Eilėraščiai
Pelenų naktis
Haroldui Baubinui
mirtis buvo tarp mūsų stiklinėje geležies prisotinto vandens vėsumoje ant odos (omega ant tavo dilbio ant mano – eau mega) mirtis atsispindėjo mūsų basose pėdose virpesiai iškoduojami žodžiais turėjo ir dar vieną dažnį (ne, ne, ne tu pabudai) bet mirtis skambėjo mums akordeono muzika iš anapus nedrumsčiama palydovų triukšmo nepaisančia vakuumo už užmerktų akių (vienos suknistos dainos tik sau norėjau) kol mirtis juokėsi iš mūsų smilkstančių plaučių juoku medijavo kontaktą (be drabužių be odos be kaulų ir aš grojau tau stojančių laikrodžių gergždžiančiais ratais) Sapnuojami vaiduoklių Užčiuopiau dalelę tavęs, rodos, dar vakar, stebėdama saulėkaitoj ištiestas blyškias savo dėdės pėdas. Ir jo kraujyje, tekėjusiame mano rankomis, virtuvinės kriauklės kraštais, irgi tarsi užmačiau dar šiek tiek tavęs. Besiraukantis nuo aštraus skausmo, ar ne tu būtum visai pat šaltai paprašęs duoti tau ramybę: nekalbinti tavęs, nekviesti prie stalo. Atsiknisti, kitaip sakant, ir išvis nesiartinti bent per keletą pėdų. O paskui paprašęs paskaityti tau, lyg tarp kito, lyg prašytum pasakos prieš miegą, tik gal droviau – akis nuleidęs, suglaudęs nosies šnerves, pasikasęs smilkinį. Būtum klausęsis manęs įdėmiai, užsimerkęs, ir tylomis smerkęs mano skubėjimą ir prastą tarimą. Ir dabar jau mano žodžiai – taip, jau suvis mano – būtų keliavę tavo ausų kanalais, kol virstų tavo mintimis. Kasmet mes vis artėjame, – sakau sau, bet ar tikrai? Ar kuris nors žinom, kiek tarp mūsų apskritai būta atstumo? Kartu mes esame tik mano sapnuose. Mus visad skiria sienos: tarp būdravimo ir miego, tarp sukurto ir tikro, tarp infantilumo ir tikėjimo, tarp perlamutrinės jūros ir vakaro dangaus. O gal mums tik atrodo, kad egzistuoja vietos? Juk vaikštome ta pačia žole, geriame tą patį čiaupo vandenį, net juokiamės iš tų pačių juokelių – mes gyvename paraleliuose pasauliuose, kartu mes esame tik mano sapnuose. O kartais aš norėčiau, kad tai tu mane sapnuotum. Girdėtum ramų mano balsą prieš miegą, vis aiškiau tau atskleidžiantį giliausias savo paslaptis, kartotum keistą mano vardą ir vadintumei vaiduokliu. Ir retkarčiais užsisvajotumei, kas būtų, jei kada nors mes susitiktume anapus horizonto. Svarstytumei, ar bus tas laikas, kai aš tave paliksiu, ir ar norėsi skirtis. Žinotumei, kad anksčiau ar vėliau vėl į tave prabilsiu, iš kito amžiaus tarpsnio, gal net užsislėpusi po įmantresniu vardu, o manoji istorija bus tavo lobis, kurio tu dar ilgai ieškosi, skaitydamas ženklus ir iš skiaučių dėliodamas žemėlapį. Ir net prisipažinęs sau, kad tai greičiausiai pats mane susikūrei, nesustosi. Kad kurtum, turi mylėti, – vis priminsi sau. Taip tau sakys net skeptikai, lengva ranka nurašantys mane kaip netikrą. Ir mokslo žmonės, paaiškinantys mane tavo smegenų impulsais, tavo pasąmonės juodosiomis dėmėmis, iš ego išstumtais prisiminimais. O tu atrasi mano būties pėdsakų net seno namo apkerpėjusiose sienose, nutrupėjusiuose dažuose ant palangės, kuri sukels tau neperprantamą graudulį. Pats to nejusdamas užsižiūrėsi į kieno nors eiseną judrioje gatvėje ar liesas blauzdas; išgirdęs pažįstamą balsą sau už nugaros, atsigręši, tačiau neišvysi nieko matyto. Bet tu nenuliūsi – palaikysi tai nesustabdomo mūsų orbitų artėjimo požymiu. Nusišypsosi sau ir tyliai ištarsi sau po nosimi „kartu mes esame tik mano sapnuose“. Reabilitacija nulinė valanda Grinvičo laiku o migdomieji neveikia, grimztu į fantazijas apie cinamonines bandeles pusryčiams gražiausiame savo sapne pabudusi pirmiausia plaktuku sudaužau telefoną perkandu interneto kabelį suspardau rauterį kerziniu batu aš gyvenu Grinvičo laiku jau seniausiai man nereikia miego smaragdiniu upės dugnu nagais kabindamasi į akmenis dantimis šukuodama pavandenijusias viksvas aš iriuosi į apleistus pastatus, kur laužtuvo raktu aš trokštu atrakinti tavo miegą Grinvičo laiku išmušus nulinei valandai mane kviečia užverstos galvos riksmas manęs gviešiasi užmyluoti vienatve ištatuiruoti kūnai šokinėju ant tavo lovos kol sukiūžta spyruoklės kol tu prabundi spiegdamas, aš tik atsiliepiuKomentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Atrodo, kad lyg ir gražiai plaukia viskas, bet įvaizdžiai tokie pasiutusiai klišiniai.