklos. Nepralėkit: pro lentas ir kur dar neužkalta matosi beržinėm šakelėm surišto plūkto molio galingos, net 70 cm storio, sienos! Tokį stebuklą Vilniuje iki šiol gal tik ten ir bepamatysi!.. Kylam rūsio pusėn: dešinėj apleista klėtelė, o prieš akis – buvusių senelių namų (kadaise – ir dvarelio) degėsiai (degė apie 2010 m.), virš kurių kraupokai į dangų tįsta pliki plytinių kaminų kaklai… Degimo ir visa ko apleistumo priežastis lyg ir slepiama: atrodo, kad tai privatizavimo suktos vingrybės… Žadama šį plotą (galėjusį būti vertinga paveldo vieta) užstatyti prabangiais, be abejo, „kotedžais“!

Byrų dvarelio (prie Antavilių) liekanos

Toliau pro degėsius patenkame į sodo asfaltkelį. Sukame juo į dešinę – po šimtmetrio išvysime turbūt didžiausią Vilniuje „sodo namelį“– daugiaaukštį daugiabutį milžiną!.. Viena gatvyte prieš jį – vėl į dešinę ir pro vartelius išeiname iš sodo. Atsiduriame ant statoko Neries kranto, kur pro alksnių lapiją upėje – salyčių šokis, o už jo pasigirsta strimgalviška rėvos muzika ir mirguliavimas. XIX a. viduryje Neries tyrinėtojas Konstantinas Tiškevičius apie šią vietą rašė taip: „Prieš Byrų / Byriškių sodybą sala (Salikė), o prie jos rėva Alksninė / Alksnynė.“ Česlovas Kudaba 1985 m. išleistoje studijoje „Nerimi“ teigė kiek kitaip: „Vagoje ilga Byrų rėvų grandinė, kurioje yra Alksnynės, Zeravoko rėva ir kitos.“ Akivaizdu, kad būtent šioje vietoje būta Byrų kaimo. Dabar Byrais beįvardinami trys išlikę seniausi pastatėliai. Visa kita užliejo kolektyvinių sodų jūra, deja, perkeistu, iškraipytu pavadinimu sodo bendrija „Vyriai“. Pasak vieno sodininko, tas perkeitimas įvyko dėl „kirilicos įsikišimo“. Mat ten kaip sodų savininkai šeimininkavo daugiausia rusai (iš minėtų karinių gamyklų). Jiems mūsų priebalsė b skamba kaip v. Taip Byrai virto Vyr(i)ais. Po Atgimimo sodininkai lietuviai bandė susigrąžinti senąjį, tradicinį, vietovės pavadinimą, surašė aiškinamąjį raštą, ėjo į Vilniaus savivaldybę – niekas su jais ten nenorėjo kalbėtis. Negalima esą pakeisti ir tiek… (Dabar net ir vandenvietė įvardyta Virų!). Štai taip!

Grįžtame iš sodo, tiesiai kertame asfaltkelį, kuriuo atėjome iš Laurų, proskyna pro transformatorių palei stulpus miname nediduką kilometriuką iki priešpaskutinio stulpo. Toje vietoje proskyną perbėga miško kelelis (jis paliktas, sakoma, kad miško žvėrys juo galėtų prieiti prie upės atsigerti), juo sukame į kairę ir tarp spygliuotų vielų, lyg garde, supdamiesi ant žaismingų kalvelių netrukus (nuo stulpų nuėję apie 300 m) įsibedam (labas, Gražuoliuke!) į Nerį! Jos pakrante nyrame dešinėn (prieš srovę) ir tarp ajerynų, krūmokšnių, vietomis ir šaltiniuotais šlapumėliais (juk upė iš įvairių vandenų) žvaliai žygiuojame grožėdamiesi gyvybingiausia, nenuobodžiausia, gražiausia, žvitriausia, skardingiausia, linksmiausia (milijono epitetų jai maža), nei per didele, nei per maža, aikštingiausia Lietuvos upe!.. Jos vandenėlis beveik nuolat mirguliuoja, krantai vis aukšti ir miškingi… Ne upė, o Dievo dovana žmonių širdims maloninti! Taip ir traukiame apie porą kilometrų siauru kranto ruožu tarp skubančio vandens ir vielos užtvarų, už kurių minėtoji Vandenvietės griežtai saugoma zona, pasak vietinių žmonių, strateginė vieta. Ten iš žemės gelmių keliamas vanduo, kuris patenka į Antaviliuose matytą rezervuarą, o iš jo – į Vilnių. Vilniaus pašonėse šalia Neries tokių vandenviečių daugybė – Turniškių, Jankiškių, Bukčių… Ši – didžiausia, esą net šimto dešimties artezinių šulinių! Vanduo puikus, beveik mineralinis, turtingas natrio, chloro, kalio, visokių jonų, katijonų, tik turintis kiek per daug geležies – Antaviliuose ji pašalinama. Sakoma, kad kas tris mėnesius į Palemono keramikos kombinatą jos išvežama net po penkias tonas… Vilniuje vienu metu ėmę lyg ir stigti požeminio vandens, manyta siurbti vandenį iš upės, valyti, tokį tiekti miestui. Tačiau apie praeito amžiaus šeštąjį dešimtmetį būtent ten aptikus didžiulius požeminio vandens lobius to atsisakyta. Dabar vandeniu iš šios žemės gelmių nuo troškulio vaduojasi, sriubą, arbatėlę, kavytę verdasi esą kone pusė (45 nuošimčiai) Lietuvos sostinės žmonių. Vanduo iš pradžių keliamas į matytąjį gūbrį, o iš ten nuo kalno garma Vilniun.

