Aperityvas su ponu Hemingvėjumi

Jonathanas Trigellis (g. 1974) – britų prozininkas, trijų romanų autorius, Mančesterio universiteto kūrybinio rašymo magistras. Debiutinis Trigellio romanas „Boy A“ (2004) pelnė Johno Llewellyno Rhyso premiją ir buvo ekranizuotas (televizijos filmas apdovanotas BAFTA prizu). Apsakymas „Aperitifs With Mr Hemingway“ pirmą kartą viešai perskaitytas BBC radijo 3-iojo kanalo laidoje „The Verb“.

 

Mielas skaitytojau,

aš pats niekada nebuvau didelis skaitytojas. Išskyrus laikraščių, – „The Mail“ daugiausia, – bet ne todėl, kad tikiu laikraščiais, o paprasčiausiai – kad lengva skaityti. Be to, ir teisybės juose esama: sakau jums, meteliai kiti armijoje padarytų iš tų vaikėzų vyrus; įkrėstų jiems šiek tiek pagarbos žmonėms. Jokios pagarbos – štai ką žmonės sako apie jaunimą šiais laikais.

 

Prieš porą mėnesių einu sau gatve, – nors ir kamuoja negalavimai, tebesu labai paslankus, – tik staiga matau tris berniokus – galvos nuskustos kaip kareivių, bet gyvenime nematę jie armijos, tą jums garantuoju. Iš priekio į juos atrieda vaiko vežimėlis, ir vienas jų surinka motinai:

– Pasitrauksi ar ne? Tuoj sukišiu tą vežimą tau į… – žodis, kurio liežuvis neapsiverčia net čia ištarti, o juo labiau gatvėje, jaunai mamai, kuri iš tikro pati dar vaikas.

Aišku, ką aš galėjau padaryti – tik pagalvoti apie nepagarbą, parodytą damai. Ir apie tai, kaip viskas pasikeitė, palyginti su mano laikais.

Tiek jau to, kaip minėjau, niekados nebuvau didelis knygų mylėtojas, tačiau visada mėgau Hemingvėjų. Jis ne boboms rašė. Hemingvėjus visuomet pataikydavo kaip pirštu į akį. Perskaičiau jojo visas, net ir tą, kuri veikiau bulių kautynių vadovėlis nei romanas. Būčiau ją grąžinęs, tačiau, jeigu atvirai, viršelyje ji panašiai ir pristatoma. Be to, tai manoji Rožytė man ją nupirko.

Visuomet juokais sakydavau Rožei, kad pasielgsiu hemingvėjiškai, jeigu ją Aukščiausiasis pasišauks pirmiau. Juokais, tačiau slapčia iš tikrųjų. Senis Ernestas, jis viską užbaigė abiem dvylikto kalibro vamzdžiais. Va čia tai ryžtas, tai ne pagalbos šauksmas.

Vis dėlto tikrovėje viskas kitaip negu mūsų planuose. Kai vargšelė Rožė mirė, buvau taip išsekęs nuo sėdėjimo per naktis prie jos lovos, tiek reikėjo visko sutvarkyti, kad tiesiog nebuvo kada galvoti apie save. Teįstengiau skendėti prisiminimuose.

 

Rožė… Ji dvejojo, kai susitikome šokiuose antrą kartą, per tas atostogas. Dar prieš tai, man būnant Korėjoje, buvome pradėję lyg ir susirašinėti. Paprašiau draugą perduoti jai nuo manęs linkėjimų. Matote, prieš tai kartelį jau buvome susitikę, per tą patį draugą, kituose šokiuose. Tik aš, tiesą pasakius, nemokėjau šokti. Šiandien visi tiesiog kraiposi darkosi, bet mūsų laikais turėjai šokti. Aš? Aš nemokėjau. O dar mano oda buvo plonytė ir gelsva kaip korėjietiško žibinto popierius – nuo ilgos kelionės ir ką tik persirgtos maliarijos. Tad… Ji dvejojo.

Bet vis dėlto ir vėl gerai praleidome laiką. Pakankamai gerai, kad suprasčiau, jog ji turi priklausyti man. Ir kad ji sutiktų pasimatyti su manimi dar kartą per ateinančias atostogas. Taip pat toliau keitėmės laiškais, jie neleido man palūžti. Laiškai ir dar tai, ką kuriais ne kuriais vakarais išdarinėdavau su ta gailestingąja sesute Emilija. Ir mano šautuvas, žinoma.

 

Vyrui šautuvas suteikia pasididžiavimo. Kadaise galėdavau juos išardyti ir surinkti užsimerkęs. Šautuvas niekada nebus per švariai išvalytas, per gerai suteptas. Niekada laikas, skirtas šautuvo priežiūrai, nebus praleistas veltui. Kai kuriems šiandieniniams vaikigaliams tai būtų neprošal įsisąmoninti, užuot valkiojusis gatvėmis su pistoletais, subruktais į madingas kelnes, ir žirgliojus taip, kad atrodo, lyg jų kojos būtų išsukiotos, ir veblenus savo prastakalbe. Mačiau juos slankiojant aplinkui prieglaudą; jiems nė motais, kad viską matau: kai pasensti, tavęs jau kaip ir nėra. Jokios pagarbos.

 

Taigi, per paskutines atostogas grįžau namo su visam. Ir pasitaikius pirmai progai sukau Rožę ant parketo kaip koks Fredas Asteras. Ji negalėjo tuo patikėti, šypsojos ir juokės it kokia šelmė.

Skaisti kaip vienuolė buvo toji Emilija, tačiau išmokyti šokti bernužėlio žmoniškai negalėjo. Šiaip ar taip, tų pamokų pakako, kad „nuskinčiau“ savąją Rožytę, o juk vien jos ir tetroškau.

