Autorius klausia

Įprasta, kad rašytojai sulaukia klausimų iš skaitytojų apie savo knygas, rašymą, kūrybos procesą ir pan. Siūlome apversti šį modelį: skaitytojus kviečiame atsakinėti į „Šiaurės Atėnų“ autorių pateiktus klausimus. Klausimus skelbsime „Šiaurės Atėnų“ feisbuko paskyroje facebook.com/satenai.

Ten lauksime ir jūsų atsakymų. Įdomiausius publikuosime savaitraštyje.

Šį kartą siūlome rašytojos Giedros Radvilavičiūtės klausimą ir du atsakymus.

Giedra Radvilavičiūtė: Kodėl literatūros kūrinyje yra daugiau gyvenimo nei pačiame gyvenime?

Rašytoja Mary McCarthy prie darbo stalo. 1944. Ninos Leen nuotrauka

Viktorija Krasauskaitė: Nes literatūros kūrinys yra raiškingų sakinių, pilnų metaforų ir personifikacijų darinių, visuma. O gyvenimo sudėtyje viskas skaičiuojama akimirkomis, kurios ne visada pasilieka mūsų vaizduotėje ir atmintyje kaip kažkas įspūdingo ir pernelyg dominuojančio.

Vikas Vikutauskas: O nuo kada gyvenime yra mažiau gyvenimo nei literatūros kūrinyje? Kartais einant nuo virtuvės iki vonios daugiau gyvenimo nutinka nei kai kuriuose literatūros kūriniuose nuo pirmo iki trys šimtai penkto puslapio. Ir tokio tikro, tokio apčiuopiamo, nesumeluoto gyvenimo su tikromis, audringomis emocijomis, tokiomis emocijomis, kokiomis toli gražu ne kiekviena, tarkim, „Kitų knygų“ knyga pasižymi.

Labai jau individualus dalykas tas tikras gyvenimas versus literatūra. Skaitant ir savo galvoje per įvairių patirčių, neįgyvendintų svajonių prizmes stebint lyrinių subjektų išgyvenimus, nuotykius ir pan., net tas „meilės romanas Nr. 75“ rožiniais viršeliais gali pasirodyti ištisa visata, pilna to, ko šiaip kasdienybėje nesutiksi, bet užtenka apsidairyti aplinkui, atkreipti dėmesį į detales ir pasidaro akivaizdu, jog to gyvenimo pačiame gyvenime yra kartais net ir daugiau, nei norėtųsi. Visur, net ir didesnės krautuvės mėsos skyriuje dirbančios mėsininkės akyse, slypi tiek įvairiausių sudėtingų, paslaptingų dalykų, kad tikrai ne kiekvienas literatūros kūrinys gali lygintis, ir net ta paprasta diena su savo buities rūpesčiais, į ją iš kiek kitos pusės pažiūrėjus, ne visuomet sutilptų į stambesnės apimties rašliavą, kurią dar kažkas perskaitęs pagalvotų: „Na ir kodėl toje literatūroje daugiau gyvenimo nei pačiame gyvenime?“