Prieiname vienintelį šioje pakrantėje Biltiškių kaimą (Č. Kudaba studijoje „Nerimi“ jį vadino Vilkiškių kaimu). Ten dar galima aptikti ir patirti reliktinį persikėlimo per upę būdą: nuo kranto iki kranto ištemptas metalinis lynas, juo rieda skriemuliukas, prie kurio grandine pritvirtinta valtis. Iki upės vidurio lynas nukaręs žemyn, tad valtis su žmonėmis, sakytum, šliaužia pakalnėn, paskui atkarpėlę pračiuožia iš įsibėgėjimo, o paskutinius keletą metrų prieš kitą krantą tenka kabliu prisitraukti…

Senuko Biltiškėse (kirčiuoti reikia griežtai antrąjį skiemenį!) liudijimu, prieš karą pro šį kaimą plaukiojo laivai. (Iki XX a. šeštojo dešimtmečio, kai Vileikoje, Baltarusijoje, buvo pastatyta užtvanka, Neris sruvo trečdaliu vandeningesnė nei dabar.) Vaikystėje jis matydavęs nedideles (apie dvylikos metrų ilgio) baržas, kuprotas akmenimis ir kitokiu geru, gabenamu į Vilnių. Keliai dar buvę prasti, sunkvežimių mažai (ar visai nebuvę), tad upė, kaip ir senovėje, labai tiko kroviniams plukdyti. Tuščias baržas prieš srovę palei krantą traukę penki šeši arkliai, o pasroviui su kroviniu jos ir pačios lėkusios, tereikėjo sumaniai vairuoti.

Byrų (Tartoko, Bratoniškių) atodanga prie Neries.
Autoriaus nuotraukos

Kelionę tęsiame palei upę. Apie tris šimtus metrų nuo kaimo takelis ims nuožulniai kilti šlaitu. Po truputį atsiduriame vis aukščiau. Aukštėjam! Kai stabtelime atsipūsti, pasisukę kairėn į Nerį, su malonia nuostaba išvystame, kad ji jau žemai žemai: nutolusi boluoja, mirguliuoja, šviesuliuoja sau. Keista moteriškė toji Neris: jei viena pusė skardinga, tai kita, žiūrėk, lėkšta. Jau esame sulig pakrantės beržiukų viršūnėmis! Net ir virš jų! Stebuklinga čia! Sustok, akimirka!.. Atsipučiame ir vėl po truputį – aukštyn, aukštyn. Alpės! Kylame ir kylame, ir tas kilimas – atgaiva širdžiai ir akims. Kai beveik pasiekiame šlaito viršūnę, galima pasijusti gal ir tikriausių ikikrikščioniškųjų mūsų dausų buveinėje, kur kadaise keliavo žemiškąjį bastymąsi (toks geras, kietasprandis žodis!) baigusiųjų sielos… Tik kalnas ten, sakoma, buvęs iš stiklo. Tačiau vaizdo nuo jo išskirtinumas – gal ir visiškai toks pat: juk būtinai turėjo būti šalia upės ar bent už vandenų, skiriančių gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Žemai už Neries – beržynų jūra, o joje tarp kalvų lyg bangų – nameliai nameliūkščiai kaip margaspalviai laiviūkščiai (gera man tarti lietuviškus žodžius, myliu juos), sodai sodeliai, kaimai kaimeliai paskrudintais, parausvintais stogais: Kryžiokai, Skirgiškės, Tartokas, Bratoniškės… Neskubėkime, pasidžiaukime, pakvėpuokime šiuo aukščiu, šiuo reginiu, šia gyvenimo akimirka, ji čia graži. Jei būčiau Kristus, būtinai ištarčiau: Keliaukit, žmonės, aukštumomis – mano atminimui!.. Anapus atiteka Žalesos upelė. Ten vietinis senukas yra pasakojęs, esą toks žydas Bratoniškis, XIX a. pradžioje išvykęs Amerikon uždarbiauti, per nelaimę neteko rankos, įmonės vadovas jam sumokėjo nemenką sumą su sąlyga, kad jis neskelbs apie tai ir išvažiuos. Tad žmogus su krūva pinigų grįžo į Lietuvą ir ant tos upelės įkūrė popieriaus įmonėlę, vėliau ji tapo tartoku (taip vadintos lentpjūvės), galiausiai malūnu (šis veikė net iki 2000 m.). Tarybmečio pabaigoje ten ketinta steigti poilsio bazę, nes prie malūno tyvuliavo gražus ežerėlis (užtvanka), šalia – Neris… Bet siūbtelėjus beatodairiško privatizavimo bangai kažkoks „verslininkas“ visa tai įsigijo ir ėmė „tvarkytis“ savo nuožiūra: išleido buvusį ežerą, sugraibė žuvis, nugriovė malūną, rąstus (jų, atvežtų net iš šiaurės kraštų, būta milžiniško storumo) išvežiojo… Beliko puikiausi užpelkėjimai, malūno pamatų akmenys ir aplinkinių žmonių keiksmai, nusivylimai, kad išvogtas mūsų kraštas ir Atgimimo idėja…