 

Tačiau kai vargšelė Rožė numirė, vėlei likau tuščiomis. Tiek laimės kupinų metų, o paskui – šnipštas. Tad nusprendžiau – įsitaisysiu pistoletą. Turėsiu kuo rūpintis, kuo truputį pasididžiuoti. O jei vieną dieną nuspręsiu, kad atėjo metas hemingvėjui, turėsiu jį po ranka. Maniau, kad žinojimas, jog esu padėties šeimininkas, mane šiek tiek paguos. Esama orumo galėti pačiam pasirinkti. Laikytis įsitvėrus vien todėl, kad Jėzus kentėjo, taigi privalai kentėti ir tu – koks čia orumas?

 

Turėjau neblogą mintį, kur būtų galima pradėti ieškoti ginklo. Kaip jau minėjau, jų šiose apylinkėse užtektinai. Iš pradžių į mane niekas rimtai nežiūrėjo, tačiau jie matė mano žvilgsnį ir mano pinigus. Žmogaus žvilgsnis, kaip ir pinigai, nesensta.

 

Tiedu, kur pažadėjo parduoti man pistoletą, buvo maždaug dvidešimt dvejų trejų, gal kiek vyresni, sunku pasakyti, jie visi dabar atrodo jauni. Sakoma, kad jeigu jau mentai tau rodos jauni, vadinasi, pasenai. Ogi man net ir teisėjai rodosi jauni.

 

Kad ta porelė su vienu kitu teisėju buvo susidūrusi, net neabejojau. Jie norėjo pinigų iškart, bet aš pasakiau, kad pirmiau parodytų man pistoletą – nesu vakar gimęs, – ir vienas jų parodė. Tai buvo dailus – ne toks dailus kaip manoji Rožė, veikiau kaip pirmasis automobilis – 38 milimetrų amerikoniškas „Smith & Wesson“ revolveris. Bukanosis, nikeliuotas, riešutmedžio rankena. Tad nedelsdamas padaviau jam pinigus. Bet pistoleto jis man nedavė.

– Su šituo tik susižeisi, tėvuk, o dabar pūsk iš čia.

Na, tai aišku, kad susižeisiu – tokia ir esmė. Tačiau ne jam apie tai spręsti. Sandėris yra sandėris. Iš jų pusės nebuvo pagarbos – štai kur problema. Taigi žengiau priekin ir čiupau už ginklo.

Jis tiesiog stovėjo ir kvatojosi, lyg negalėdamas patikėti. Bet aš ne koks neapsiplunksnavęs kareivėlis, moku kelis fokusus, tad stvėriau jo riešą ir nuginklavau. Viskas viens du atsigamino, lyg tas senis Ferbernas vos vakar mums būtų parodęs. Nespėjus mirktelėti laikiau ginklą rankose, ir dabar jau jis mėgino jį iš manęs atimti.

Tuomet prisidėjo ir jo draugelis. Suleido man vieną smagų tarp šonkaulių. Kone išvertė iš koto.

Tad aš jį nukepiau.

 

Ramus kaip Kūčių vakaras, pasakysiu jums. Senis Ferbernas tarsi šnibždėjo man į ausį: „Tiesk revolverį, lyg jis būtų rankos dalis. Dabar suspausk visą. Nespausk gaiduko staigiai. Tobula.“ Ir jis krito paslikas. Tiesiog paslikas. Jokio krūpt, jokio krust. Ne taip kaip tas pasigailėtinas švilpis, kurį nudėjau Korėjoje. Ir jokio garselio, išskyrus pokštelėjimą, tebeaidėjusį mano sveikojoje ausyje: lyg starto signalas, skelbiantis kažko naujo pradžią.

Jo draugužis kaipmat atšoko. Tad aš jam ir sakau:

– Bėk namo, sūneli. Pinigus gali pasilikti. Gyvenime nesu nieko pavogęs, nevogsiu ir dabar. Bėk sau sveikas.

O jis tik: „Taip, pone, ačiū, pone, jau pilnos kelnės, pone.“ Kaip ir pridera, pasakyčiau: šiek tiek pagarbos vyresnio amžiaus žmogui. Žmonės sako: šiandieninis jaunimas nerodo jokios pagarbos. Galbūt tai tiesa. Tačiau suvaryk kulką jų bičiuliui tiesiai į marmūzę ir, žiūrėk, pradės rodyti kaip dideli.

 

Patraukiau namų link ir aš. Prošal pralėkė pora policijos mašinų, tačiau nesustojo. Kaip ir minėjau, senatvėje tavęs kaip ir nėra. Senstant tavo oda plonėja, plonėja, plonėja, kol galiausiai tampi neįžiūrimas.

 

Dabar man atrodo, kad tuo pistoletu išvis nebesinaudosiu, bent jau kurį laiką. Savotiška, bet žmogžudystė sugrąžino man gyvenimo skonį. Nuo šiol atidžiai klausau vietos žinių, skaitau kiekvieną čionykštį laikraštį. Vis šioks toks užsiėmimas – žiūrėti, ar pričiups mane, ar ne.

 

O šį laišką rašau tik dėl to, jei visgi pasiryžčiau. Kad būtų bent kiek nušviesta situacija. Tik iš pagarbos, taip sakant.

 

Jeigu skaitote šias eilutes, vadinasi, ryžausi vis dėlto gurkštelėti su ponu Hemingvėjumi. Tačiau tik taurelę, – kad burną suvilgyčiau. Nenoriu svirduliuoti: juk po to šoksiu su savo Rože.

 

Iš: The Best British Short Stories 2012.
London: Salt Publishing, 2012

Vertė Paulius Andriuškevičius