Nepamesdami takelio (to patamsinto siūliuko per šlaitą), žengiame toliau į patį viršų. Kairėje tebežydi upė, ten pat dešinėje – buvusių apkasų žymės. Jų, iškastų per abu pasaulinius karus, matėsi ir kitur mūsų žygio trasoje, nes nuo aukštų skardžių labai patogu apšaudyti tai, kas gyva apačioje, anapus Neries! Тen dar ir po Antrojo pasaulinio plytėjo atviri laukai: miškai už upės – pokarinukai… Mūsų takelis pagaliau įsibeda į stačiašlaitę griovą, strimgalviais smingančią žemyn. Ją būtina pamatyti! Nyrame ten (kairėn). Keliukas – tiesiausias brūkšnys tarp aikštingų skardžių, lyg paukščio sparnų, iškeltų skrydžiui. Ten jau išties – lyg leidimasis iš „dausų“. Tik apačioj ne požemis, o upė – lekianti, mirganti, žydinti tais mirgėjimais. Prie vandens sukame į dešinę, žvejų takučiu tarp krūmokšnių, šabakštynų, išvartų – šiaip taip kulniuojame įspūdingos atodangos link! Plačiai, aukštai išvešėję gelsvo smėlio liežuviai (pasak senuko iš anapus upės, labai sparčiai mažėjantys, prieš pusšimtį metų esą buvę dvigubai didesni). Stebuklingas, baugus vaizdas! Ten išties viskas byra: ir tie smėliai – skardžiu iš aukštybių, ir tie rėvos vandenys upėje per akmenis jau tikrai ne teka, o byrėte byra – kunkuliuodami, virdami, patys per save versdamiesi… K. Tiškevičius studijoje „Neris ir jos krantai“ (1858) rašė: „Perplaukėme mūsų kelyje vieną rėvą, po to ir antrą, Byra (Byry) vadinamą.“ Juozas Obelienius kruopščiai parengtoje knygoje „Lietuvos TSR vandens turistų keliai“ (1982) rašė: „Aukštas krantas negailestingai upės ardomas – status šlaitas jau spėjo nugriūti iki 50 m. Tai bene aukščiausia Neries atodanga. Upėje ilga Birių rėva.“ Č. Kudaba minėtoje knygoje rašė: „Vagoje ilga Byrų rėvų grandinė.“ „Turistų atlase“ (1994) ties ta vieta pažymėta Birai. O, tarkim, Vilniaus apylinkių žemėlapyje (2010) Byrų visai nebėra, tik anapus upės, vakariau – Bireliai. Priešais rėvą Skirgiškėse sodininkaujantys vilniečiai šios vietos pavadinimų dažniausiai nežino, tik vietinis senukas (gimęs XX a. trečiajame dešimtmetyje, be abejo, suslavėjęs) teigė, kad, jo atminimu, ta šiurpiai kriokianti rėva, skardis vadinti įvairiai: Tartoko, Bratoniškių… (Nesunku ir sprandą nusisukt besiaiškinant.)

Šliaužia neišlaikomi smėliai, griūva medžiai, žemyn galva šlaite sukniubę lieka… Nevaldomas, laukinis gamtos kampelis! Atsargiai, lėtai tarp išvartų, smėlių nužaltinėję šimtmetrius, pasieksime ramią pievutę, poilsiavietę… Atsipūsti – tikrai nusipelnę!

Paskui – keliuku tiesiai į viršų iki gerai išvažinėto kelio, juo – į dešinę, kol atsiduriame (nepralėkime!) virš jau matytos įspūdingosios atodangos… Ten žodžiai jau nieko negali pridėti ar padėti. Reikia pačiam ateiti, matyti, išgyventi atsiveriančią miškų, tolių, upės sandraugą, girdėti žemai po kojomis kriokiančią rėvą, gyvenančią blaškymusi, šviesuliavimu… Et.

Žygį tęsiame pradėtu keliu, niekur iš jo neišsukdami. Praėję Sakiškes (matyt, ten pušynai sakinti), už ketverto kilometrų ties Miškonimis pasieksime Nemenčinės plentą ir juo lekiančiomis mašinėlėmis nesunkiai atsidursime Vilniuje.